Bachmuto gynėja apie pragaru virtusią kovą: priešas toliau eina į priekį, ji stabdyti vis sunkiau

„Jeigu mes norime išlaikyti miestą, mums reikia daugiau paramos. Pirmiausia, amunicijos, nes mus jau kamuoja sviedinių badas. O jeigu to nenorime, tai reikia priiminėti kokius nors kitokius sprendimus. Juk plikomis rankomis miestai neišlaikomi“, – Eltai sakė Ukrainos ginkluotųjų pajėgų 93-iosios brigados „Cholodnyj Jar“ atstovė spaudai Iryna Rybakova.

Paklausta apie Ukrainos pajėgų nuostolius, karininkė, suprantama, nenorėjo detaliau atsakyti į šį klausimą, tačiau leido suprasti, kad jie – dideli ir itin skausmingi.

Šiek tiek anksčiau kitos brigados, ginančios Bachmutą, atstovai Eltai sakė, kad vien jų brigadoje nuostoliai per savaitę siekia nuo 500 iki beveik 1000 sužeistaisiais ir žuvusiaisiais.

93-ioji mechanizuotoji pėstininkų brigada – viena iš pajėgiausių ir labiausiai patyrusių Ukrainos pajėgų brigadų, nuolatos metama į karščiausius ir sunkiausius fronto taškus. Pastaruosius mėnesius ji su daugeliu kitų dalinių bei pajėgų gina Bachmutą bei jo prieigas. Čia ji dar praėjusią vasarą buvo atsiųsta iš Charkivo srities, kur padėjo pamatus sėkmingam Ukrainos pajėgų kontrpuolimui ir Iziumo išlaisvinimui.

„Šiuo metu padėtis, labai švelniai tariant, nėra iš gerųjų. Pagrindinės mūsų brigados pajėgos, mūsų batalionai šiuo metu kontroliuoja ir gina centrinę miesto dalį, teisingiau – tą pusę, kuri yra arčiau upės ir vadinamojo privačių namų sektoriaus. Čia dabar yra mūsų pagrindinė fronto linija. Ir mes ją išlaikome.

O sunkiausia ir kritiškiausia padėtis dabar yra šiaurinėje miesto dalyje, kur arčiau mūsų kairiojo flango. Ten daug įvairių pajėgų, tiesą sakant, net nežinau, kas ten dabar yra ir mes nelabai turime informacijos, kas konkrečiai ten vyksta. Aišku tik tai, kad ten išlaikyti pozicijų nepavyksta, priešas, nors ir pamažu, vis stumiasi į priekį“, – sakė I. Rybakova.

Pasak jos, Ukrainos pajėgos, ginančios Bachmutą, iš esmės jau prarado antrąjį iš dviejų pagrindinių kelių, kuriais galima joms siųsti amuniciją, maistą ir gyvąją jėgą, išvežti sužeistuosius ir žuvusiuosius.

Viena trasa, vedanti iš vieno svarbiausių Donecko srities miestų – Konstantinivkos – rusų ugnimi kontroliuojama iš maždaug 800 metrų atstumo. Prieš tai nuožmiuose mūšiuose, kurių metu rusų pajėgas pavyko vienu metu atmesti per keletą kilometrų, 93-ioji brigada sužeistaisiais ir žuvusiaisiais prarado kone visą batalioną.

Tuo metu kitą trasą, vedančią per Časyv Jarą, kone iki pastarųjų dienų dar buvo galima naudoti Bachmuto gynybai, tačiau dabar priešas, taip pat esantis už maždaug puskilometrio, gali apšaudyti beveik visą šį kelią.

„Štai anądien mačiau bent keturis didelius gaisrus visame tame ruože. Taigi dabar pagrindinė logistika vyksta tiesiog laukais ar jų keliais, kurių būklė, patys suprantate, kokia. Bachmute per upę amuniciją ir sužeistuosius keliame tiesiog rankomis, plaukte. Mat visus tiltus ar perkėlas jie nuolat dronais daužo“, – sakė Ukrainos karininkė.

Tiesa, pasak jos, dar negalima sakyti, kad aplink Bachmutą jau užsidarė apsupties žiedas, tačiau padėtis darosi vis kritiškesnė.

„Kita problema – mus jau kamuoja sviedinių badas. Visiems jų trūksta – minosvaidininkams, tankistams, sunkiajai artilerijai. O tai reiškia, kad tuomet apnuoginamos priešakinės pozicijos, kurias gina artilerija. Tad jei nebus didesnės paramos, perspektyvos – ne rožinės“, – konstatavo I. Rybakova.

Paklausta, ar toks pat badas nekamuoja ir Rusijos reguliariosios kariuomenės bei „Wagner“ samdinių, kurie tuo atvirai skundėsi, pašnekovė tik trūktelėjo pečiais.

„Jei juos irgi kamuoja badas, bet kokiu atveju jis mažesnis nei mūsų. Taigi jų taktika iš esmės nesikeičia – artilerija, 152 kalibru, jie tiesiog naikina kvartalą po kvartalo, kvadratą po kvadrato. Jie nesirinkdami daužo ir griauna viską – gyvenamuosius namus, visus kitus pastatus, griauna elektros stulpus, apskritai bet kokią infrastruktūrą. O dabar savo artilerija jie dengia visą miesto teritoriją.

Mūsų kariai, ieškodami sau pozicijų, visiškai ar iš dalies sugriautuose namuose randa vietos gyventojų, nespėjusių evakuotis, lavonų, kurių niekas nesurenka“, – apokaliptinius vaizdus nupiešė Ukrainos karininkė.

Pasak jos, rusų pajėgos gali sau leisti ir vis didesnę manevro laisvę, nes užėmė daug svarbių gyvenviečių ir kaimų Bachmuto prieigose, iš kurių bene svarbiausias buvo Soledaras. „Vienoje pusėje jiems nepavyko, mūsiškiai ten juos sudaužė, atmetė keletą kilometrų atgal, tai jie persuko savo svorio centrą iš kitos pusės, dabar bando ten. Apskritai, nuolatos ieško, kur ploniausia gynyba, smogia ten, kartais pralaužia. O šiaip jie visą laiką, nepaisant didžiulių nuostolių, stūmėsi į priekį, stumiasi ir toliau“, – sakė I. Rybakova.

Paklausta, ar į miestą jau atvyko tie pastiprinimai, kuriuos išvakarėse žadėjo Ukrainos kariuomenės vadovybė, pašnekovė atsakė: „Duok Dieve, kad jie būtų kuo greičiau.“ Ji taip pat teigė nieko negalinti pasakyti ir apie Ukrainos pajėgų kontrataką Bachmuto prieigose, kuri esą vyko išvakarėse ir buvo sėkminga.

Paties Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio komandos žmonės viešai pradėjo kalbėti, jog Ukrainos pajėgos vis dėlto gali „strategiškai atsitraukti“ ir palikti Bachmutą. I. Rybakova taip pat leido suprasti mananti, kad jei padėtis ir toliau blogės, reikėtų ir atitinkamų sprendimų.