Avių skaičiavimas

Iš sociologinių apklausų sužinojau, kad 70 proc. žmonių norėtų gyventi namuose, o 30 proc. – butuose. Tie 70 proc. savo ateitį mato priemiesčiuose gražios architektūros name su veranda, kiemu, išpuoselėta veja, gėlynu, vienu kitu vaismedžiu, nedideliu baseinu ir dviem automobiliais, atliekančiais lifto į miestą funkcijas.

Priemiestiečiams idealus miestas – du dangoraižiai (viename – valdžia, kitame – biurai), naktinis klubas, restoranas, keli barai, kelios rūbų, batų ir žaislų parduotuvės, kino teatras, opera, teatras, galerija su garsių dailininkų parodomis ir mažytis senamiestis, kur galima pasivaikščioti, prieš važiuojant namo.

Nuosavų namų privalumai

Nuosavų namų privalumai visiems aiškūs: nuosava erdvė (šalia gyvenantis kaimynas nebels į sieną, netryps viršuje), kiemas (galbūt ir daržas), vasarą – pavėsinė, saulė, grynas oras
ir t. t., keliolika minučių nuo miesto centro (šiuolaikinėmis priemonėmis dešimties ar daugiau kilometrų atstumas – ne problema).

Ankstesnės statybos pilys jau nebemadingos dėl didelių energijos kaštų, pasikeitė ir visuomenės supratimas apie namo paskirtį ir grožį. Tendencijos, kai žmonės nori išeiti iš mažų daugiabučių į didesnes ir kokybiškesnes erdves, – išties sveikintinos. Matyt, jau ir pas mus pradeda veikti Vakaruose atrastas Alonso dėsnis – turtingieji keliasi gyventi į miesto pakraščius, nes ten ne tik pigesnė žemė, bet ir sveikesnis oras, o miesto centre lieka gyventi tik skurdžiai, kuriems čia patogiau, nes į darbą gali ateiti pėsčiomis.

Vakarų miestuose žmonės vengia įsikurti tokiose judriose gatvėse, kaip, pavyzdžiui, Tilžės, Vytauto, Dubijos, Žemaitės, J. Basanavičiaus. Paprastai tokiose gatvėse esančiuose namuose veikia kontoros, o žmonės nori gyventi ramiose gatvelėse, kuriose eismas nėra intensyvus – mieste kuriami tarsi atskiri kaimeliai. Be to, yra įgimtas lietuvio troškimas turėti nuosavos žemės lopinėlį, auginti daržą, savo rankomis meistrauti trobą, kad už kaimyno geresnė būtų, atsitverti savo teritoriją tvoromis ir kad laigytų šunys bei saugotų nuo piktadarių... Savas namas, savas kiemas, savas medis. Taip yra, turint nuosavą namą. Rytais tu lengvabūdiškai gali atsigerti kavos terasoje, per pietus gulėti pievutėje, o vakare su draugais kepti šašlykų ar dešrelių. O žiemą kad ir visą kiemą apsistatyti besmegeniais, nes žinai, kad niekas nenugriaus.

O jei apie daugiabučius, tai juose galima aptikti bemaž visus Freudo aprašytus „kasdienybės psichopatologijos“ reiškinius. Bet ką darysi, ir aš tokiame gyvenu. Atėję šie namai iš sovietmečio. Anuomet net ir valdžios vyrai, besistatantys privačius namus, nebūdavo giriami. Veikiau atvirkščiai. Tiesa, tokiems pastatydavo daugiabučius trijų, keturių ar penkių aukštų namus su trijų ar keturių kambarių butais (šalia virtuvės būdavo dar mažytis kambarėlis tarnaitei). Salonas būdavo didesnis nei kituose namuose, kad partijos draugai tilptų. Tokie namai buvo praminti „kremliais“. Šiauliuose toks buvo A. Mickevičiaus gatvėje, šonu besiremiantis į bulvarą. Dabar jį nuo bulvaro užstatė stikliniu griozdu, o tai anksčiau, suprantama, nebūtų įmanoma.

Apie tvoras lietuviai kalba dažniau nei kitos tautos

Apie lietuvių prisirišimą prie tvorų jau užsiminiau. Drąsiai galiu teigti, jog tvora – tai jos šeimininkų veidas. Žvelgi į tvorą ir gali spręsti apie už jos gyvenančius žmones. Ką pasako ant ežero kranto pastatyto namo tvora, įlendanti į ežerą? Be abejo, jos šeimininkai mąsto tik apie save, jų asmeninis komfortas yra aukščiau už bet kokį įstatymą. Per tvoras „sudegė“ ne vienas valdininkas ir politikas.

Šiandien estetai aiškina, kad žema ažūrinė, medinė arba metalinė tvorelė, o gal gyvatvorė atrodo estetiškiau, optiškai padidina siaurą kiemą, bet lietuviui ne tai svarbiausia. Lietuvio širdžiai vis dėlto mieliausia aklina 1,8 m aukščio mūro tvora. Net ir mano vaikystės laikais tvora buvo tarsi taisyklė – būtina. Kaip be jos? Niekas be jos neįsivaizdavo gyvenimo. Susirentei namą – tverk aplink tvorą. Jei kas nors likdavo be tvoros, aplinkiniai į tokį šnairuodavo, girdi, keistuolis. Tvorų populiarumą liudija ir tai, kad net kiekvienas kapas kapinėse buvo aptveriamas.

Privačių namų šeimininkų fantazijai ribų nėra. Ypač keista, jei vienoje sklypo pusėje aukšta tvora, o kitoje – žemutė. Gali tik spręsti, su kuriais kaimynais tokios tvoros šeimininkas sugyvena, o su kuriais, deja, – ne. Anksčiau, esu pastebėjęs, dažnai kaimynas tvoroje su kaimynais iškirsdavo vartelius, bet dabar tokių vartelių reta.

Vėliau, kai pamatėme, kaip gyvenama užsienyje, ir pas mus atsirado atsisakančiųjų tvorų. Dabar – įvairovė. Yra apsieinančiųjų visai be tvoros, yra savo sklypo ribas pažyminčiųjų želdinių gyvatvore, yra ir susirenčiančiųjų dekoratyvines tvoreles, yra ir, kaip minėta, pasistatančiųjų aukštas it uolos tvoras, pro kurias kiemo nematysi. Į tokius žiūrima įtartinai – jei turi ką slėpti nuo kitų, esi nešvarus pilietis. O kiemas, kurio fasadinė pusė visai neaptverta nuo gatvės, turi savotiško žavesio.

Jei yra namas, jame rasi ir baldų

Kodėl žmonės tokie keistuoliai: prifarširuoja savo gyvenamąją erdvę spintų, stalų, sofų, paskui kenčia, nes nebelieka vietos apsisukti. Butas – sandėlis. Gal reikėtų mažiau užkaborių, o išversti kokią nors sieną, paliekant nebent koloną? O jei bute tik čiužinys, kilimas, televizorius ir keletas paveikslų ant sienų? Sėdi sau ant čiužinio tarp pagalvėlių ir jautiesi laisvas, neįkalintas daiktų. Nors žmonės nepasakoja apie save to, ko nenori, dažnai jų būstas atskleidžia tas ypatybes, kurias jie galbūt norėtų nuslėpti ar bent nutylėti. Kai apgyvendiname savo būstą, įrengiame jį pagal savo finansines galimybes, estetinį skonį, vyraujančią madą, net nepastebime, kaip jis tampa panašus į mus pačius. Jeigu gyvenate nuosavame, o ne nuomojamame bute arba name, apsidairykite aplinkui ir pažiūrėkite, kokios spalvos jūsų būsto sienos ir užuolaidos, kokio medžio ar jo imitacijos grindys, kokie paveikslai (jeigu apskritai jų yra) kabo ant sienų, kokie šviestuvai, ar daug įvairių niekučių, suvenyrų ir malonių smulkmenų, kurios jums labai brangios? Manote, visa tai pasirinkote atsitiktinai?

Sako, pagrindinis baldas bute – stalas. Yra didelis puošnus saloninis stalas, nors dabar svetainės centre vietoj jo dažniausiai regime nedidelį žurnalinį stalelį, yra rašomasis stalas, miegamojo staliukas, kortų ar šachmatų staleliai ir t. t. Stalas lydi mus visą gyvenimą: kviečia prie savęs kasdien, ypač švenčių dienomis, sutuokia, pasendina ir numarina. O ko tik ant stalo nestovėta! Jei visus daiktus, bent sykį buvusius ant stalo, sustatytume vieną šalia kito, jų virtinė nusitęstų nuo Šiaulių iki Radviliškio, o gal ir dar toliau. Žinau tik vieną atvejį, kai stalas buvo išnaudojamas nedorais tikslais. Vienas mūsų miesto dailininkas, pasinaudodamas stalu, gąsdindavo savo žmonas. Jis išpjaudavo stale apvalią skylę, pro tą skylę iškišdavo galvą, aplink kaklą paliedavo raudonų dažų ir laukdavo namo sugrįžtančių žmonų.

Be šio atvejo, stalas asocijuojasi tik su gražiais, maloniais prisiminimais. Jis tarsi namų altorius.

Miegamajame svarbiausias baldas, be abejo, – lova. Visi kiti miegamojo baldai yra tik lovos „tarnai“. Dargi miegamajame užtenka vien lovos, nes kiti baldai (visokios spintos, spintelės, dėžutės, staliukai, begalė kėdžių) užgriozdina aplinką ir net trukdo miegoti (na, nebent vienas stalelis šalia lovos). Tad jei turite galimybę, nedarykite iš miegamojo drabužių sandėlio, kontoros ar darbo kabineto. Vienu metu, dargi statant daugiabučius (kol dar nebuvo prasidėjusi blokinių namų era), buvo įrengiamas toks nedidelis kambarėlis, kuriame galėjai susikabinti drabužius, pasidėti batus. Individualiuose namuose tokių kambarėlių dažnai pasitaiko. Ir puiku.

Kodėl taip pavadinau šį tekstą? Būna, kai atsiguli į lovą, nesvarbu – name ar bute, ir negali užmigti, imi skaičiuoti avis. Taip skaičiuoji, skaičiuoji, kol paskutinė pasako: „Labas rytas!“ Taip ir gyvename. Vieni privačiuose namuose, kiti daugiabučiuose, bet šiems irgi nereikia nusiminti, nes jų prireikia, artėjant rinkimams.