Aurimas Žvinys: „Dabartiniai aktoriai ateina būti Holivudo žvaigždėmis“

Pakyla teatro uždanga, į sceną žengia aktoriai, prasideda spektaklis. Vėliau pasigirsta plojimai, aktoriai nusilenkia, o uždanga nusileidžia… Taip teatro pasaulį matome mes, žiūrovai. Tačiau jis – kur kas spalvingesnis. Tik aktoriai težino, ką reiškia kūrybinės kančios, kaip sunku „išeiti iš vaidmens“, ką reiškia jaunatviškas laisvės siekis ir skaudus susidūrimas su realybe. Apie visa tai ir kitus artistų gyvenimo niuansus su jaunimu kalbėjo Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) vadovas, aktorius Aurimas Žvinys.

Kodėl Vilnių iškeitė į Šiaulius?

A. Žvinį pokalbio apie teatrą, kultūrą ir Šiaulius pakvietė jaunimo organizacija. Norinčiųjų pasikalbėti su teatro vadovu buvo tiek daug, kad diskusija iš vienos miesto kavinės buvo perkelta į mažąją teatro salę.

Kaip savo aktoriaus karjerą teatre pradėjo A. Žvinys? Vilniuje gimęs ir augęs vyras dramos būrelį ėmė lankyti dešimtoje klasėje, o po abitūros stojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją: „Pirmais metais kai mokiausi, galvojau: „Dieve, Dieve, kur aš įstojau…“ Niekas nieko nemokė, duodavo užduotis ir kaip tu įsivaizduoji, taip ir daryk. Taip norėdavo atpalaiduoti fantaziją, įkvėpti pasitikėjimo. Leido iš principo nusistovėti, įgyti įgūdžių ir tada pradėjo kaip molį šlifuoti.“

Tuomet, prieš dvylika metų, tik ką „iškeptam“ aktoriui, meno vadybininkui iškart buvo pasiūlytas darbas Šiaulių dramos teatre. Entuziastingas, kupinas kūrybinio polėkio menininkas gautos progos paleisti iš rankų neketino, nors pripažįsta sulaukęs nemažai prieštaringų vertinimų iš aplinkinių. Dėl miesto...

„Sulaukiau daug kritikos, kad kaip, suprask, Vilniaus žmogau, tu drįsti važiuoti atseit į kažkokį užkampį, kaip Šiauliai, ką tu ten veiksi ir pan.? Bet aš buvau pilnas ambicijų kurti, vystyti savo kūrybinį kelią. Ir nei tuomet, nei dabar nesigailiu, kad ryžausi atvažiuoti į Šiaulius ir dirbti čia“, – sako artistas.

Vyras nesupranta, iš kur atsiranda nuostata, jog vieni miestai yra geresni už kitus. Į Šiaulius jis sako atvykęs be išankstinės nuomonės, kad tai provincija ar pan., tačiau kompleksų, pasak jo, turi patys šiauliečiai: „Vietiniai kažkodėl labai kompleksuoja dėl Šiaulių: „Ai, tai tu iš Vilniaus... Tai mes čia iš kaimo...“ Kodėl? Juk jūs įdomūs žmonės. Patikėkite, Vilniuje žmonės lygiai tokie pat. Iš kur atsiranda tas savęs nuvertinimas, aš nežinau.“

Aktorius sako nesuvokiantis, kaip žmonės greitai sugeba atsisakyti savo tapatybės. Jei pirmame kurse jaunuoliai prisistatinėjo, iš kurio miesto esantys, tai paklausti po metų, visi choru atsakė: „Iš Vilniaus.“

Prieš atvykdamas čionai, apie miestą aktorius žinojo nedaug, buvo girdėjęs tik stereotipinių kalbų, gal todėl įspūdis, atvykus į Šiaulius, buvo žymiai geresnis: „O jei kalbėti apie teatrą – tai atvykęs radau seną istorine prasme, klasikinį teatrą su truputį nuobodokais pastatymais. Profesionalus – taip, geras – taip, bet man, kaip jaunam žmogui, buvo nuobodokas. Bet sutikau labai daug meniškų sielų.“

Kai kas visgi kėlė ir liūdesį: „Nuliūdau dėl to, kad nėra senamiesčio. Atmosfera gera, žmonės – „faini“, kūrybiški, bet architektūros nėra. Deja, tai lėmė istorija.“

Kai svajones užgesina realybė

A. Žvinys, dabar jau ne tik aktorius, bet ir teatro vadovas, atskleidžia, jog jauniesiems menininkams pasiūlymai iš dangaus nekrenta, juo labiau taip nebuvo jo kartos atstovams. Tačiau artistas pabrėžia, kad daugiau nei prieš dešimtmetį Šiaulių dramos teatras suviliojo išties įspūdingais pasiūlymais. Jo kursui tuometinis vadovas pasiūlė atvykti į Šiaulių dramos teatrą ir pateikė nemažai gerų sąlygų: „Ką jūs, sako, vaikai, gausite: daug darbo, t. y. gausite vaidmenų, gausite galimybę padirbėti su įvairiais režisieriais, kuklią, bet stabilią algą ir dar, sako, jei viskas gerai, dar ir po butuką gausite. Mes buvome nupirkti tokių argumentų!“

Dabartiniai jaunieji aktoriai gi turi visai kitokius prioritetus, o paties A. Žvinio ketvirto kurso studentams duotos anketos rezultatai atskleidė, kas labiausiai vertinama dabar. Į VŠDT atvykti dirbti etatui nenorėtų nė vienas. Vienintelė sąlyga – projektinė sutartis. Pasirodo, kad jų sprendimo nepakeistų nei stabili alga, nei didelis užimtumas, nei skiriamas butas. „Pirmoje vietoje – darbas su garsiais režisieriais, galimybė tobulėti profesinėje srityje, gastrolės po užsienį, alga, o po to pradėjo rikiuotis kiti dalykai“, – sako VŠDT vadovas.

Esminis dabartinės kartos išskirtinumas – požiūris į save ir pasaulį apskritai: „Jie pasakė: „Mes esame „frilanseriai“ (laisvai samdomi – aut. past.). Aš esu laisvas pasaulio žmogus. Tu mane paimsi į etatą, tai aš tau vergausiu...“

Anksčiau, anot aktoriaus, net pasvajoti apie tai sau neleisdavai, tačiau ir dabar tokios mintys neretai teprilygsta troškimams, mat realybė yra skaudesnė. „Gyvenimas yra kur kas žiauresnis. Tos vakarietiškos normos, kurių jie „prisipumpavo“, juos pasodins ant žemės. Gyvenimas jiems trinktels“, – tikina aktorius, pridurdamas, kad net trys būsimieji aktoriai, save vadinę „frilanseriais“, po pusantrų metų pasibeldė į VŠDT duris, prašydami darbo.

Holivudo žvaigždžių sindromas

A. Žvinys pripažįsta, kad anksčiau teatras visuomenėje turėjo stipresnes pozicijas. Senosios kartos aktoriai su nostalgija prisimena laikus, kai salės būdavo sausakimšos, o gastrolės trukdavo porą savaičių. Dabar apie tai tik pasvajoti. „Tai būtų utopija. Jei pasakyčiau, kad mes visą savaitę būsime Vilniuje ir turėsime pilnas sales, tai visi juoktųsi ir sakytų „Neįmanoma“, – juokiasi aktorius.

Žinoma, „meškos paslaugą“ teatrui padarė ir televizija, savo pusėn patraukusi didžiąją dalį teatro žiūrovų. „Ir aktorius tuomet buvo, na, ne kunigėlis, bet toks tarp daktaro ir kunigo. Ne toks šventas, bet vis tiek didelis autoritetas“, – teigia artistas.

Natūralu, kad nuolatinis dėmesys suteikia pasitikėjimo savimi, peraugančio į perdėtą savęs aukštinimą, kitaip tariant, susergama žvaigždžių liga. Tiesa, populiarumo pats A. Žvinys pernelyg nesureikšmina ir išlieka kuklus: „Gatvėje būti sustabdytam ir išgirsti komplimentą yra beprotiškai miela ir smagu, bet aš nežinau, kodėl aš taip iškart „Ačiū, ačiū, ačiū...“ ir noriu pabėgti. Tikrai nesimaudau tame dalyke.“

O štai dabartiniai jaunieji aktoriai, ko gero, gerbėjų pagyrų klausytųsi ištemptomis ausimis. Jų karta, anot A. Žvinio, visiškai kitokia. Daugeliui aktorystė siejasi su Holivudu, tai yra su kinu, o noras pasimėgauti šlovės spinduliais – vos ne pagrindinis stimulas vaidinti.

„Jie ateina ne į teatrą, jie ateina būti kino žvaigždėmis. Praktiškai 90 proc. stojančiųjų į aktorinį būna tik kartą, du ar tris apskritai buvę teatre. Labai nedidelė dalis buvo vaidinę kažkur, prieš stodami, ir to sceninio gyvenimo neragavę. Bet praktiškai visi ateina būti Holivudo aktoriais“, – patirtimi dalijasi A. Žvinys.

VŠDT siekis – jaunimo dėmesys ir naujos erdvės

Valstybinio Šiaulių dramos teatro vadovas sako turintis daug vizijų dėl teatro, tačiau viena pagrindinių – pritraukti kuo daugiau jaunimo, paversti jį kultūros židiniu. O iššūkių nemažai: pradedant vykstančia rekonstrukcija, baigiant emigracija.

„Mano didelis noras – atjauninti auditoriją. Tik susiduriame su kai kuriomis problemomis. Pirmiausia mes turime būti įdomūs jaunimui, kad jie čia eitų, o antra – jo turi būti čia, mieste… Bet 2018 m. mes būsime atsinaujinę ir siūlysime patrauklesnį jaunam žmogui repertuarą: kalbantį jaunimui, miestui aktualiomis temomis, kitokia teatrine raiška“, – teigia A. Žvinys.

Ateities planuose ir teatro prodiusavimas mieste. VŠDT vadovas nori kviesti kitus teatrus į Šiaulius, taip pat – spektaklius rodyti neįprastose auditorijose. Vieno tokio spektaklio, vyksiančio dabar jau uždarytos mokyklos salėje, premjera įvyks jau greitai.