Bažnyčioms – šaltas dušas dėl dujų ir elektros sąskaitų

Dėl pakilusių elektros ir dujų kainų autonominiu šildymu besinaudojančios bažnyčios ir kiti maldos namai priversti mokėti kosmines kainas. Bažnyčios yra prilygintos verslui, todėl už elektrą, dujas, šildymą turi mokėti ne kaip buitiniai vartotojai, o kaip verslo įmonės. Dar vasarą Seimo narių grupė siūlė nustatyti religinėms bendruomenėms tokius pat elektros ir dujų tarifus, kaip ir gyventojams, tačiau toks sprendimas nepriimtas.

„Bičiuliai ir draugai mus gelbsti“

Smarkiai pabrangus energetiniams ištekliams, Lietuvoje veikiančios religinės bendruomenės ir bendrijos vos įstengia apmokėti milžiniškas sąskaitas už elektrą ir dujas. Eilinė parapija, kuri už sunaudotus 1 600 kub. m dujų mokėjo per 500 Eur, po kainų šuolio už per mėnesį sunaudotus 1 600 kub. m dujų jau turėjo mokėti apie 2 tūkst. Eur.

Šiaulių vyskupijos kurijos kancleris Rimantas Žaromskis „Etaplius“ teigė, kad vienas mėnuo tikrai buvo labai sunkus – jei Pastoracinio centro sunaudotos dujos iki pabrangimo atsiėjo 1,5 tūkst. Eur, tai vėliau kaina buvo šoktelėjusi net iki 7 tūkst. Eur.

„Dujų kaina pernai gruodį tokia buvo. Tiek turėjome sumokėti. O šiemet rugpjūtį už vieną dujų kubą mokėjome 3,5 Eur. Buvo siaubinga situacija. Dabar kubas dujų spalį kainavo 1,5 Eur. Kaina pakrito, bet vis tiek brangu. Taupėme labai. Aš gyvenu šiame pastate, tai mano kambaryje buvo 11 laipsnių šilumos. Dabar šildome labiau, juk pastatui galime pakenkti“, – sako jis.

Elektra irgi labai brangi, buvo mėnesių, kai kilovatvalandė atsiėjo 88 centus. Dabar kaina šiek tiek nukrito, tačiau, palyginti praėjusius metus su šiais, per dešimt mėnesių už elektrą ir dujas, suvartotas Pastoraciniame centre, sumokėta jau net 9 tūkst. Eur daugiau.

„Šiemet dar teks sumokėti už lapkričio ir gruodžio mėnesius, skaičiuoju, kad praėjusius metus pralenksime kokiais 15 tūkst. Eur. Pinigų juk niekas daugiau neduoda. Yra gerų žmonių, kurie pagelbsti, paaukoja. Mūsų bičiuliai ir draugai mus gelbsti“, – sako kunigas.

R. Žaromskis viliasi, kad į skolininkų sąrašą kurija nepateks, nebus visiškai atjungtas elektros ir dujų tiekimas. „Gyvensime tamsoje ir šaltyje, bet gal taip, duok Dieve, nebus“, – juokiasi pašnekovas.

Kancleris akcentuoja, kad klebonijos parapijose nėra klebono nuosavybė. Klebonija – parapijos nuosavybė. Kadangi parapija yra juridinis asmuo, moka komunalinius mokesčius kaip verslo klientas, nors klebonijoje gyvena vienas asmuo – klebonas. Jis galėtų mokėti kaip fizinis asmuo, bet moka kaip juridinis.

R. Žaromskis mano, kad jei savivaldybės nutartų kompensuoti bažnyčioms kainų skirtumą, būtų labai gerai. „Žmonėms, kurie mus išlaiko, šildymas ir elektra juk irgi labai pabrangę, jie patys skaičiuoja“, – sako kunigas, pridurdamas, kad bet kuriuo atveju palaimingiau yra duoti, nei imti.

„Katedros durų neužkalsime“

Šiaulių dekanato dekanas, kunigas Egidijus Venckus sako, kad Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedrai elektra dabar tiekiama truputį kitokia – įsigytais dyzeliniais elektros generatoriais. „Jie yra 5 ar 6 kilovatų, įsijungiame šildytuvus ir pučiame šiltą orą. Elektra, dujos brangios, sunkoka dabar mums“, – paaiškina jis.

Pasak E. Venckaus, dekanatas rugsėjį už dujas mokėjo po 3 Eur už kub. m, o spalį – po 1,30 Eur. Elektros kaina rugsėjį buvo apie 3,5 Eur, o dabar – 92 centai. Vien už elektrą, sunaudotą katedroje rugsėjį, teko mokėti apie 2 tūkst. Eur.

„Rugsėjį buvo didelė suma – mums kosmosas kažkoks. Ir tokia suma – už dar nešildomą bažnyčią. Tokios bažnyčių bėdos niekas neišspręs, juk čia europinė bėda. Kadangi bažnyčios priskirtos prie verslo įmonių, mums tokios pačios kainos, kaip ir joms. Galvojome nešildyti katedros visai, bet žmonių, darbuotojų gaila. Todėl pučiame šilumą. Mūsų krosnys dujinės, ne šiuolaikinės – pastatytos prieš 25 metus, tūkstančiais tos dujos išeina. Baisu, kad jei taip toliau, neturėsime apskritai iš ko sumokėti“, – sako dekanas.

Nepaisant išaugusių kainų, E. Venckus optimistiškas: „Bažnyčių durų tikrai neužkalsime. Žinote, lietuvis visuomet sugalvoja, ką daryti, kai ateina sunkus etapas.“

Buvo minčių Šiaulių vyskupijoje statyti saulės kolektorius ir tiekti elektrą visai vyskupijai, tačiau planų atsisakyta – vyskupijos poreikiai yra maži, nebeapsimokėjo tokios investicijos.

E. Venckaus teigimu, per pandemiją žmonės rečiau ėjo į bažnyčias, iki šiol besilankančiųjų yra trečdaliu mažiau. „Ar jie paseno, ar mirė, nežinau, dėl ko. Žmonės gal šv. Mišias žiūri per televiziją, internetą – transliuojame juk tiesiogiai internetu. Įprato ir nebeina, užtenka jiems interneto. Bet juk tai tas pats, kaip laižyti medų per stiklą“, – komentuoja kunigas.

„Verslininkai pasidarėme“

„Kas nejaučia dabar tokių kainų?“ – šypteli Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčios rektorius Artūras Sederevičius SJ ir sako, kad bandoma kalbėtis su miesto savivaldybe, ar nebūtų galimybės pagelbėti. Šiaulių vyskupijos „Caritas“ bendrai renka duomenis, kokios yra bažnyčių išlaidos, padidėjus kainoms. „Caritas“ surinktus duomenis pateiks Savivaldybei, tad bažnyčios kol kas laukia sprendimų.

„O mes Centrinėje Europos provincijoje bandome bendrų pajėgumų ieškoti, tikimės paramos, pagalbos sulaukti, kadangi apgyvendinome Jėzuitų rekolekcijų namuose Šiauliuose ukrainiečių šeimas. Mūsų bažnyčia kuklesnė, yra namai, lapkritį tik bažnyčiai šildymą įjungėme, dujos irgi pirmas mėnuo. Ketinome išsiversti su tūkstančiu eurų komunalinėms išlaidoms, bet matome, kad prieiname iki 3 tūkst. Eur“, – komentuoja kunigas.

Šiaulių Šv. Ignaco Lojolos bažnyčia šildoma centralizuotai, o Rekolekcijų namai – dujomis. „Namuose labiau ir pasijaučia“, – sako jis.

A. Sederevičiaus teigimu, bažnyčioje tikinčiųjų nesumažėjo, po karantino žmonės sugrįžo, o bendruomenės nariai, kurie grynų pinigų nesinešioja, aukas perveda tiesiai į sąskaitą banke.

„Tikrai keistas dalykas, kad bažnyčia prilyginama verslo įmonei. Vienur bažnyčia – religinė bendruomenė, o kai jau už elektrą mokėti, tiesiai šviesiai – prie verslo. Verslininkai pasidarėme“, – juokiasi kunigas.

Klausimo svarstymą Seimas vis atideda

Religinės bendruomenės yra ne pelno siekiančios organizacijos, neturi finansinių tikslų, o savo veiklos organizavimą bei pastatų priežiūrą finansuoja iš geranoriškai tikinčiųjų aukojamų lėšų.

Religinės paskirties objektų, kurie naudojasi centriniu šildymu, situacija yra šiek tiek geresnė, nes jiems taikomas toks pat tarifas, kaip ir buitiniams vartotojams. Yra tik vienas skirtumas: religinėms bendruomenėms netaikoma PVM lengvata šildymui, kuri yra taikoma buitiniams vartotojams.

Dar pavasarį Seimo narių grupė siūlė nustatyti religinėms bendruomenėms tokius pat elektros ir dujų tarifus, kaip ir gyventojams, tačiau toks sprendimas nepriimtas. Liepą šis klausimas taip pat buvo išimtas iš Vyriausybės posėdžio darbotvarkės.

Energetikos ministerija siūlė nepritarti projektų pakeitimui, nes, anot jos, siūlomos nuostatos numato plačią ir neapibrėžtą jos taikymo apimtį, projekte neatskleista, kokias religinių bendruomenių ir bendrijų reikmes siūloma tenkinti.

Be to, tai pažeistų Europos Sąjungos valstybės pagalbos taisykles, jeigu šios organizacijos už ūkinę veiklą gaus kompensacijas ir tai nebus suderinta su Europos Komisija.

Kai kurios šalies bažnyčios jau siekia energetinės nepriklausomybės – Klaipėdos miesto bažnyčia jau turi įsirengusi saulės kolektorius, Vilkaviškio vyskupija rengiasi statyti saulės baterijų parką, kuris elektra aprūpintų visas vyskupijos bažnyčias. Kai kurie kunigai neatmeta, kad, prisukus šildymą arba visai jį išjungus, teks trumpinti aukojamų Mišių trukmę. Kiti pernai žiemą jau pledų besimeldžiantiems tikintiesiems bažnyčiose parūpino.

Antra vertus, bažnyčių išlaikymas – bendruomenės narių rūpestis. Jei žmonės nori melstis šiltoje bažnyčioje, aukoja daugiau, jei šaltoje – mažiau.