B. Bardauskas labiausiai pasiilgo šeimos, motociklą teks pamiršti mažiausiai dvejiems metams

Šiąnakt prieš pat vidurnaktį į Lietuvą grįžo paskutinis Dakaro ralio dalyvis Balys Bardauskas. Visą kelią namo B. Bardauską lydėjo medikas iš Limos ligoninės. Lietuvis paskutiniame Dakaro ralio etape motociklu apmaudžiai krito nuo kopos ir susilaužė abi rankas. Atvykusiųjų laukimo salėje B. Bardauską pasitiko saujelė artimųjų ir gerbėjų, kuri buvo tik dukart didesnė už žurnalistų būrį. B. Bradauskas, kuris buvo pirmasis lietuvis, metęs iššūkį vienišų herojų „Original by Motul“ klasėje, atsakė į „Agroeta“ ir kitų žurnalistų klausimus.

- Kaip jaučiatės?

- Gerai jaučiuosi. Aišku, rankos turi atsigauti. Kairėje rankoje yra lūžę šeši kaulai, o dešinėje - keturi. Pieš operaciją, gydytojas išsididino nuotraukas, tai su juo, konsultuojantis taip pat su Prancūzijos ir Lietuvos gydytojais, tarėmės kokią technologiją rinktis. Ar ten laidai, ar reikia gręžti, ar virbalais... Tai mano gydytojas pasakė, kad čia yra kaip „Lego“. Reikia tiesiog surinkti. Po operacijos kokią parą laiko dešinės rankos visai nejudinau. Kairę judinau, nors pirštai dar nejudėjo. Kai praėjo vaistų poveikis, judinau ir pirštus. Metai laiko praeis, sugis ir viskas bus gerai.

- Buvo spekuliacijų, kad gulsite į Lietuvos ligoninę. Ar taip ir bus?

- Kadangi organizatoriai mane turi pristatyti iš Limos ligoninės į Lietuvos ligoninę. Manau čia toks formalumo klausimas. Apžiūrės rankas, gal išrašys kokių nuskausminamųjų vaistų ir viskas.

- Bet į ligoninę neteks gultis?

- Ne, ne.

- Skausmą jaučiate?

- Didelį skausmą. Ypač lėktuve, kai pakilo į viršų. Frederikui sakau: „Duok vaistų“. Sako: „Jau daviau“. Tada jam: „Negaliu kentėti, duok dar“. Jis sako: „Negaliu, neduosiu“.

- Bet šypsena nedingsta nuo veido vis tiek...

- Na, malonu. Tiek žmonių pasitinka.

- Pats sakėte, kad jaučiatės įveikęs Dakarą. Tai kaip dėl grįžimo...?

- Įsivaizduokite. Viską, kas sunkiausia, jau pravažiavai. Paskutinė diena. Visi naujus marškinėlius persivilkę, visi su naujomis aprangomis. Važiuoji ir krenti į duobę. Turėjau keturias dienas pagalvoti, kaip galėjau išsisukti iš situacijos. Neišsisukau, kritau. Pradėjau stabdyti kitus motociklininkus. Daug kas sustojo, kiti vis tiek virto į tą pačią duobę. Privažiavo mano komandos draugas iš Australijos Džeimsas. Jis pakėlė mano motociklą. Paklausė, ar man reikia gal kokių pleistrų, dar ko nors. Rankos jau buvo kreivos. Matėsi, kad abidvi gerai lūžusios. Man dar „sužaidė“ jaunatviškas adrenalinas: aš dar sėdau ant motociklo, atsukau rankeną, pavažiavau dar 200 metrų. Pajutau, kad galiu apalpti. Tokia būsena, kad galiu apalpti. Tada sustojau. Pastačiau motociklą. Paspaudžiau pagalbos mygtuką. Žiūrėjau į tolstančius motociklus, o galvoje skambėjo daina: „Kai verkia vyrai, jie verkia tyliai“. Atskrido malūnsparnis. Paėmė mane ir skridome ne į ligoninę, o į tą pačią duobę. Ten gulėjo 52 numeris. Jam kaklas ir nugara. Jam rimti lūžiai. Na ir po to visi kalė į tą pačią duobę. Ta duobė daug kam buvo toks kertinis, 10-12 kilometras. Bandžiau paklausti organizatorių, kodėl jie nepažymėjo tos duobės. Jie pasakė: „Turėjai 200 metrų plotą, galėjai važiuoti kairiau arba dešiniau“. Kitaip tariant, pats pataikiau. Čia nieko nekaltinu.

- Ilgą laiką praleidai palatoje. Koks dažniausias vaizdas ar mintis užsifiksavo begulint palatoje?

- Mūsų buvo 18 motociklininkų iš vienos ligoninės, kurie buvo gabenami į Europą. Tai šiandien vienu reisu gabeno mus tris. Kitus gabeno į Madridą. Dar kitus gabeno... Vienas mano bičiulis keturias dienas guli komoje. Jam nelabai pasisekė, bet mums būnant Amsterdame, kontaktavome su Lima, tai pasakė, kad lyg jis ir atsigauna iš komos. Viskas bus gerai.

- Baly, galbūt ne taip paklausiau. Koks tau asmeniškai vaizdas sukosi galvoje visas tas dienas?

- Visą laiką dažniausiai sukosi tas momentas, kai tu važiuoji ir prieš akis duobė. Visą laiką bandžiau susidėlioti (galvoje), ar tada reikėjo atsukti daugiau gazo, ar mesti motociklą, ant šono stabdyti. Tas pats vaizdas.

- Tau dramatiškiausiai iš visų lietuvių pasibaigė Dakaras. Ar tau kirbėjo mintis, kad galbūt reikia grįžti ir pabaigti, ar vis dėlto dar anksti apie tai kalbėti?

- Pradėkime nuo to, kad turiu du vaikus. Važiuoti motociklu, ypač „Original by Motul“ klasėje, kurią buvau pasirinkęs... Kai tu nusiperki „Teleloto“ bilietėlį ir jis būna laimingas. Tai taip dešimt dienų tu perki „Teleloto“ bilietėlį, jis dešimt dienų būna laimingas. Labai nesaugu, labai...

- Pernai metais mes tave čia pasitikome ir tada paklaustas, ko labiausiai pasiilgai, tuomet sakei, jog pasiilgai mamos didžkukulių. Šiandien ko labiausiai pasiilgai?

- Vaikų, šeimos.

- Tai gal kitą kartą automobiliu važiuosite?

- Čia, žinote, nenoriu prisišnekėti. Nes ką pasakau, tą padarau.

- Bet minčių yra?

- Tai aišku. Tai didelis šaršalynas, didelis renginys. Daug adrenalino, daug rizikos. Labai įdomūs žmonės. Susipažinau su iš Pietų Afrikos Respublikos važiuotojais, susidraugavau su australais, portugalais. Mano bičiulis, kuris važiavo su manimi, jis baigė finišą ir važiuojant jam link podiumo, jį nutrenkė automobilis. Mes gulėjome toje pačioje ligoninėje. Tai bendravimas. Tai didelė viena šeima.

- Tai kaip suprantu, širdyje norėtumėte grįžti į tą beprotybę, bet kaip susitarti su šeima?

- Nenoriu čia įsivelti. Galiu prisišnekėti, nes reikia dabar sugydyti rankas.

- Tai antras kartas, kai susilaužote Dakare rankas. Pirmą kartą 2009-aisiais. Kiek maždaug laiko trunka reabilitacija?

- Dveji metai. Turiu rankos nuotrauką (rentgeno), tai ten plokštelė, plokštelė, plokštelė... varžtai, varžtai, varžtai...

- Jūs pirmasis lietuvis, pasirinkęs tą beprotišką klasę („Original by Motul“). Ką galėtumėte patarti kitam ar sau, kuris vėl ją rinksis?

- Tai tikrai labai, labai ekstremalu. Labai vyriška. Baisu, įdomu ir daug adrenalino. Turi panaudoti visas savo žinias. Visas žinias: tiek vairavimo įgūdžius, tiek technines savo žinias. Tai labai rimta. Labai rimta. Miego praktiškai neturi. Turi dienotvarkę susidėlioti taip, kad grįžti, pasistatai palapinę. Ką darai - pirmiau eini valgyti ar taisyti motociklą? Aišku, viską meti į šoną, nes iš pradžių reikia eiti prie motociklo. Kiti sportininkai galvodavo, kad pasitaisysiu (motociklą), ryte atsikelsiu ir pabaigsiu jį tvarkyti. Būtent jie ir iškrito pirmieji. Mūsų klasėje iškrito 50 proc., o juk visi yra labai rimti važiuotojai.

- O kokią teigiamą emociją parsivežėte iš Dakaro?

- Parvežiau neįkainojamų žinių iš „Original by Motul“ klasės. Pavyzdžiui, girdėjote, kai man baigė tarnauti stabdžių kaladėlės, vienas žurnalistas bandė paaiškinti, kad esu pašalintas iš tos klasės. Įsikišo teisėjai. Tai, žinote, parsivežiau tokių neįkainojamų žinių, kur gali pasitaisyti, kas gali padėti... Dabar turime tvirtą žinių bagažą.

- Ką patartumėte kitiems lietuviams, kurie galbūt norėtų dalyvauti Dakare „Original by Motul“ klasėje?

- Ateikite, padėsiu, patarsiu. Tikrai sutaupysite daug laiko ir pinigų. Tikrai nereikės klaidžioti koridoriais, ieškoti atsakymų. Viską tiksliai žinau.

- Ką turėtų žinoti tos klasės dalyvis prieš važiuodamas į Dakarą?

- Turi būti rimtas pasiruošimas. Miego neturėsite. Jeigu galite dešimt dienų miegoti po 2-3 valandas ir po to 14 valandų prasėdėti ant motociklo, tai...

- Kada jus vėl pamatysime ant motociklo?

- Nežinau. Dar anksti kalbėti.

ELTA