„Basomis per ražieną“ braidanti Živilė: nuostabu turėti savo kaimą

Jaunoji ūkininkė, kurianti savo ūkį su parama, Živilė Kasnauskienė sako, kad, ieškodama vietos po saule, atrado save ten, kur tikrai nesitikėjo. Skaitmeninės rinkodaros specialistė iškeitė miesto šurmulį į regioną ir tam, kad sutaupytų, ir norėdama vaikus auginti magiškos gamtos apsuptyje. Įsikūrus kaime gimė ir tinklaraštis „Basomis per ražieną“, kuriame jauna moteris dalijasi savo šeimos gyvenimu kaime. Su Živile kalbamės apie jos potyrius kaime, kaip jame įsikūrė ir ką jauna šeima ten veikia.

- Papasakokite šiek tiek apie save ir savo šeimą.

- Esu Živilė, besiblaškanti asmenybė, kuri ieško vietos po saulę, vis ieškodama savęs ir atradau save ten, kur nesitikėjau – nors vaikystėje norėjau pabėgti iš kaimo ir gyventi mieste, paragavusi miesto panorau grįžti vėl ten, kur ramu ir gera, į kaimą.

Esu skaitmeninės rinkodaros specialistė, o šiaip esu moteris, kuri turi galybę hobių ir vis nori užsiimti kokia nauja veikla. Su vyru „atsikandome” miesto šurmulio ir nusprendėme laikinai persikelti pas vyro tėvus, kurie turėjo nenaudojamą erdvę šalia savo namų. Su jų pagalba susitvarkėme dviejų kambarių butą ir čia jau gyvename 5 metus. Tai turėjo būti kelių metų laikinas apsistojimas, bet žinote kaip ten būna su laikinumu. Esame jauna šeima, turime du mažus vaikus, tad jau darosi ankšta. Šiuo metu prikėlinėjame seną močiutės sodybą, kuri, tikiu, greitu metu virs mūsų namais.

- Kaip nutiko, kad atsiradote kaime ir ėmėte kurti „Basomis per ražieną“? 

- Atsikėlėme į kaimą iš miesto su mintimi – pataupysim. Nesinorėjo mokėti didelių nuomų mieste ir geriau pinigus norėjosi leisti kitaip, o tuo metu dar planavome vestuves, tad buvome susispaudę diržus. Vestuvės įvyko, bet likome gyventi ten pat.

Buvo etapas, kai garsiai diskutavome kur norime gyventi, nors abu esame iš pajūrio pusės, buvome

svarstę ir apie gyvenimo kūrimą kitame Lietuvos gale, bet, gimus pirmam vaikui, pajautėme, kad yra nuostabu turėti tą savo „kaimą” šalia, tai yra patys artimiausi žmonės šalia, jie suteikia neįkainojamą pagalbą. Tad nutarėme, kad norime, kad vaikai gyventų netoli savo senelių, tad nusprendėme, kad liekame Klaipėdos pusėje.

Svarstėme visokias sodybas ir namukus, o vieną dieną gavome pasiūlymą iš artimųjų, kad yra močiutės sodyba, tad jei norite – kurkite savo namus ten. Taip ir nusprendėme, nes buvo tikrai daug sentimentų tai vietai.

O „Basomis per ražieną” atsirado visiškai ekspromtu, vis kildavo noras dalintis tais kaimo vaizdais, paprastu gyvenimu, lėtomis akimirkomis, nes mano aplinkoje tai buvo reta, visi gyveno miestuose, piešė tas tobulo gyvenimo akimirkas, norėjosi to tikrumo ir paprastumo, taip sukūriau šią paskyrą ir nesitikėjau, kad yra daug bendraminčių, kurie irgi pavargo nuo miesto šurmulio ir dalinasi panašiais gyvenimais.

Iš noro būti arčiau gamtos, sugalvojau auginti skinamas gėlės, labai patiko, tad nusprendžiau turėti ir šią sezoninę veiklą, taip pat auginame ir bites, vištas antis. Vyro tėvai augina avis, tad esame apsupti gamtos kiekvieną dieną.

- Renovuojate močiutės sodybą. Kiek sentimentų čia likę ir kiek sunkaus darbo į tai teko sudėti?

- Kai nusprendėme, kad kursime savo gyvenimus ten, dar buvo gyva ir vyro močiutė, nors ji jau buvo persikėlus pas savo dukrą, ji labai nudžiugo, kad jos namai liks giminėje, sodyba neplanuojama perleisti svetimiems. Atsimenu dar, kai pasakėme, kad ten įsikursime, ji sakė – tai pasikeisite tapetus ir galėsite gyventi. Įstrigo jos frazė taip giliai. Kartais vis galvojam, kad gal taip ir reikėjo padaryti, nes jau greit bus trys metai nuo minties, kad ten norėsime gyventi, bet taip lengvai niekas neinasi.

Labai norėjome išsaugoti sienas, bet pats namas – senas, medinis, rąstai jau kritinės būklės, beveik

viską reikia keisti. Esame kaip ir dauguma – jauna šeima, tad norėjome kreiptis į banką paskolos namo rekonstrukcijai. Kažkaip nebuvo minčių, kad gali neduoti, nes pajamos geros, tad atrodė, kad tai nebus bėda. Bet, o, tačiau… Įsirengėme nuotekų valymo įrenginį, name išvedžiojome grindinį šildymą, kanalizaciją, vandentiekį, išsibetonavome grindis. Atrodo geras startas. Bet beveik visi didieji Lietuvos bankai nusisuko, nes sodyba yra 30 kilometrų nuo Klaipėdos, sena, neįdomi. Jie nematė to, ką matėm mes. Nepatikėjo mūsų idėja. Tai tikrai numušė ūpą, bet nepraradome vilties.

- Ar leisdavote vaikystės vasaras šioje sodyboje? 

- Tai vyro močiutės sodyba, tad jis čia leisdavo savo vasaras. Turi daug smagių prisiminimų, tad likę daug jautrių sentimentų.

- Savo tinklaraštyje rašote, jog kuriate ūkį su parama. Kokias paramas pavyko gauti?

- Prieš du metus sugalvojome, kad norime pabandyti kurti jaunojo ūkininko ūkį. Kadangi daug ko nežinojome, pirmu bandymu negavome finansavimo, nes neatitiko mūsų ūkis – perdirbimo. Antrais metais jau žinojome savo klaidas, tai sukome galvas, ką čia būtų galima auginti mūsų sodyboje, ten, kur gyvensime.

Nors sklypas mažas, 33 arai, bet, pasukę galvas, sugalvojome auginti bites ir shiitake grybus. Mūsų produktai bus medus ir liofilizuoti shiitaki grybai. Tad pavyko pasinaudoti ES parama jaunojo ūkininko ūkio kūrimui, nors galvojome, kad pats procesas lengvas, bet, galiu pasakyti, kad tikrai yra reikalų.

Iki kol gavau finansavimą, beveik pusę metų vis reikėjo pagrįsti kodėl tas, o kodėl tas taip, buvo ir gynimas, prieš komisiją reikėjo apsiginti visą idėją. Man tai naują, nesame ūkininkavę, tad negali žinoti ko tau gali prireikti, negali žinoti kokie bus kiekiai ir panašiai, o pats projektas reikalauja tokio aiškumo, tarsi jau verstumeisi ta veiklą ir žinotum visus atsakymus. Bet viliuosi, kad viskas bus sėkmingai, tik šiais metais gavau finansavimą, tad šie metai yra investicijų susipirkimui ir veiklos pradėjimui, o kiti metai – jau startas. Įsipareigojimas yra ūkį minimum išlaikyti penkis metus. Bandysim!

- Kodėl nusprendėte viskuo dalintis? Iš noro įkvėpti, parodyti realybę? O gal radote gerą nišą kalbėti? 

- Esu išsiilgusi to paprastumo, pavargau nuo dirbtinio pasaulio, kai dalijamasi tik tuo pozityvumu, tobulu gyvenimu. Neseku žmonių, kurių gyvenimas man atrodo paviršutiniškas, kadangi pati esu už lėtą gyvenimą, vengiu greitos mados, tų visų kremukų ir papildukų reklamų. Norisi kalbėti apie tą gyvenimą kai yra ir blogų dienų, ir gerų.

Rodyti kaip gyvenimas verda mano kasdienybėje ir apima tikrai didžiulis džiaugsmas, kai gauni žinutę – „noriu ir aš vištų auginti”, „tavo įkvėpta nusipirkau gėlių sėklų”, „planuoju prikelti seną sodybą“ ir t.t. Norisi įkvėpti, bet ir pati įsikvepiu nuo kitų tikrų gyvenimų, kuriuose ir buityje kartais netvarka, ir vyksta emociniai kalneliai. Norisi matyti tų tikrų žmonių.

- Ar reikėjo kuriam nors įkalbinėti vienas kitą apsistoti kaime? Jūsų vaikelis dar mažas, bet kai užaugs, ar skatinsite savo vertybes? Kaip bandysite tvarkytis su vežiojimu draugai/ mokykla/ būreliai?

- Buvo bendras sprendimas gyventi kaime. Abu vairuojame, tad tie 30 kilometrų nėra daug, o ir planas yra susikurti sau darbo vietas šalia namų.

Su vyru kartais juokaujame, kad atvykstam iki didmiesčio greičiau, nei kai kurie žmonės iš miegamųjų rajonų iki miesto centro per piko metą. O šiaip, šiuo metu nematome bėdos dėl atstumo, nes aplink yra mokyklų, darželių, įvairių būrelių, tad tikrai jei tik bus poreikis – bus ir galimybės.

Nes šiuo metu, nors ir esu VPA, dirbu „ant savęs“, tad planuoju ir toliau taip dirbti, o tai suteikia lankstumą, kai gali tiek darbą, tiek laisvą laiką planuotis pagal poreikius.

Gal ateityje ir bus vaikų poreikis gyventi didmiestyje, bet, manau, vertybės, kurias mes ugdome, bus artimos ir jiems. O šiaip norime, kad jie turėtų vaikystę, kokią mes turėjom – murziną, bet laimingą lauke, gamtoje.

- Kokia ta sodybos renovacija? Ar daug jėgų reikalauja? 

- Tai atrodo nesibaigiantis procesas. Bet labai viliuosi, kad greitai viskas pajudės. Šiuo momentu tvarkomės visus leidimus, pats namo planas lieka tas pats, šiek tiek didinsis, bet nežymiai. Viską išsivalėme, visus spalius, lubas, sienas. Jau pradėjome ardyti išorę ir labai tikiu, kad greitai iškils naujutėlės sienos su nauja istorija.

Noriu palinkėti nebijoti, siekti svajonių, naudotis visomis galimybėmis ir kurti gyvenimą tokį, kokio norisi, nes niekada nežinosi kaip gali pasisukti gyvenimas rytoj. O nebandę, vis gailėsitės, kad to nepadarėt.