Ba­le­to pri­ma­ri­jaus „džiaugs­mo skry­nia“

Ba­le­to pri­ma­ri­jus Eli­gi­jus But­kus, da­bar sėk­min­gai va­do­vau­jan­tis sa­vo vai­kys­tės Na­cio­na­li­nės Mi­ka­lo­jaus Kons­tan­ti­no Čiur­lio­nio me­nų mo­kyk­los Ba­le­to sky­riui, nos­tal­gi­jos sce­nai ne­jau­čia, nes sa­ko vi­siš­kai sa­ve rea­li­za­vęs. Tik kar­tais sen­ti­men­ta­liai at­ve­ria „džiaugs­mo skry­nią“, ku­ri sau­go­ma ša­lia gar­bin­giau­sių ap­do­va­no­ji­mų.
 

Gijos iš vaikystės

Iš Šiaulių krašto kilusį, Užvenčio miestelyje (Kelmės rajone) augusį E. Butkų į sostinę išviliojo ir išgarsino baletas. Kaipgi nutiko, kad vaikas iš nedidelio miestelio, pats nė karto Vilniuje nebuvęs, nematęs šokio, juolab baleto, spektaklių, vos 9-erių ryžosi išvažiuoti iš namų mokytis baleto meno?

Pats Eligijus sako esąs dėkingas už tai pirmajai šokių mokytojai, kurios liaudies šokių kolektyve šoko pradinėse klasėse. Mokytoja jau tuomet įžvelgė talentą ir tėvams rekomendavo išleisti vos tris klases baigusį sūnų į Vilnių.

„Pirmiausia reikėtų padėkoti pirmajai šokių mokytojai Onutei Jankauskienei ir kraštiečiui užventiškiui Petrui Skirmantui. O. Jankauskienė mane tiesiog pritraukė prie šokio, o P. Skirmantas padarė tuos kelius paprastesnius atvykimui į Vilnių ir stojimui į M. K. Čiurlionio menų mokyklą“, – sako jis.

Žinant iškilaus kraštiečio patirtį, Eligijui apsispręsti tada buvo lengviau. Nors, kita vertus, profesijos pasirinkimas net suaugusiajam ne visada lengvas dalykas. Tačiau baleto artisto kelio pasirinkimas turi įvykti labai anksti – dar pradinėse klasėse, nes, baigęs mokyklą, 18-metis jau būna gerokai pavėlavęs. Vaikystėje Eligijus svarstęs, ar netapti jam kulinaru, traukė jį labai ir architektūra. Tačiau meno trauka ir mokytojos rekomendacija buvo lemiama. Tarp mokinio ir mokytojos iki šiol likęs ne tik dėkingumas, bet ir pagarba, ir artimas ryšys.

„Mes palaikome labai glaudų ryšį. Jis niekada ir nenutrūko. Ir atvyksta užventiškiai stebėti vaikų pasirodymų M. K. Čiurlionio menų mokykloje, o tada, kai pats buvau Lietuvos operos ir baleto teatro trupės primarijus, atvykdavo ir spektaklių žiūrėti, kuriuose šokdavau pagrindinius vaidmenis. O kai su Andželikos Cholinos šokio teatru atvykstame į Valstybinį Šiaulių dramos teatrą, visada atvyksta ir mano tėvai, ir mano pirmoji mokytoja. Man tai visada yra grįžimas namo. Toks jaudinantis ir labai svarbus. Nes praktiškai visus juos stebėdavo ar mano broliai, ar mama, ar a. a. tėtis, mokytoja, ar tiesiog užventiškiai“, – sako Užvenčio berniukas, tapęs pripažintu baleto primarijumi ir keleto premijų, ir net dukart „Auksinio scenos kryžiaus“ laureatu.

„Save jau laikau vilniečiu, bet žinau, kur yra mano šaknys – Šiaulių apskrityje, Kelmės rajone, Užventyje“, – priduria jis.

Antrieji namai

Dabar Eligijus jau beveik baigęs baleto šokėjo karjerą, šeštus metus vadovauja tos pačios mokyklos, kurioje mokėsi, Baleto skyriui. Tai jau nebe pirmas jo sugrįžimas į antraisiais namais laikomą mokyklą. Mat po 1991 metų Sausio 13-osios įvykių šeima buvo parsivežusi sūnų į Užventį. Tačiau, iškentėjęs tik pusmetį, šeštokas pasiprašė grąžinamas atgal.

„Atėjus vasarai, sakiau tėvams: „Vežkite mane atgal į Vilnių, noriu grįžti į Čiurlionio menų mokyklą.“ Besimokant ten, tie 10 metų – mokykla, bendrabutis, auklėtojos – man buvo tokie, kad negaliu pasakyti, kas pirmi, kas antri namai“, – kalba Eligijus, kuriam ir dabar ši emocija likusi.

Jis pasakoja, kad kai prieš 7-erius metus griovė senąjį mokyklos bendrabutį, nesusilaikydavo ir važiuodavo pažiūrėti. Tad iššūkį baleto šokėjo karjerą keisti į baleto šokėjų ruošimo vadovo priėmė beveik neabejodamas.

„Kai man buvęs mokyklos direktorius Romualdas Kondrotas pasiūlė dalyvauti konkurse pavaduotojo baletui pareigoms užimti, man tai buvo lengvas šokas. Iš kitos pusės, aš dažnai pagalvodavau apie šias pareigas. Galbūt tokia kaip ir svajonė buvo grįžti į mokyklą“, – lyg apie grįžimą namo kalba baleto primarijus.

Be to, viskas klostėsi laiku: nors ir turėjo tuomet vedančius vaidmenis Lietuvos operos ir baleto teatre, Eligijui tuomet buvo 36 metai – amžius, kai baleto artisto karjera artėja pabaigos link, jis buvo įstojęs ir į choreografijos magistrantūrą.

„Kaip šokėjas jau esu realizavęsis“

Jei teatro artistas, būdamas pensinio amžiaus, dažnai kurį laiką dar dirba scenoje, tai baleto artistams ši „pensija“ scenoje ateina perkopus maždaug 40 metų. Laimė, anot Eligijaus, dabar jau yra valstybės patvirtinta tvarka, kad po 18 metų šokių, jie gauna rentą. Bet tai labai individualu: vieni dėl sveikatos negali tų 18 metų prašokti, kiti ir 25 metus šoka sėkmingai.

Atsisveikinus su didžiąja šalies baleto scena, nostalgija Eligijaus neužvaldė. Labiau net priešingai – prisiminęs, ką nuveikė ir išgyveno, jis jaučiasi save kaip šokėjas visiškai realizavęs.

„Jei kartais reikia kam nors siųsti savo CV, tai pažiūriu, kiek vaidmenų yra sukurta Lietuvos operos ir baleto teatre, kiek A. Cholinos šokio teatre, kiek dar kūrybinių projektų, gastrolių užsienio trupėse. Esu save visiškai realizavęs ir tikrai nėra tokio jausmo, kad viskas baigėsi ir kad aš jau dabar nebegaliu šokti ir būti scenoje. Yra likęs nedidelis vaidmuo A. Cholinos spektaklyje „Ana Karenina“. Aš gerai jaučiuosi jame ir man to užtenka. Tikrai naktimis nesapnuoju, neraudu ir, matydamas šokančius žmones, tiktai džiaugiuosi. Nebent neramiai galiu stebėti spektaklį, kai šoka mokiniai, ir už juos jaudintis“, – juokiasi dar jaunas mokyklos vadovas ir jau scenos „pensininkas“.

Brangiausia apdovanojimų skrynia

E. Butkaus profesinis talentas baleto scenoje išsyk buvo pastebėtas: jis įvertintas keletu garbingų premijų, buvo pripažintas ir „Metų viltimi“, tapo ir „Metų solistu“, keliskart nominuotas ir net du kartus apdovanotas aukščiausiu nacionaliniu scenos įvertinimu „Auksiniu scenos kryžiumi“.

Paklaustas, koks pasiekimas jam svarbiausias, patylėjęs Eligijus atsako, jog jau vien tai, kad jis galėjo realizuoti save kaip artistas, kad sukūrė daugybę ryškių vaidmenų, išgyveno jų istorijas ir kad tai žiūrovus jaudino. Beje, Eligijus saugo ir kitokius apdovanojimus, kuriuos įvertinti galima tik širdimi.

„Gal tai sentimentalu, bet aš nuo pirmųjų savo spektaklių, kai, dar būdamas Čiurlionio menų mokyklos 13-okas, šokau „Pelenėje“ princą operos ir baleto teatre, pradėjau rinkti ir dėti į stalčių atvirukus, kuriuos gaudavau kartu su gėlėmis. Tai yra labai daug man brangių žmonių ir tiesiog gerbėjų, žiūrovų sveikinimai ir palinkėjimai. Labai retai juos atsiverčiu, bet žinau, kad jie yra. Ten yra didžiulė gerų emocijų skrynia“, – atskleidžia sentimentalią paslaptį Eligijus ir prisipažįsta, kad atvirukus laiko toje pat pagarbioje lentynoje, kur yra ir „Auksiniai scenos kryžiai“, ir kiti apdovanojimai.

Baleto kasdienybė

Pasikeitė šiek tiek dabar disciplinuota ir griežta buvusi baleto šokėjo dienotvarkė.

„Dabar laisvalaikį planuoti šiek tiek paprasčiau – oficialiai atsirado savaitgaliai, nes nuo penktos klasės šeštadienių aš niekada neturėdavau. Prieš 7 metus darbo dienos rytas prasidėdavo nuo bendrų repeticijų, po pietų – individualios repeticijos, vakare – spektaklis arba jo repeticija“, – kasdienybe dalijasi Eligijus, primindamas, kad spektakliai vyksta savaitgaliais, o dar yra gastrolės, tad laisvų dienų daug ir neturėdavo.

Nors ir sunkiai, bet pavykdavo rasti laiko knygoms, parodoms, kinui, dramos spektakliams, laisvalaikiui su draugais. Atskira tema – aistra kelionėms, kurios būdavo planuojamos tik vasarą arba kai vykdavo gastrolės.

„Per keliones aš labai pasikraunu. Todėl man buvo labai sudėtinga per karantiną, kai negalėjome išvykti net savaitgaliais. Tai aš vis vien susigalvojau pramogų. Pavyzdžiui, kai „Kino pavasario“ festivalis vyko viešbučiuose, aš tiesiog imituodavau keliones į vieną ar kitą Vilniaus viešbutį stebėti filmų. Tiesiog tokiu atveju labai kūrybiškai žiūri į viską“, – net per karantiną radęs būdą, kaip patenkinti didžiausią savo aistrą – keliauti, pasakoja Eligijus.