Bacių kaimo kryžius – vienmetis su Lietuva

Keistas, bet labai malonus jausmas – vieną karštą liepos sekmadienio popietę atsidurti kažkur Girdžių seniūnijoje, netoli sankryžos, kuri rodo kryptis į Vadžgirį, Eržvilką ir Jurbarką. Viduryje laukų prie pat kelio stovi akmeninis kryžius. Jis ypatingas, skirtas Bacių kaimui, kurį per pusę ir dalija šis kelias, jungiantis artimiausius miestelius – Eržvilką ir Vadžgirį. Šone lieka Girdžiai. Šis kelias visuomet buvo tikras išganymas Bacių ir kitų kaimų ūkininkams, nes juo veždavo grūdus, sviestą, sūrius, lašinius, bulves, kaušinius į turgus – į Eržvilką (vadinamą Seredinką) – 8, į Jurbarką – 22, į Tauragę – apie 40, Raseinius – apie 45 kilometrus. Kadaise Bacių kaime gyveno ir ūkininkavo nemažai žmonių.

Dar norisi papasakoti apie šį kelią. Vieškeliu, kol buvo neišasfaltuotas, jis taip vadinosi, traukdavo ne tik į turgus, bet ir į artimiausias bažnyčias – į Eržvilko per Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės arba Škapliernos, atlaidus, taip pat sekmadieniais ir per kitas šventes. Į Vadžgirį – per Atsimainymo, o į Girdžius – per Šv. Onos atlaidus. Perbridus Šaltuonos upelį kaimo šiaurėje patekdavo į Paupio bažnyčią, ten vykdavo Parcinkulio atlaidai. Kaip pasakoja dar likę gyvi Bacių kaimo gyventojai, papulti į šias iškylas – turgus ir atlaidus – buvo tikra šventė ir linksmybės. Visuomet gaudavo ilgų, gražiai apsuktų „auksiukais“ bei „sidabriukais“ saldainių, kitokių skanumynų. O jaunimui atlaidai buvo ir pasirodymas, ir pasimatymas, pasišokimas, pasipuikavimas.

„Po pamaldų groja dūdos, nuo kurių melodijos širdis šokinėdavo. Šaltuonos ar Mituvos lankoje (žiūrint kur, Eržvilke ar Girdžiuose vykdavo atlaidai) būdavo aptverta šokių aikštelė. Berneliai perka bilietus, kviečia valsui... ir taip – iki sutemstant... Tėvai per atlaidus atsiveždavo medaus, sūrio, lašinių, kumpio, „naminukės“, kad „po visam“ galėtų su giminėmis pabūti, pasivaišinti arba važiuodavo pas gimines į namus, kurie gyvena arčiausiai miestelio“, – savo prisiminimuose rašo buvusi baciškė a. a. Bronislava Liaugaudienė Barčaitė.

1977 metais baciškiai sugalvojo Rapolo Kymanto iniciatyva sukviesti išsisklaidžiusius Bacių kaimo gyventojus. Parašė pakvietimus, o susitikimo vietą paskyrė Butkaičių kaimo mokykloje. Šią mokyklą lankė visų aplinkinių kaimų vaikai. Tuomet, kaip prisimena senieji baciškiai, po Šv. Mišių susirinko labai daug žmonių Samio sodyboje – vaišinosi, kalbėjo, šoko ir dainavo. Ir taip kasmet, jau 41-eri metai baciškiai po Škaplierinės atlaidų Šv. Jurgio bažnyčioje Eržvilke ir renkasi – anksčiau susitikimai vykdavo pas čia gyvenusius vietinius, bet dabar tik pas Vladą ir Elytę Grubliauskus.

Po Šv. Mišių aplankę tėvų ir senelių kapus traukia tiesiai prie kaimo kryžiaus. O šis kryžius ypatingas tiek savo amžiumi, nes šiemet kaip ir atkurtoji Lietuva mini šimtmetį, tiek ir tradicijomis, susijusiomis su juo. Tokio ypatingo jubiliejaus proga tiesiog būtina apie tai parašyti.

Jis buvo pastatytas 1918 metais prie buvusios Norkų sodybos, lauko gale, prie kelio. Kryžiuje iškalti žodžiai: „Nuo maro, bado ir karės gelbėk mus Viešpatie. Įrengė kaima Bacių 1918 m.“ Baciškė Aldona Bieliūnienė ir kitos kalbintos vietinės prisimena, kad būdavo „Kryžiaunos dienos“, kurių metu dažniausiai moterys su vaikais eidavo melstis prie kryžiaus. Dėkodavo už sveikatą Dievui, prašydavo gero laukų derliaus, apsaugojimo nuo žaibų, vėtrų, šalčių ar ligų. Per atlaidus ir sekmadieniais kryžių apvainikuodavo, jei reikėdavo – apsodindavo gėlėmis ir pasimelsdavo už gyvus ir mirusiuosius, sugiedodavo „Viešpaties angelą“. Melsdavosi po keletą dienų. Vienų teigimu apie 4 ar 5, kitų – net 8. Kas pastatė vietinių ūkininkų Norkų valdos gale prie pat vieškelio šį kryžių, nėra tiksliai žinoma, aišku tik, kad vietiniai kaimo gyventojai.

Iš čia kilusi Aldona Bieliūnienė sako, kad protėviai pastatė, kai išsikėlė į ūkius iš kolonijų, kur išsibarstė 21 sodyboje. Baciškiai prisimena, kad buvusiems kaimo gyventojams nutarus kasmet rengti susitikimus, kryžių jie suremontavo, perdažė raides. Antanas Andriulaitis padarė naują tvorelę, Aldona Bieliūnienė, Janina Barčienė pasodino gėlių, dvi eglutes, kiti nupindavo gėlių vainikų, kryžių apvainikuodavo, apravėdavo gėlynus. Anksčiau Bronislava Liaugaudienė pakalbėdavo apie praėjusius metus, pasakydavo, kiek buvusių Balcių kaimo gyventojų numirė, kiek gimė, kas serga. Morta Samytė Bambalienė už gyvus ir mirusius vesdavo poterius, visi jai pritardavo. Po to sėsdavo į mašinas ir važiuodavo į nuolatinę vietą – buvusią Ambrozaitynę, pas Grubliauskus. Prieš keletą metų į šią sodybą baciškiai atvežė ąžuolinę lentą, išmargintą ąžuolų lapais, mat šiame krašte jų daug auga, su tokiu užrašu: „Dėkojame Elytei ir Vladui Grubliauskams už lietuviškos etnografinės Ambrozaitynės sodybos puoselėjimą. Buvę Bacių kaimo gyventojai“. Baciškiai neapsiribojo vien šia lenta, kryžiaus atnaujinimu ir susiėjimais. 2003 metais jie paprašė kaimo meistro Adolfo Ambrozaičio padaryti kryžių su užrašu „Viešpatie, dėkojame už gyvenimus. Bacių kaimas“ ir nuvežė į Kryžių kalną, kur jis tebestovi iki šiol.

B. Liaugaudienės prisiminių albume, kurį saugo jos dukra Loreta Ševelienė, yra baciškės Elenos Norkutės-Andriulaitienės prisiminimų apie anuos laikus: „Kryžiaunos dienos būdavo gegužės mėnesio pabaigoje. Suėję prie kryžiaus kalbėdavo „Visų šventųjų litaniją“, kitas maldas bei poterius. Gegužės mėnesį pas mus būdavo giedamos Mojavos. Prie sienos, ant kurios kabėjo Švč. Marijos paveikslas, pristumdavome stalą, ant jo dėdavo dvi žvakes ir daug gėlių: alyvų, pinavijų, tulpių. Paveikslą apkaišydavo įvairiais žolynais. Už kelio, pas Samius, taip pat buvo giedamos Mojavos. Jų mamelė skaitydavo maldas, giedodavome „Švč. Marijos litaniją“, giesmes „Marija, Marija“, „Sveika, Marija“. Būdavo, kad po maldų ir pašokdavome. O gegužės vakarų gražumas. O jeigu kas palydi...“

Tokia graži susibūrimo prie kryžiaus ir pasibuvimo drauge tradicija baciškius sukvietė ir šią vasarą. Iš dviejų čia pasodintų eglaičių auga tik viena, nes kita nudžiuvo. Bet kryžius tvirtas kaip ir prieš šimtą metų, tvorelė net blizga nuo dažų, gėlės pasodintos, viskas išravėta, kryžius apvainikuotas, o šalia jo plevėsuoja trispalvė. Tai Aldonos Bieliūnienės ir kitų buvusių kaimo gyventojų nuopelnas. Kaip pasakojo Aldona, dar prieš porą dienų iki šventės vyko kryžiaus sutvarkyti. Praėjusį sekmadienį čia popiet pradėjo rinktis žmonės, buvę baciškiai ir jų vaikai bei anūkai. Suvažiavo virš 20. Aldona juokavo, kad turi susirinkti visos kaimo panelės – Aldona Norkutė Andriulaitienė, Aldona Ambrozaitytė Bieliūnienė, Nijolė Zdanavičiūtė Bajorinienė, Bronė Kerutytė Slušinskienė ir Morta Samytė Bambalienė, kitą savaitę švęsianti 90-ies metų jubiliejų. Visos pamažu ir susirenka – giminaičiai ar vaikai atveža. Pasipuošusios ir gražios ateina prie kaimo kryžiaus su kitais pasimelsti. Visi susirinkusieji sukalba maldas už kaimą ir čia gyvenusius bei tebegyvenančius žmones. Sugieda giesmę. Tuomet visi šia ypatinga proga važiuodami pas Grubliauskus dar sustoja prie Butkaičių kaimo mokyklos. Čia buvo Bacių kaimo kultūros centras, čia vykdavo visi kaimo susiėjimai. Mokykla gyvavo net 60 metų (1923-1983 m.). Dabar šis pastatas privatus, labai apleistas. Baciškiai Bronislavos Liaugaudienės iniciatyva pastatė mokyklai atminti skirtą akmenį ir sutvarkė aplinką – išvežė maišus šiukšlių, iškirto krūmynus, išrinko šakas. Deja, dabartiniai sodybos savininkai visiškai šiuo pastatu nesirūpina.

Susirinkę pas Vladą ir Elytę Grubliauskus baciškiai netrukus įsitraukia į linksmų pokalbių, prisiminimų sūkurį. Ant stalų prikrauta Elenos Grubliauskienės pridarytų vaišių, svečiai pasitinkami su Vlado Grubliausko grojamos armonikos melodijomis. Kieme sustatyti suolai ir stalai laukia baciškių – tuoj bus atneštas ką tik iškeptas kugelis.

Tokia graži tradicija iš šių vietų kilusiam muzikos mokytojui Arūnui Samiui atrodo labai prasminga. Nors iš jo tėvų ūkio nieko neliko, tik ąžuolas, gyvi prisiminimai: „Nieko nebeliko iš mūsų sodybos. Žemę išsidalijo giminės. Kryžius liko, kurio seniau gal neįvertinom. O dabar 100 metų jam, kaip ir valstybei. Jurbarke mažai yra tokių vietų. Čia labai simboliška, labai gražu sutapimas – dvigubas šimtmetis.“

Vyriausia iš Norkučių, kurių žemėje stovi šis kryžius, Aldona Andriulaitienė juokaudama pasakoja, kaip vykdavo „Kryžiaunos dienos“: „Su vaikais visos mamos eidavo. Maža buvau, ar 8 dienas iš eilės giedodavo, poterius kalbėjo, melsdavosi. Man jau 86-eri, einu vis jaunyn.“

Bene vieninteliame kaime likusiame Grubliauskų ūkyje tą sekmadienio popietę iki vakaro netilo kalbos, skambėjo muzika. O kiek prisiminimų, kalbų būta. Visas linksmiausias kaimo istorijas išpasakojo susirinkusieji.

„Dabar Bacių kaimas yra kurčias ir aklas. Kurčias todėl, kad nėra jame lojančių šunų, aklas, kad nėra mažų vaikų, žiūrinčių pro langų stiklus. Visi išvažinėjo į miestus ir miestelius. Iki šių dienų kaime išliko graži Ambrozaičių sodyba; ją globoja dukra Elytė su vyru Vladu. Prie Šaltuonos atstatinėjama Milašauskų sodyba. Ją atstatinėja verslininkai iš Kauno. Šiaip kaimas – pliki, lygūs laukai. Nuo buvusio kaimo vaikų triukšmo ir metų naštos sulinko Butkaičių pradinė mokykla. Niekas joje negyvena“, – prisiminimuose rašo B. Liaugaudienė.

Tai tiesa, kaimas ištuštėjęs. Tačiau kol kiekvienais metais – ir jau 41-erius – vyksta tokie buvusių baciškių susiėjimai, atnaujinamos tam tikra prasme „Kryžiaunos dienos“, kol meldžiamasi už gyvus ir mirusius, aukojamos už juos Šv. Mišios, dalijamasi prisiminimais – tol šis kaimas yra ir bus gyvas. Daug gyvesnis už kitus, kur vietinių gyventojų seniai nebėra, niekas draugėn nesiburia ir apie prosenelius, senelius ir tėvus nekalba.