Bažnyčios, nors durys ir užrakintos, atviros žmonėms

Koronaviruso pandemija keičia visų mūsų gyvenimus. Vyksta tai, ko nebuvo niekada, bent ko mes visi tikrai neprisimename. Uždarytos net bažnyčių durys. Apie tai, kaip Bažnyčia vertina šį laikotarpį, kokius sau uždavinius kelia dvasininkai, ką jie siūlo mūsų žmonėms, „Suvalkiečio“ žurnalistė Loreta Tumelienė kalbasi su Vilkaviškio vyskupijos vyskupu Rimantu NORVILA.

– Lietuvos vyskupai, atsižvelgdami į Vyriausybės sprendimą skelbti karantiną visoje šalyje, nutarė, kad nuo kovo 16 d. iki tol, kol galios paskelbtas karantinas, nebevyks jokios viešos pamaldos. Ar Jūsų gyvenimo istorijoje buvęs toks atvejis, kad bažnyčioje nevyktų pamaldos? Galbūt apie tai Jums yra pasakoję tėvai, seneliai? Ar tai reiškia, kad įprastu Mišių metu bažnyčių durys būna užrakintos? Kaip vertinate šį žingsnį? Ką siūlytumėte tikintiesiems, kas galėtų pakeisti Maldos namuose aukojamas Mišias?

– Man tai tikrai pirmas kartas, kai susidarė tokia situacija. Esu iš savo senelių girdėjęs, jog karo metu ir ankstyvame pokaryje yra buvę, kad ne visur ir ne visada vyko šv. Mišios. Tada buvo sugriautos kai kurios bažnyčios, buvo suimti kunigai ar slenkant frontui buvo labai nesaugu.

Šiuo metu labai daug šalių priėmę panašius apribojimus, taip pat ir dėl viešų religinių apeigų su žmonėmis. Nuolat šv. Mišias lankantiems tikintiesiems tai labai liūdna ir skaudi patirtis. Laikas nuo laiko socialiniame tinkle „Facebook“ susirašau su vienu pažįstamu kunigu, gyvenančiu Filipinuose. Ir ten, kur jis dirba, nustatyta tokia pati tvarka. Nežiūrint į tai, kad kraštas didelis, daugybė atskirų salų, o užsikrėtusiųjų skaičius kol kas ne toks ir gausus, lyginant jį su gyventojų skaičiumi.

Be abejo, daugumoje Europos šalių panaši ar dar griežtesnė tvarka, ypač Italijoje. Studijų Romoje kolega kun. Džiuzepė (Giuseppe) iš Katanijos Sicilijoje prieš tris dienas telefonu pasidalijo apie rimtas, kai kada ir liūdnas žmonių nuotaikas. Ragino vieniems kitus labai saugoti. Daug kas, ypač šiaurinėje šalies dalyje, susidūrė su artimųjų, draugų, pažįstamų liga ar net netektimi. Tačiau Italijoje žmonės dažniausiai labai solidarūs, atjaučiantys, kartu vieni kitus drąsina ir stiprina. Taip lengviau sunkumus pakelti.

Lietuvos vyskupai, kaip ir popiežius Pranciškus, pakvietė mūsų šalyje bendrai maldai. Kas vakarą 20 val. bažnyčių varpai kviečia bendram maldos tiltui, prašant Dievą apsaugos ir palaimos šiuo nelengvu laiku visam mūsų kraštui, kartu ir visam pasauliui. Kadangi popiežius Pranciškus kviečia bendrai maldai Romos laiku 21 val. (Lietuvoje būtų jau 22 val.), nusprendėme mūsų šalyje į šį maldos tiltą jungtis anksčiau – 20 val.

– Šis laikotarpis ypatingas dar ir tuo, kad pamažu artėjame prie Šv. Velykų. Karantinas šalyje pratęstas. Ar nebus galima rinktis į bažnyčias švęsti Kristaus Prisikėlimo šventės? O kaip tikintiesiems elgtis laidotuvių, krikšto ar kitų sakramentų metu? Gal bažnyčios atviros privačiai maldai?

– Šv. Velykos – svarbiausia liturginė metų iškilmė. Ypač gaila, kad jos negalėsime visi drauge švęsti ir džiaugtis. Tai jau akivaizdu. Visgi turime galimybę klausydami radijo, žiūrėdami televiziją dalyvauti šv. Mišiose. Ir tam labai kviečiu. Atidėkime tuo momentu visus reikalus, darbus, virtuvės šurmulį, sudarykime galimybę visiems namiškiams drauge pabūti maldos, tikėjimo vienybėje. Tai visus šeimos narius labai sujungia, padeda išgryninti savo tikėjimą, suteikia ir drąsos, apdovanoja ramybe. Drauge linkiu neturėjimą galimybės dalyvauti Velykų ryto Mišiose, procesijoje paversti kitokia galimybe – atrandant tikėjimą namuose, savoje šeimoje. Vieni kitus padrąsinant, pradžiuginant.

Kviečiu kiekvieną sekmadienį, kol tęsis apribojimai, dalyvauti sekmadienio Mišiose 12.30 val. žiūrint Lietuvos televizijos kultūros (LRT Plius) kanalą. Šv. Mišias Marijos radijas kasdien transliuoja du kartus – 12 ir 19 val.

Kviečiu daugiau laiko skirti ir asmeninei maldai. Ypač lengva ir miela yra rožinio malda. Kai esame laisvesni, suraskime daugiau laiko ir Dievui.

Labai norėčiau pabrėžti, jog klebonus prašome bent kelias valandas kasdien bažnyčias laikyti atidarytas, jei kas pavieniui norėtų užeiti pasimelsti, ieškoti atramos Dieve, vidinio sustiprinimo ir ramybės. Ant bažnyčių durų užrašyta, kada jos atviros. Ypač kviečiu, esant galimybei, aplankyti Viešpatį. Tai padės, sustiprins. Kadangi žmonių srauto nėra, retsykiais užeina tik pavieniai tikintieji, manau, jog pavojaus neturėtų būti. Pavyzdžiui, Italijoje, prabėgus dviem savaitėms po karantino paskelbimo, daug žmonių pradėjo prašyti, kad bent kuriam laikui galėtų privačiai užsukti į Dievo namus.

– Kas dar dėl karantino pasikeitė įprastame Bažnyčios gyvenime? Ar parapijiečiai su savo parapijų klebonais susisiekia įprasta tvarka, ar bendraujama kitaip?

– Kunigai ir toliau budi parapijose. Palydi mirusiuosius, už juos meldžiasi. Iškilus reikalui, į juos kasdien galima kreiptis telefonu, el. paštu ar tiesiogiai. Taip pat norėtųsi priminti, kad kunigai privačiai kasdien aukoja šv. Mišias uždarytose bažnyčiose ir tikinčiųjų intencijomis. Gal kažkas iš artimųjų kenčia, gal kažkam sunku? Ir Viešpaties malonė gali padėti. Gal kažkieno artimųjų mirties metinės ar kita sukaktis? Ir šiuo laiku už juos galima užsakyti šv. Mišias. Nebijokite kreiptis. Kunigas pasakys, kada jis melsis, o tikintieji tuo metu savo namuose gali jungtis į bendrą maldą. Savo parapijos kunigų telefonus, kitus kontaktus galite nesunkiai rasti ir Vilkaviškio vyskupijos atnaujintuose interneto puslapiuose. Kas ruošiasi santuokai, raginu kreiptis į vyskupijos Šeimos centrą. Sužadėtinių rengimą santuokai karantino laikui perorganizuojame į nuotolinį. Kontaktus irgi galima rasti vyskupijos interneto puslapiuose. Galima kreiptis ir dėl sakramentinės išpažinties, be abejo, tik pavieniui.

– Ko palinkėtumėte visiems mūsų vyskupijos gyventojams, kaip patartumėte gintis nuo sumaišties, baimės, kaip elgtis saugant save ir kitus?

– Visiems skaitytojams norisi linkėti daugiau laiko praleisti kartu, atrasti namuose vieni kitus, kaip mūsų gyvenime svarbius ir brangius žmones. Tai mus labai augina gerume, kaip ir daugelis sunkumų, iššūkių, išbandymų gyvenime.

Kaip liudija patirtis šalių, kuriose karantinas įvestas jau seniau, izoliacija namuose pareikalauja daugiau kantrybės, dėmesingumo vieni kitų atžvilgiu. Taip pat drauge moko vienas kitą naujai atrasti kaip savą, artimą žmogų.

Kai daugiau laiko kartu praleidžiama namuose, susidaro ir daugiau progų kokiai kibirkštėlei tarpusavio santykiuose, kritiškam žodžiui, nekantrumui išsprūsti. Laiku sustokime, paverskime tai galimybe mokytis bendrauti pagarbiau, vengti negeranoriško žodžio ar užgaulaus reagavimo į mažas smulkmenas. Džiaukimės kitų šeimos narių kantrybe, geranoriškumu, palankumu mums.

Prisiminkite savo, pavyzdžiui, vaikystės dienas, gal ir iš fotografijų. Atgaminkite tarpusavio pokalbiuose gražius draugystės ruošiantis kurti šeimą momentus, pirmuosius jaunos šeimos gyvenimo žingsnius prieš keletą, keliolika ar jau gal prieš keliasdešimt metų. Tai patirkite drauge, tuo pasidžiaukite. Tokie dalykai labai atgaivina, atjaunina, kartu atnaujina geranorišką požiūrį į visus namuose esančius. Prašykite ir Viešpaties bendrystės džiaugsmo, ramybės savo pastogėje. Po kiekvienos nakties išaušta nauja diena, po kiekvienos gavėnios ateina Velykos. Ir šie sunkumai kažkada baigsis.

Ketvirtadienį vyko dar vienas nuotolinis Vyskupų konferencijos posėdis. Jame kalbėta ir apie Didžiosios savaitės, Velykų šventimą, bet jau dabar aišku, kad šventes pasitiksime karantine. Stiprinkime vieni kitus viltimi. Praturtinkime vieni kitus ir amžinojo gyvenimo viltimi.

Pasak Jo Ekscelencijos, kas vakarą 20 val. bažnyčių varpai kviečia bendram maldos tiltui, prašant Dievą apsaugos ir palaimos šiuo nelengvu laiku visam mūsų kraštui, kartu ir visam pasauliui.