Bandymas užtarti

Jei būčiau „kultūrininkas“ (vien tas žodis paniekinamai skamba), prieš miesto gimtadienį sapnuočiau, kaip nusišauti. Nebenorėt dar vieno kiškio, dar vienos gėlių klombos. Ar bent išeiti laukais. Ten, kur prasideda traukinių bėgiai. Kur pradžia vandenyno. Pasiklausyti Achmatovos. Jūros. Dainuojamosios poezijos. Širvio… Užmigt žiemos miegu. Atsibusti purslams išsitaškius, komentarams išsitrynus ir persikrovus „failams“. Kažkur gruodžio vidury, kai kultūros sostinės titulas jau bus išnešiotas kaip senas batas. Nebetrins, keliaus į konteinerį.

Bet jie nematys horizonto. Nes lakstys iš aikštės į aikštę, iš vienos salės – į kitą. Su laidais, fonogramom, gėlėm, pavargusiom šypsenom, nuo lūpų byrančiom besikartojančiom kalbom. Laviruos. Kaip įtikti. Nes kas vienam lygis, kitam – beskonybė, greitas maistas, pigus skrydis, labdara vargstantiems. Skaitau, ką sakė Jonas Mekas: „Į prastą filmą susirenka 300, į gerą – dešimt.“

Valdiškos šventės – kažkuria prasme už dyka. Finansiniai srautai – už sienų. Ir tai – atskira tema. Apie tai, ką ne vienas, bijodamas prarasti darbus, kalba tyliai, o viešumoj susikimba už rankų ir vieni kitus giria. Sudaroma opinija – nesikabinėkit, viskas yra OK. Kinai pagal fonogramą. Modernios ir neprastos grupės „Royce“ koncertas uždaroje, beveik tuščioje salėje. Kičas ant sienų savivaldybės koridoriuose. „Visko tiek daug. Ką pažiūrėti?“ – klausia miesto svečias. Siūlyčiau tas fotografijas, kurias sukūrė rugpjūtį mieste gyvenę fotografai. Ne rokiškėnai. Be kiškučių, su skalbiniais ant virvių jos kuria nenuglaistytą Rokiškio įvaizdį. Bus demonstruojamos per miesto gimtadienį.

Bet įvaizdis – niekas. Troškulys, reitingai, atsivertimai svetainėse – dievas. Galima rengti kokias tik nori apklausas. Bet vis tiek, reikia SEL, Mikutavičiaus. Net ir su žvyrkeliu Ilzenbergo link. Ir dar gėlynų, kačiukų ir kiškių. Visomis įmanomomis formomis. „Tuoj apsivemsiu nuo šito žodžio“, – atvira pašnekovė. Kaip tik mums kalbantis ateina telefonu žinutė. O joje… Kas gi? Žinia apie planuojamus su kiškiais susijusius rekordus. „Pirmajam rokiškėnai ir miesto svečiai kviečiami atsinešti savo augintinius – kiškius ir triušelius narveliuose. Bus siekiama daugiausiai vienoje vietoje susibūrusių ilgaausių rekordo ir visiems bus parodyta, kad Rokiškis – tikrai kiškių miestas. Kitam rekordui pasiekti gimtadienio svečiai kviečiami atsinešt jau pliušinius kiškius. „Tai bus spalvotas, vaikiškas, nuotaikingas rekordas – gigantiškas ir ryškus „Kiškių tortas“. „Tau su niekuo nesiasocijuoja tas kiškių tortas?“ – klausia draugė. Patyliu. Asociacijos kiekvienam savos. O kiškučiai – jautrūs. Tuo metu, kai planuojamas jų susibūrimas prie dvaro, mus garsinančio vieno garsiausių Lietuvos šiuolaikinių tapytojų Raimondo Gailiūno tapybos darbų paroda prieš pat Rokiškio gimtadienio šventę, rugsėjo 19-ąją, atidaroma… Vilniuje. Kodėl ne kultūros sostinėje, nieko nebeklausiu. Neatsirado vietos, nekvietė, neįkalbinėjo? Akivaizdu tik, kad iš Vilniaus geriau matyti. Kas toks yra Vienožinskis ir kas toks – Gailiūnas. „Ačiū jiems, kad mums „pabado“, – nevynioja žodžių į vatą Obelių seniūno pavaduotoja Aldona Žėkienė po to, kai Vilniaus dailės elitas parašo laišką Rokiškio valdžiai. Prašydami gelbėti Vienožinskio atminimą.

O kad prisikviesti asmenybes įmanoma, nesunkiai įrodo muziejininkė Giedrė. Nors dviejų Šepkos premijų laureatas, drožėjas Saulius Lampickas savo dirbtuvėje Alytuje prieš dešimt metų jau buvo „paišeliu“ užsirašęs – „nebedalyvausiu Šepkoj“, Giedrė prikvietė. „Dar niekas manęs nebuvo taip gražiai kvietęs. Ir apskritai negaliu aš be tų parodų. Iš jų visa gimsta“, – prisipažino kūrėjas, šiuo metu kaip tik dirbantis Rokiškyje.

Visą Lietuvą išvažinėjo Vilija su Oksana. Virginija Skeirienė, berods, išleido naują albumą. Vargu ar organizatoriams tektų raudonuoti, jei jos koncertuotų ir savo mieste. Negera matyt šias atlikėjas tik fonuose kitus linksminančias, tomis akimirkomis tapusias nematomomis. Norisi jų akių, šviesos ir gaivališkų jausmų Rokiškio scenose. Ir kad kultūrinėj tirštumoj nepaskęstų.