Balbieriškyje prisimintas kraštietis Mykolas Krupavičius

Balbieriškio bažnyčioje titulinių „Ražancavos“ atlaidų metu ne tik melstasi už Dievo dovana sugrįžtantį tikėjimą, bet ir prisimintas kraštietis prelatas Mykolas Krupavičius (1885 – 1970), dėl nuopelnų valstybei istorikų lyginamas su Vytautu Didžiuoju.

Susirinkusiuosius į naująją bažnyčią pasveikino parapijos klebonas kun. Remigijus Veprauskas, šv. Mišias aukojo, Popiežiaus Pranciškaus apsilankymo įkvėptą pamokslą pasakė svečias iš Garliavos (Kauno r.) parapijos kun. Gintaras Urbštas. Pagrindinį konferencijos, skirtos M. Krupavičiui, pranešimą perskaitė Balbieriškio tolerancijos centro vadovas Rymantas Sidaravičius.

Vaikystėje kalbėjo lenkiškai
Bažnyčios atstovų nuomone, praeities visuomenininkų, valstybės vyrų minėjimai prasmingi tokiu mastu, kokiu padeda suvokti mūsų pačių apleistus darbus ir prigesusį idealizmą. Mokytojo, kunigo, ministro, profesoriaus ir politinio emigranto M.Krupavičiaus biografija žymi praėjusio amžiaus viešojo gyvenimo viršūnes. Ji yra ir vienas akivaizdžiausių liudijimų apie Bažnyčios, dvasininkijos pastangas kurti Lietuvoje krikščioniškais socialiniais principais grindžiamą visuomenę. Kitaip tariant, visuomenę, kuri remiasi ne tik teisėtumu, bet ir teisingumu. Visuomenę, kurioje bendrasis gėris, rūpinimasis silpniausiais keliamas aukščiau už grupinius, partinius ir ypač asmeninius interesus.
Balbieriškio tolerancijos centro vadovas R. Sidaravičius apžvelgė M. Krupavičiaus gyvenimo ir daugiašakės veiklos kelią.
Savo atsiminimuose M. Krupavičius rašė: „Neturiu jokių žinių apie anų laikų Krupavičių gyventas vietas, dirbtus darbus ir šeimynines istorijas. Žinau tik, kad mano tėvas yra gimęs baudžiauninko šeimoje. Motinos pasakojimu, jis mokėsi užsieny, gal Belgijoje. Jis buvo aludaris ir spirito varyklų mechanikas. Motinos pasakojimu, tėvas tokią vietą turėjo Balbieriškio dvare. Motina Rozalija Malinauskaitė – Balbieriškio miestelio ūkininkaitė. Motinos tėvas man sakydavo, kad jis esąs amžinas dzūkas ir jo tėvas čia nuo amžių gyvenę. Motinos tėvas dar pats ėjęs baudžiauninko pareigas. Jis, Raulynas Malinauskas, buvo šviesus žmogus: mokėjo skaityti ir rašyti. Turėjo lietuviškų ir lenkiškų knygų. Panaikinus baudžiavą, jis gavo 30 margų ūkelį, kuris ligi kolchozų išliko Malinauskų giminės rankose. Išsivadavęs iš baudžiavos, jis, jau laisvas pilietis, buvo išrinktas pirmu Balbieriškio teismo launinku (tarėju), o paskui valsčiaus viršaičiu. Vėliau į jo vietą buvo išrinktas sūnus Antanas. Mano motina buvo baigusi pradžios mokyklą. Buvo šviesi ir sumani moteris. Motinos tėviškės tarpusavio kalba, kaip visų ano meto Balbieriškio gyventojų, buvo lenkiškai lietuviškas žargonas. Motinos tėvas ir jos brolis Antanas, ne kartą paklausti, kodėl šeimoje kalbama lenkiškai, atsakydavo, kad jie esą dzūkai, lenkai nebuvę ir nesą. Ta kalba kalbėdavo iš papratimo. Esą, kai ateisianti lietuvių kalbos mada, jie kalbėsią tik lietuviškai“.

Būdą paveldėjo iš mamos
Malinauskų tėviškė – Balbieriškio miestelio viduryje, ties buvusios Ūkininkų gatvės pradžia. Malinauskai turėjo keturis vaikus: dukteris Alesę ir Rozaliją, sūnus Antaną ir Stasį. Alesė Malinauskaitė ištekėjo už Viljamo Gustaičio, susilaukė devynių vaikų, kurių aštuoni išvažiavo į Ameriką. Lietuvoje (Kazlų Rūdoje) gyveno tik vienas Stasys Gustaitis, turėjęs šešis vaikus.
Stasys Malinauskas buvo Antnemunio (teritorija nuo Alytaus iki Mardosų ir Kižių kaimų Prienų rajone) viršaitis. Žmonių mėgstamas, nes gerai tvarkė valsčiaus reikalus, padėdavo žmonėms patarimais. Jis vedė sulenkėjusią dvarininkaitę Kazlauskaitę iš Jurgiškių netoli Alytaus. Tėvams mirus, jų vaikus Zosę ir Stasį ėmė globoti Pranas Krupavičius.
Rozalija Malinauskaitė (1861-1920) gimė Balbieriškyje, valsčiaus viršaičio, ūkininko šeimoje. Baigė pradžios mokyklą. Devyniolikmetė ištekėjo už dvaro tarnautojo, spirito varyklos mechaniko našlio Pranciškaus Krupavičiaus. Susilaukė keturių vaikų: Melanijos, Mykolo, Veronikos ir Marijos. Gyveno medinėje Balbieriškio dvaro oficinoje (dabar toje vietoje pastatyta ambulatorija). Paaugus vaikams, Krupavičiai persikėlė į Kriaunių (ar Junonių) kaimą netoli Alytaus, paskui po kelerių metų – į Igliškėlius šalia kelio Prienai – Marijampolė. Vyrui išvykus į Ameriką uždarbiauti, Rozalija pati viena ėmėsi verslo: atidarė užeigą ir alinę. Sūnui Mykolui mokantis Seinų kunigų seminarijoje R. Krupavičienė likvidavo savo verslą Igliškėliuose ir persikėlė gyventi pas dukterį Mariją į Marijampolę. Ten atidarė arbatinę ir laikė, kol pajėgė. Tėvas tarnavo dvare, žuvo JAV, fabrike.
M.Krupavičius 1897 m. baigė Igliškėlių pradžios mokyklą ir 1900 m. įstojo į Veiverių mokytojų seminariją, kurią baigė 1905 m., iki 1907 m. mokytojavo Penchratkoje, vėliau Rutkuose (Lenkija, Lomžos gubernija), 1907 – 1908 m. –Žemaitijoje, Papilėje.
Pasitaręs su motina ir atsisakęs mokytojavimo M. Krupavičius 1908 m. įstojo į Seinų kunigų seminariją, ją baigęs 1913 m. įstojo į Petrapilio dvasinę akademiją, kurią baigė 1916 m. (į kunigus įšventintas 1914 m. birželio 13 d.). Pirmojo pasaulinio karo metais su pabėgėliais iš Lietuvos gyveno Voroneže, 1917 m. paskirtas gimnazijos kapelionu. Tais pačiais metais įkūrė Krikščionių demokratų partiją, bolševikų tribunolo už tai nuteistas mirti, slapčia 1918 m. gegužę grįžo į Lietuvą.

„Bolševikas su sutana“
Išrinktas 1918 m. gruodžio 1 d. sudarytos Žemės reformos komisijos pirmininku ėjo pėsčias per Lietuvą, agituodamas žmones imti dvarų žemę ir ją dirbti. Dvarininkai vadino M. Krupavičių „bolševiku su kunigo sutana“. Nuo 1919 m. M. Krupavičius – Lietuvos krikščionių demokratų partijos Centro komiteto pirmininkas, buvo Steigiamojo Seimo atstovas, vėliau dirbo trijuose Seimuose, o 1923 – 1926 m. vadovavo Žemės ūkio ministerijai, parengė ir įgyvendino pirmąją Nepriklausomoje Lietuvoje žemės reformą.
Į valdžią atėjus Tautininkų partijai, M. Krupavičius 1927 -1929 m. Prancūzijos Lilio ir Tulūzos universitetuose studijavo sociologiją, ekonomiką, teisę ir žurnalistiką. Dėl savo pažiūrų ir „kampuoto“ charakterio po mokslų grįžęs M. Krupavičius paskiriamas Garliavos parapijos vikaru (dirbo 1930 – 1931 m. Iškentęs pažeminimą, M. Krupavičius 1931 – 1933 m. profesoriavo Vilkaviškio kunigų seminarijoje, 1933 -1935 m. dirbo Veiverių, 1935 -1942 m. – Kalvarijos parapijose. Už antinacinę veiklą 1942 m. gruodžio 5 d. M. Krupavičių suima gestapas, devynis mėnesius kalina Eitkūnuose ir Tilžėje, 1943 m. internuoja Regensburgo karmelitų vienuolyne.
Baigiantis Antrajam pasauliniam karui M. Krupavičių1945 m. išlaisvina JAV kariuomenė. Kurį laiką jis gyveno Vokietijoje, 1956 m. persikėlė į JAV. 1945 – 1955 m. – Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto pirmininkas. 1948 m. pakeltas į prelatus. Mirė 1970 m. Čikagoje.
Pasak R. Sidaravičiaus, su tarpukario Nepriklausomos Lietuvos kaimo permainomis sietas viltis M. Krupavičius yra išreiškęs drąsiais vaizdiniais: „Svajojau, kaip iš tolo raudonuos lietuviškas kaimas“. Tai buvo svajonė apie turtingas mūrines sodybas, gerokai besiskirianti nuo poezijos įtvirtinto šiaudais dengtų bakūžių vaizdo. Tai buvo modernaus, nuo miesto gerove neatsiliekančio kaimo vizija, kuri ir šiandien dar nėra tapusi tikrove. Viena iš priežasčių – apeinamas M. Krupavičiaus diegtas krikščioniškas nuosavybės supratimas: „kas daugiau turi, tas privalo daugiau duoti“, labiau prisidėti prie visuomenės gerovės.
Pasak amžininkų, prelatas M. Krupavičius turėjo pranašystės dovaną. Gūdžiu sovietmečiu, apie 1960 -uosius, jis ragino tautiečius abiejose Atlanto pusėse būti pasirengusiems veiklai laisvoje Lietuvoje. Tokia istorine perspektyva jis nė akimirkos neabejojo.