Be rankų ir kojų gimęs Nickas Vujicicius moko džiaugtis gyvenimu: esu be galo dėkingas už tai, kad nusprendžiau pasilikti šiame pasaulyje

Nickas Vujicicius – žmogus, kurį pažįsta visas pasaulis. Keturiasdešimties vyras šiandien įkvepia milijonus, jo parašytos knygos verčia gyvenimus, o paskaitos priverčia susimąstyti. Šį antradienio vakarą 20 val. per LNK – išskirtinis interviu su Lietuvoje neseniai besilankiusi ir konferencijoje „Moters vizija“ pranešimą skaičiusiu vyru, kuris žino, ką reiškia depresija, noras išeiti iš gyvenimo ir mintys apie tai, jog viskas neturi prasmės.

„Esu be galo dėkingas už tai, kad nusprendžiau pasilikti šiame pasaulyje. Vienintelė priežastis, kuri mane išgelbėjo, buvo vaizdas, kurioje pamačiau savo tėvus, verkiančius prie mano kapo ir galvojančius, kodėl mes nepadarėme daugiau. Todėl šiandien džiaugiuosi, kad esu čia. Ir kas galėjo pagalvoti, kad tas berniukas be rankų ir kojų taps vyru, kuris vieną dieną apkabins pasaulį savo kalbomis ir siųs vilties žinutę.” 

Nickas  Vujicicius Lietuvoje lankosi jau antrą kartą, o pasauliui yra žinomas dėl savo sukrečiančios, tačiau be galo įkvepiančios istorijos – vyras gimė be galūnių. Prabilus apie tai, kada jis  suprato, jog yra kitoks, Nickas prisiminimais sugrįš į vaikystę.

„Pirmas kartas, kai aš supratau, kad esu kitoks, nei kiti vaikai, buvo tada, kai man buvo šešeri metai. Iki tol, be abejo, aš jau suvokiau, kad neturiu galūnių, bet kai pradėjau lankyti mokyklą, pamačiau, jog visi žmonės turi ir rankas, ir kojas. Mokykloje prasidėjo patyčios dėl to, koks esu. Prisipažinsiu, iki šių užgauliojimų nė nemaniau, jog tai taip svarbu, tačiau  kai iš manęs pradėjo tyčiotis, be abejo, savo tėvus užverčiau klausimais – kodėl? Kodėl aš? “ 

Nickas buvo aplankytas šviesios minties, kuri sulaikė nuo baisaus įvykio, o lūžio tašku tapo vienos futbolo varžybos, privertusios pradėti vertinti tai, ką turi. 

„Viskas apsivertė, kai man buvo trylika. Supratau, jog turiu būti dėkingas už tai, ką turiu, o ne pykti dėl to, ko neturėjau. Aš žaidžiau futbolą ir susižeidžiau savo mažą pėdą. Tris savaites negalėjau vaikščioti. Buvau įkalintas lovoje. Tada supratau, kad aš galiu arba pykti, kad neturiu rankų ir kojų, arba būti dėkingas, kad turiu pėdą, nors ir mažą. Aš turiu mylimą šeimą, galiu eiti į mokyklą. Mano tėvai man dažnai pasakodavo apie sunkumus, su kuriais susidūrė palikdami Jugoslaviją ir vykdami gyventi į Australiją. Jie man primindavo, kad yra tiek daug dalykų, už kuriuos turi būti dėkingas.“ 

Šiandien pasaulyje be galo daug žmonių, kurie rodos turi viską, tačiau nemoka tuo džiaugtis. paklaustas, ką daryti, kad pradėtum jaustis kitaip, Nickas sako: „Svarbu išmokti būti dėkingu už tai, kiek turi dabar, nes jei to nepadarysi, niekada nesijausi laimingas, ir visai nesvarbu, kiek daug turėsi. Yra daug vienišų žmonių kurie sako – kai aš susituoksiu, aš būsiu laimingas. Arba kai turėsiu daug pinigų, jausiuosi laimingas.

Kai gausiu tą darbą, jausiuosi laimingas. Bet yra daugybė nelaimingų vedusių turtingų žmonių ir mes turime suprasti, kad yra daug svarbesnių dalykų gyvenime už ką galime jaustis dėkingi. Supraskite mane teisingai: nėra nieko blogo, jei turi darbą ar turi pinigų, jei esi vedęs, bet jeigu tu nesi laimingas vienišas, tu nebūsi laimingas ir susituokęs, jeigu tu nesi laimingas su tuo pinigų kiekiu, su kuriuo esi šiandien, nebūsi laimingas ir rytoj, turėdamas daugiau. Geriausias būdas išmokti vertinti tai, ką turi, pabūti su tais, kurie turi mažiau. Padėti žmonėms, kuriems to reikia. Taip pat labai svarbu, kaip tu augini savo vaikus. Jei savo vaikams duosi viską, ko jie nori, kai tik užsinori, jie niekada nebus dėkingi už nieką.“ 

Kaip išsivaduoti iš depresijos? Kaip auklėti vaikus, kad jie vertintų gyvenimą ir būtų dėkingi už tai, ką turi? Ir kodėl neturėtume lyginti savęs su kitais? Jau šį antradienio vakarą, laidoje „Bus visko“ 20 val. per LNK.