Barz­das­ku­čiai krau­jo nebenuleidžia

31 me­tų šiau­lie­tis barz­das­ku­tys Jus­tas Skur­vi­das šmaikš­tau­ja, kad net ir mirs su skus­tu­vu ran­ko­se – taip bar­be­rio pro­fe­si­ja jį yra įtrau­ku­si. „Kai pai­mu į ran­ką skus­tu­vą, vy­rai akies kam­pu­čiu ste­bi, ar ne­dre­ba ma­no ran­kos. O at­lo­šus klien­tų gal­vą, pa­klau­sia, ar ne­kep­siu iš jų ban­de­lių“, – juo­kia­si vy­ras, be­si­da­ly­da­mas barz­das­ku­čio pro­fe­si­jos pa­slap­ti­mis.

– Ar barzdaskučio profesija – jūsų pašaukimas?

– Taip, jaučiu, kad čia yra mano pašaukimas. Kaip tik vakar mano sužadėtinė klausė, ar galvoju, kad iki gyvenimo galo būsiu barberiu (barberiais vadinami vyriško kirpimo meistrai: barzdų skutėjai, formuotojai, stilistai, – aut. past.). Atsakiau, kad taip. Net įsivaizduoju, kad vidury kirpimo mirsiu. Kažkam nepasiseks tokiu atveju (juokiasi).

– Ar turite kokių nors profesinių tikslų?

– Norisi iš klientų rato susiburti draugų kompaniją, kuriuos ateity galėčiau į barbekiu pasikviesti. Užsienyje yra populiarios barberių studijos, į kurias renkasi tik kviestiniai klientai. Tokioje studijoje dirbčiau vienas, klientai galėtų prisėsti, pabendrauti ir tai būtų mano vieta. Tačiau ir dabar yra žiauriai gerai.

– Kokie įrankiai yra svarbiausi barberio darbe?

– Man numeris vienas yra kirpimo mašinėlė. Vien ja naudojantis galima atlikti daugumą kirpimų. Žinoma, tam tikros detalės reikalauja žirklių tam, kad tas kirpimas būtų tobulesnis, bet viskas įmanoma su mašinėle bei šukomis. Jei visas kirpimas trunka valandą, pusę to laiko dirbu vien mašinėle. Jeigu man reiktų rinktis vieną įrankį visam gyvenimui, ją ir rinkčiausi.

– Minėjote, kad esate ir įvairių daiktų kolekcionierius. Gal tai barberio įrankiai?

– Man visada patiko senienos, bet, kalbant apie barberio įrankius, mėgstu tai, kas nauja. Turiu po tris ar keturis skirtingus įrankius, nors man jų užtektų ir po vieną – tiesiog patinka juos turėti. Man pačiam labai patinka senoviški – metalo spalvos ar aukso imitacijos įrankiai. Patys klientai dažnai atkreipia dėmesį ir, pamatę, kokius įrankius naudojame, sako: „Vau, kokie kieti, gerai gyvenat“ (juokiasi).

– Taigi, apsilankymas pas barberį yra neįprasta patirtis?

– Taip, net iš kitų šalių pas mus apsilankę žmonės sako, kad nėra matę tokių įrankių, tokių technikų. Kas mums yra įprastas darbas, jiems kelia įspūdį. Klientai stebisi, kaip mes mokame žirklėmis žongliruoti. Mes to nedarome dėl šou, tai yra tiesiog patogu ir saugu, o vyrai turbūt dar savaitę pasakoja draugams, šeimai, kokia tai yra neįprasta patirtis.

– Tai dauguma jūsų draugų ir kolegų yra vyrai?

– Čia jokio seksizmo nėra, tiesiog moterų pas mus nėra tam, kad vyrukai atsipalaiduotų, galėtų laisvai pakalbėti. Kai mamos atveda savo sūnus, mes paprašome, kad vaiką paliktų, nes čia yra vyriška kompanija. Daugumai tai yra visiškai suprantama ir normalu. Aš manau, kad tai yra gerai, nors ir ne visiems taip atrodo.

– Išgirdusi žodį „barberis“, pirmiausia prisimenu maniaką Svynį Todą. Ar tenka išgirsti kokių nors legendų ar baimių, kad kažkas gali nutikti, atsisėdus į barberio kėdę?

– Atėję vyrai dažnai net paklausia, ar dirbame su skustuvais, nes nori pajusti, koks tai jausmas. Aišku, kai paimi į ranką skustuvą, pirmą kartą apsilankiusieji pas barberį akies krašteliu stebi, ar nedreba meistro rankos. Kalbant apie Svynį Todą, tai kartais, atlošus kliento galvą, jie juokais klausia, ar nekepsiu iš jų bandelių.

– Viduramžiais barzdaskučiai turėjo dar vieną profesiją – jie susirgusiesiems nuleisdavo kraujo. Vienoje knygoje pasakojama, kad pats Robinas Hudas buvo nužudytas tokios „gydymo“ procedūros metu.

– Na, dažnai žmonės to nežino. Daug kas galvoja, kad dirbame saldainių parduotuvėje, nes pas mus sukasi „barberių stulpas“. Dažnai klientai sako: „Ateidamas ieškojau to raudono ir balto saldainio.“ Tada ir papasakojame, kad tai nėra saldainis, o būtent simbolis laikų, kada barberiai nuleisdavo kraujo. Ir tai yra savotiška patirtis – tu apšvieti klientą, papasakoji tai, ko jis anksčiau nežinojo.

– Pakalbėkime apie barzdų madas. Iš kur atėjo tas šiandienos barzdos kultas?

– Barzdos atėjo su hipsterių banga – įžymūs žmonės pradėjo jas auginti. Dabar ir žmonės laisvesni, sulaukia mažiau komentarų dėl to, kaip atrodo. Ką nori – tą darai.

– Ar klientai rodo garsenybių nuotraukas ir prašo tokių pat kirpimų? Gal, išėjus serialui „Vikingai“, teko kurti ir vikingo įvaizdį?

– Tai žinoma, vikingų nuotraukos, ko gero, yra populiariausios. Taip pat Bredas Pitas iš filmo „Įniršis“ ir aktoriai iš serialo „Peaky Blinders“. Pavyzdžiui, yra barzdos kirpimas, kuris paprasčiausiai vadinamas Deivido Bekhemo stiliumi.

– O pati barzdos priežiūra reikalauja daug laiko?

– Klientus pamokome, ką reikia daryti. Su tam tikromis priemonėmis užtenka ir dešimties sekundžių. Labai svarbu žinoti ir patartina naudoti barzdos šampūną, nes galvos šampūnas nėra tinkamas veido odai.

– Ką vyrui suteikia barzda?

– Kartais sakoma, kad vyrą nuo berniuko skiria vienas dalykas – barzda. Buvo atliktas socialinis tyrimas, kuris parodė, kad žmonėms barzdoti vyrai yra autoritetas. Stovi du vyrai – vienas su barzda, kitas be, o praeivių klausiama, kurio vyro patarimo jie prašytų. Beveik visi sakė, kad vyro su barzda, nes atrodo, kad jis yra matęs gyvenimo, turi daug patirties, yra išsilavinęs. Manau, vyrui barzda suteikia kažkokį pasididžiavimo jausmą.

– O ką apie barzdas galvoja moterys?

– Moterims dažniausiai trukdo vyro ūsai, stengiuosi juos tik po truputį patrumpinti, parodyti, kaip klientui pačiam susitvarkyti. Labai daug istorijų yra, kada vaikai neatpažįsta savo tėvų, kai jie nusiskuta. Vieno mano kliento vaikas, pripratęs prie tėvo barzdos, nebeprisileidžia vyrų be barzdų. Jo seneliui, kuris niekad barzdos neturėjo, teko barzdą auginti. Sakė, kad geriau augins barzdą, nei anūkas ar anūkė neprisileis.

– Kaip manote, ar barberio profesija amžina?

– Faktas. Net jei vyrai nebeaugins barzdų, kirpsime plaukus. Nemanau, kad atsiras aparatas, į kurį įlindę žmonės išeis apkirpti. Manau, kad tai yra amžina ir reikalinga, tą vien karantinas labai aiškiai parodė.