Bažnyčios bendruomenė su jėzuitais atsisveikina knyga ir pažadu

Ateinantį trečiadienį, liepos 31 d., Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenė atsisveikins su ne vieną dešimtmetį šiauliečiams tarnavusiais tėvais jėzuitais. 18 val. bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios, po jų – agapė jėzuitų sode. Atsisveikindama su jėzuitų kunigais, bendruomenė išleido knygą-metraštį „Argi mūsų širdys nedegė? (Lk 24, 32)“ iš savaitraštyje „Etaplius“ spausdintų tekstų. O praėjusį savaitgalį vykusioje bendruomenės stovykloje pasižadėjo neišsivaikščioti, likti Jėzaus bendradarbiais.

Bažnyčia rūpinsis bendruomenės šeimos ir koordinatorė

„Liepos 31 d. (trečiadienį) kviečiame jus į šv. Ignaco Lojolos šventę Šiauliuose. Norime drauge dėkoti Viešpačiui už šv. Ignacą, ypač – už bendruomenę ir bendrą kelionę Šiauliuose. Rugpjūčio 1 d. išsikelsime iš Šiaulių, kur iki šiol buvome atsakingi už Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, jėzuitų mokyklą ir rekolekcijų namus.

Esame dėkingi visiems bažnyčios ir mokyklos bendruomenės nariams, įvairiais būdais dalyvaujantiems mūsų misijoje Šiauliuose: savanoriams, rėmėjams, aktyviems pasauliečiams, dovanojusiems savo laiką ir patirtį. Visas jėzuitams priklausantis turtas ir toliau tarnaus bendruomenei ir tikintiesiems.

Drauge melskimės, kad šv. Ignaco užtariami ir toliau liktume bičiuliais Viešpatyje“, – taip iš Šiaulių išsikeliantys tėvai jėzuitai kreipiasi į bendruomenės narius, kviesdami į šv. Ignaco Lojolos šventę.

Nuo šiol jėzuitai kunigai šv. Mišių bažnyčioje neaukos. JE Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis pažadėjo pasirūpinti, kad bažnyčios tikinčiųjų be kunigo nepaliks, kuris kunigas bus paskirtas, paskelbs iki rugpjūčio 1 d.

Liepos 7 d. bažnyčios bendruomenė jau atsisveikino su t. Artūru Sederevičiumi SJ, kuris paskirtas tarnystei lietuvių bendruomenėje JAV, Lemonte. T. Mindaugas Malinauskas SJ liepos 28 d. išvyks tarnystei į Kauną.

Tačiau jėzuitai be priežiūros bažnyčios nepalieka – veiklas koordinuos ir bažnyčia rūpinsis kelios bendruomenės šeimos bei bažnyčios zakristijonė Irena Vaičiulienė (Baniūnaitė). Pasaulietė rugpjūčio 24-ąją Palendrių vienuolyne bus įšventinta į Benediktinų ordino oblates (oblatu gali tapti krikščionis, vyras ar moteris, pasaulietis ar kunigas, kuris, gyvendamas savo aplinkoje, atpažįsta ir priima Viešpaties dovaną – savo pašaukimą Jam tarnauti būtent tokiu būdu, – aut. past.).

„Bendruomenė yra paruošusi votą – kaip padėką. Įteiksime, pakabinsime prie šv. Ignaco ikonos“, – sako Irena, kviesdama šiauliečius dalyvauti šv. Mišiose ir agapėje, kurioje dalyvaus ir iš Kauno atvykę jėzuitai.

Pasak Irenos, bendruomenės šeimos yra susiskirsčiusios į tris veiklos grupes. Vieni bus atsakingi už ūkio veiklą, antri už liturgiją, treti už finansus, o ji lieka visų veiklų koordinatore.

Dovana – knyga

Praėjusį savaitgalį Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenė savo nariams surengė jubiliejinę – jau 10-ąją – bendruomenės narių ir šeimų stovyklą „Jei Viešpats panorės, gyvensime ir darysime šį bei tą (Jok 4, 15)“. Apie 60 žmonių – šeimos ir pavieniai asmenys su vaikais iš Šiaulių ir kitų miestų – gyveno Dubysos pašonėje esančios bendruomenės narės Nijolės ir Juozo Venclovų sodybos erdvėje Kelmės rajone. Stovyklautojai klausėsi bažnyčios koordinatorės Irenos pašaukimo liudijimo, paskaitų, dalijosi grupelėse, meldėsi t. Stasio Kazėno SJ, stovyklos įkūrėjo, aukojamose šv. Mišiose, dalyvavo bibliodramos užsiėmimuose, džiaugėsi bendryste, pamiršę visus buities rūpesčius.

Šeimų stovyklą aplankė, aukojo šv. Mišias Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir kancleris kun. Rimantas Žaromskis.

Šeimoms taip pat buvo pristatyta atsisveikinimui su jėzuitais skirta Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios bendruomenės narių lėšomis išleista knyga-metraštis „Argi mūsų širdys nedegė? (Lk 24, 32)“. Knyga sudaryta iš savaitraščio „Etaplius“ per daugiau nei 10 metų žurnalistų rengtų tekstų apie jėzuitų kunigų ir bendruomenės veiklą mieste.

Ne pirmus metus Gražinos ir Laimučio Meiliūnų šeima, besirūpinanti šeimų stovyklos organizavimu, dalijosi, kad seniai kirbėjo mintis išleisti knygą apie jėzuitų veiklą mieste, bendruomenę.

„Maždaug prieš kokius aštuonerius metus, kai pradėjome eiti į Šv. Ignaco Lojolos bažnyčią, įsijungėme į bendruomenę. Tuomet „Etaplius“ vis rasdavau straipsnių apie bažnyčią, bendruomenę, jėzuitų veiklą Šiauliuose. Pats faktas nustebino – pasaulietiškas laikraštis, o tokių šiltų aprašymų retai kur sutiksi... Norėjosi, kad liktų mintys, įdėtas darbas, bet nežinodavau, kaip tai padaryti. Kai jėzuitai pasakė išeinantys, kilo mintis, kad reikia parašyti jų istoriją Šiauliuose. Nesu nei rašytojas, nei turiu tokių gebėjimų. Namuose besikalbant su žmona, kilo mintis, kad visa tai jau yra parašyta, tik straipsnius reikia išsaugoti knygos pavidalu. Pasitarėme namuose ir nutarėme kreiptis į autorius, būtent į Oksaną (savaitraščio „Etaplius“ vyr. redaktorę) dėl idėjos įgyvendinimo“, –
knygos atsiradimo istoriją pasakoja Laimutis.

Po maždaug 5 mėnesių darbo knyga, kurioje publikuojami Gabrielės Pastaukaitės, Enrikos Valančiūtės, Elenos Monkutės, Oksanos Laurutytės straipsniai bei Audronio Rutkausko ir Leono Nekrašo nuotraukos, talkinant kalbos redaktoriui Mindaugui Malcevičiui, išvydo dienos šviesą. Knyga išleista 100 egzempliorių tiražu. Bendruomenė jų padovanos kunigams jėzuitams, kitas išsidalys bendruomenės nariai.

„Mintis nuskambėjo ir, galima sakyti, toks stovyklos vaisius yra. Tie straipsniai per 10 metų surinkti. Jie surinkti tada, kai viskas vyko... Informacija neiškreipta. Tai toks fantastiškas išpildymas“, – džiaugiasi Gražina, sakydama, kad, skaitydama knygą, išgyveno nepaprastą laikotarpį. Mėgavosi tekstais, besidžiaugdama, kiek daug nuostabių dalykų buvo patirta.

Gražina taip pat priduria, kad šiandien, jaučiant tą liūdesį, jog jėzuitai išeina, knyga teikia paguodos, džiaugsmo, stiprybės – jeigu buvo, tai ir bus.

Kodėl vasaros stovykla tokia svarbi bažnyčios bendruomenei?

„Vienas mūsų bendrakeleivis jėzuitų kelyje yra pasakęs: „Jėzuitai išeina, Jėzus lieka.“ Todėl ir mes liekame su Jėzumi. Todėl ir norime būti toliau“, – šypsosi Laimutis.

Jam antrina žmona Gražina, sakydama, kad svarbiausia – nepasiduoti liūdesiui: „Mes, bendruomenė, esame. Niekur nepabėgę, neišsilakstę, neišsibarstę. Ne dėl žmonių, ne dėl jėzuitų, o dėl to, kas mus vienija. O vienija mus Dievo meilė, Jo malonė, Jo pakvietimas.“