Automobilių tiuningas sovietmečiu

Sovietmečiu, visuotinio deficito laikais, kone kiekvienas automobilininkas stengėsi pagal išgales pagražinti savo mašinas. Nors tiuningo elementus dažnai buvo galima įsigyti tik iš po skverno ar turguje, jų netrūko nei tuomet populiariuose „Žiguliukuose“, nei „Moskvičiuose“ ar ZAZ markės automobiliuose. Gal tik solidžiausiomis laikytos „Volgos“ buvo tiuninguojamos mažiau.

Apipintas vairas ir pavarų svirties antgalis su inkliuzu

Bene pats svarbiausias ir populiariausias tuometinės puošybos elementas – vairo apipynimas plastikiniu valu. Vadinamosios „vairo pynės“ buvo paplitę labai plačiai: apipindavo ne tik lengvųjų automobilių, bet ir sunkvežimių, autobusų, net traktorių vairus. Daugelio to metų sovietinių mašinų originalūs vairo ratai buvo ploni ir nepatogūs, o apipynus tapdavo storesni, ne toks slidūs, maloniau „lipo“ prie rankų... Tie, kas pagailėdavo kelių rublių pynei ar jos tiesiog nerasdavo kur nusipirkti, bet pagražinti mašiną vis tiek norėjo, vairus apvyniodavo izoliacine juosta (dažniausia mėlynos spalvos). Kai kas tokia juosta apvyniodavo ir pavarų perjungimo svirtis ar kokias nors rankenėles sunkvežimiuose.

Kitas itin populiarus vadinamojo tiuningo elementas – pavarų svirties antgalis iš skaidraus organinio stiklo su kokiu nors inkliuzu – rožyte, voru, mažu automobiliuku ar dar kuo nors - viduje. Buvo teigiama, kad tokie antgaliai yra kalinių darbo, tačiau tai nėra visiškai tiesa: anuomet paklausi prekė auksarankių buvo gaminama visur, kur tik buvo galima gauti organinio stiklo ir įrangą jam apdoroti.

Vėliau netgi atsirado tiuningo elementai ir visai pavarų svirčiai – ant originalios VAZ pavarų svirties būdavo užmaunamas aliuminio vamzdis su jame įlietomis plastikinėmis dekoro detalėmis. Už tokį daiktą Alytaus turguje apie 1985 metus prašė net 25 rublių – tai buvo gan dideli pinigai.

Iš skaidraus organinio stiklo su kokiomis nors rožytėmis viduje dar būdavo gaminami ir durų užraktų mygtukai VAZ automobiliams.

Ant stiklų – STOP žibintai, termometrai, ventiliatoriai

Dar vienas tuometinio tiuningo elementas – papildomi STOP žibintai ant galinės lengvojo automobilio palangės (arba pritvirtinti prie galinio stiklo gumos viršuje).

Ant galinio stiklo būdavo priklijuojamas ir nedidelis ventiliatorius – daiktas daugiau dekoratyvinis, nes realiai naudos iš jo nebuvo daug. 1976 metais toks ventiliatorius kainavo 8 rublius. Dažnas vairuotojas ant galinės palangės dar vežiojosi ir pagalvėlę ar netgi dvi, o ant lango pakabindavo užuolaidėlę ar sumontuodavo žaliuzes.

O štai ant priekinio stiklo kairėje jo pusėje vienu metu būdavo madinga klijuoti vadinamą „antifarą“ - plokščią žibintuvėlį, šviečiantį prieš vairuotojo akis išilgai stiklo žalsva šviesa (būta ir kitokių atspalvių). Buvo teigiama, kad ta šviesa naktį padeda vairuotojo akims prasilenkiant su kitomis mašinomis – esą taip vairuotojas mažiau apakinamas. Ant priekinio stiklo jo centre apačioje klijuodavo bloknotą užrašams, kur nors kamputyje – oro termometrą (tokio išmislo automobiliuose taip pat nebuvo).

Bet išlipkime iš automobilio laukan, nes eksterjere tiuningo elementų taipogi netrūkdavo.

Štai prie galinio bamperio dažnai būdavo tvirtinama guminė (!) vadinamoji antistatinė juostelė.

Apie 1980 metus išpopuliarėjo varžteliai su atšvaitais, skirti valstybiniams numeriams prisukti. Nors jie buvo gaminami gamykloje, tačiau autoinspekcija mėgdavo prie jų kabinėtis ir liepti nusukti numerius tiesiog kelyje.

Puošybos elementai - netgi domkrato skylių kamščiai

Elementarūs purvasargiai taip pat neapsieidavo be tiuningo. Vieni juos keisdavo ne originaliais, bet su dideliais VAZ ar kito gamintojo logotipais, kiti prie jų prisukdavo atšvaitus, treti netgi sugebėdavo purvasargių kraštus nudažyti baltai.

Kadangi lengvo lydinio ratlankiai buvo didžiulis deficitas, ratus puošė kaip kas išmanė. Vieni aplink originalius blizgančius kalpokus dar uždėdavo papildomas chromuotas juostas, kurios paslėpdavo visą skardinį ratlankį. Kiti gi nuimdavo originalius kalpokus ir vietoje jų dėdavo plastikinius juodus čekiškus, kurių būdavo gan sunku gauti.

Puošybos elementais tapo netgi VAZ automobilių domkrato skylių užkimšimui skirti kamščiai. Į šias skyles patekdavo purvas, vanduo, žiemą – druska, tad vairuotojai visaip bandė jas užsandarinti.

O štai panaudojus kitą tiuningo elementą rūdžių neišvengdavo. Kalbu apie plastikines juosteles (kartais su mažais atšvaitais), kurias užmaudavo ant durelių briaunų – kad atidarydamas ir į ką nors atsimušdamas nenubrozdintum dažų. Tačiau po plastiku mėgdavo užsiveisti rūdys, tad šiuo puošybos elementu žavėjosi ne visi automobilininkai.

Tiko ir vaikiški žaislai

Jei anuomet automobilį puošė ilga (kartais puslankiu sulenkta ir kitu galu prie stogo pritvirtinta) antena, tai dar visai nereiškė, kad automobilyje yra radijas ar magnetola. Greičiau tai reiškė mašinos savininko norą, kad kiti galvotų, jog radijas visgi ten yra... Na, o nuvažiavus į gamtą muzikos dažnai buvo klausomasi per paprasčiausią buitinį nešiojamą radijo imtuvą „VEF“. Tas pats pasakytina ir apie dvišaką televizoriaus anteną – tai buvo daugiau įvaizdžio dalis.

Dar vienas ano meto patobulinimas, kurį net nežinia ar galima tiuningu pavadinti: į priekinius žibintus pildavo stabdžių skysčio, kad reflektoriai nerūdytų. Žibintus saugodavo ir kitaip: pavyzdžiui, ant automobilių VAZ 2101 ar 21011 priekinių žibintų labai gerai tiko anuomet gamintos … skraidančios lėkštės, skirtos vaikams žaisti. VAZ 2105, 2107, 2108 priekinius žibintus nuo akmenukų bandydavo apsaugoti tankiomis vielos grotelėmis.

O štai papildomi, priešrūkiniai žibintai (ypač importiniai, pvz., „Cibie“ firmos) buvo didžiulis deficitas, jais papuošti automobiliai vėlgi rodė ypatingą jų savininkų statusą. Tie, kas tikrų priešrūkinių žibintų įsigyti nesugebėdavo, kartais ant savo „žiguliukų“ ar „moskvičiukų“ montuodavo paprastas traktorines lempas geltonais stiklais. Tačiau toks tiuningas buvo „kolchozinis“: nei madingas, nei gerbtinas...

Nemažai automobilininkų automobiliuose buvo įmontavę kablius priekabai vilkti. Tačiau dangtelių, kokiais šiandien uždengiame kablio galvutę, anuomet niekas negamino, tad vietoje jų dažniausia buvo panaudojami guminiai žaislai ar jų dalys.

Kooperatyvai turėjo darbo

Sovietmečiui baigiantis, atsiradus pirmiesiems kooperatyvams, šie iškart užčiuopė aukso gyslą ir ėmėsi gaminti pačias įvairiausias detales automobiliams pagražinti. Garsiesiems „aštuntukams“ (VAZ 2108) jie gamino plastikines žaliuzes, montuojamas ant galinių ir netgi galinių šoninių langų. Beveik visiems VAZ modeliams gamino oro gaudymo groteles, kurias vairuotojai pritvirtindavo ant kapoto, virš gamyklinių ertmių, taip pat ant galinių statramsčių. Atsirado pirmieji sportinio tipo vairai, dideli salono veidrodėliai, tvirtinami tiesiog ant originalių.

Sovietmečio paskutiniais metais, nuvertėjus pinigams, atsirado mada už priekinio stiklo gumos (tuomet stiklai nebuvo įklijuojami, kaip dabar – juos laikė guma) kišti 1 kapeikos monetas. Tokių apkaišytų stiklų šių eilučių autoriui kitados teko matyti ir sunkvežimiuose, ir autobusuose, ir net traktoriuje.

Beje, stiklai dar būdavo puošiami ir kutais (panašiais, kokie būdavo prisiūti ant vėliavų). Tačiau šį puošybos elementą daugiau naudojo sunkiojo transporto vairuotojai, tarp lengvųjų mašinų savininkų tai nebuvo itin paplitę.

Nuotraukos G.Kandroto, taip pat iš pikabu.ru, drive2.ru, travelerlife.ru ir kt.