Aukso vertas medicinos punktas žmones veikia ir kaip placebas

Ilgą laiką glaudęsis šaltame dvaro ansamblyje, Saldutiškio medicinos punktas (Utenos r.) galų gale persikėlė į naujas renovuotas patalpas seniūnijos administracijos pastate. Naujuoju punktu džiaugėsi ir kalbinti gyventojai, ir jame dirbanti slaugytoja.

Nepalyginamos darbo sąlygos

Danguolė Klimienė, pakeitusi Reginą Lamauskienę, Saldutiškio medicinos punkte dirba nuo 2013 metų, o į renovuotas patalpas seniūnijos administracijos pastate persikėlė tik praeitą mėnesį. Darbo sąlygas slaugytojai buvo sunku ir lyginti: jei senajame punkte teko glaustis viename kambariuke, nebuvo šilto vandens, šildėsi tik elektriniu radiatoriumi, naujosiose patalpose, kuriose kiek anksčiau veikė paštas, medicinos punktui priklauso du kambariai su laukiamuoju, renovuotame pastate atnaujinta šildymo sistema, sutvarkyta elektros instaliacija.

D. Klimienė dirba Saldutiškio ir Kuktiškių medicinos punktuose, aptarnaujančiuose šių seniūnijų gyventojus (išskyrus Kirdeikių kaimo, kuris priklauso Tauragnams), taip pat lanko pacientus, kuriems reikia pastatyti lašelines, perrišti ir t. t. Anksčiau kas antrą savaitę, o dabar pagal poreikį šiose seniūnijose ligonius lanko Utenos pirminės sveikatos priežiūros centro (toliau – Utenos PSPC) šeimos gydytoja Eglė Trainytė.

Medicinos punktas – lyg antra ligoninė

Iš netolimų Stasiūnų į Saldutiškį atvykstantis Vygandas prisiminė, su kokiais nepatogumais susidurdavo senajame medicinos punkte: prastas privažiavimas, nėra kaip apsisukti, įvažiavimą užgožusios tujos, žiemą – užpustyta... Ypač būdavo sudėtinga žiemą – šaltoje patalpoje, kol sulašindavo lašelinę, sušaldavo sulenkta ranka... Vyras atsimena, kad sename akmeniniame pastate, kuriame ilgus metus glaudėsi medicinos punktas, kadaise buvo įsikūrę rusų kariškiai, rūsyje veikė ir daboklė, vėliau čia būta ligoninės (pašnekovas atsimena joje dar gulėjęs).

Apie medicinos punkto reikalingumą Vygandas net neabejojo ir pateikė pavyzdį, kad vakar (vasario 24 d. – aut. past.) žmonių eilė driekėsi kaip anksčiau parduotuvėje prie gėrimų (šypsojosi). Į Uteną, pavyzdžiui, dėl lašinės infuzijos, anot vyro, važiuoti daugiau nei 20 kilometrų neapsimoka – verčiau nusipirktus vaistus atsivežti į Saldutiškį. Beje, kai kurių vaistų gali parduoti ir slaugytoja, tereikia pasakyti, kokių. Tačiau, pašnekovo teigimu, kontrolė yra. „Subara, oho, subara! Per daug vartoji, draugeli – bent perikūrų, kaip saka, padaryk savaitį. Ji (slaugytoja – aut. past.) kantraliuoja, ne šiaip sugalvoji – ir laidžia vaistus“, – juokėsi stasiūniškis. Slaugytoja atvažiuoja ir pas pašnekovą namo, nes jo beveik šimtametei mamai irgi reikia leisti vaistus. Medikė griežtai neskaičiuoja darbo minučių – jei reikia, atvažiuoja ir po darbo valandų. „Visi patenkinti, paklauskit ko tik norit“, – teigė medicinos punktą auksiniu daiktu pavadinęs Vygandas.

Pagyrų įstaigai negailėjo ir Vygando kaimynė Marytė, kurią į Saldutiškį jis ir pavėžėja. Sunkiai vaikštanti moteris čia lašinasi kraują plečiančius vaistus – taip nešąla koja. Marytės teigimu, jei nebūtų medicinos punkto, jai reikėtų važiuoti į Uteną, o ją 85 proc. darbingumo netekusiai stasiūniškei būtų sudėtinga pasiekti ir dėl retai važiuojančio viešojo transporto. Ji dėkinga „daktarytei“, kad po gruodį persirgto koronaviruso jai ne tiek padėjo ligoninė, kiek būtent slaugytoja, sustiprinusi organizmą leidžiamaisiais vitaminais. „Man čia kaip antra ligoninė! – džiaugėsi Marytė. – Dar seseriai, gyvenančiai Vilniuje, sakiau, kad parašytų Sveikatos ministerijon, koks geras Saldutišky punktas ir šita daktarė.“

Ar medicinos punktus pakeis mobiliosios slaugytojos?

Utenos PSPC direktorė Eligija Židonienė „Utenos dienai“ teigė, kad naujojo Saldutiškio medicinos punkto įsikūrimą buvusiose miestelio pašto patalpose finansavo jos vadovaujama įstaiga ir Utenos rajono savivaldybė. Projekto sąmata siekė 31 tūkst. Eur: 18 tūkst. Eur davė savivaldybė, o Utenos PSPC skyrė 3–4 tūkst. Eur medžiagoms ir savo darbininkus – taip sutaupyta lėšų. „Jei būtumėte matę patalpas, iš kurių išsikėlė, tai didelis kontrastas, – tikino pašnekovė. – Dvarų pastatai gali būti ir labai dailūs, bet tos storos sienos, nedideli langai, tamsuma, šaltis... O dar yra kiti patalpų savininkai, kurie kažką padarė – užšalo ir trūko vamzdžiai, ir vandens visai nebuvo. Kurį laiką punktas iš viso nedirbo, teikė tik mobiliąsias paslaugas – slaugytoja, pas ką reikėdavo, nuvažiuodavo į vietą.“

Pasak E. Židonienės, nė vienas iš penkiolikos rajone veikiančių medicinos punktų (įskaitant ir Sirutėnų bendruomenės slaugytojo kabinetą) nebuvo tokios apverktinos būklės kaip Saldutiškyje. Beje, bent jau artimiausiu metu jų skaičius nekis – nė vienas nebus uždarytas, neatsidarys ir nauji. Direktorė sakė, kad Utenos PSPC yra linkęs kiek įmanoma daugiau sveikatos priežiūros paslaugų atlikti paciento namuose, juo labiau kad kaimo medicinos punktų slaugytojoms šioms funkcijoms atlikti suteikta po ketvirtį etato. E. Židonienė teigė situaciją vertinanti miestiečio akimis, tačiau pripažino, kad kaimo gyventojui medicinos punktas, kaip ir pieninė, paštas ar kita panaši įstaiga, yra labai svarbi bendravimo vieta: „Socialiniai ryšiai, bendravimas – tai, ko negauna kitur, teigiamai veikia žmones. Vienišų žmonių kaime – daugybė, jiems bendravimas – kaip oras. Kartais reikia ne tiek kažkokios fizinės pagalbos, kiek tiesiog pabendrauti. Mes iš dalies sprendžiame ir socialines problemas, ne tik medicinines.“

Pasak E. Židonienės, nors kai kurie medicinos punktai, vertinant išlaikymo išlaidas, dėl nedidelio gyventojų skaičiaus yra nuostolingi, vertinant visų punktų veiklą, finansiškai praėję metai buvo geri. To, deja, nebūtų galima pasakyti apie ankstesnius metus, kai punktai dirbo visą dieną – finansiniai nuostoliai siekdavo šešiaženkles sumas. Utenos PSPC direktorė pastebėjo, kad, jeigu būtų priimtas toks sprendimas, medicinos punktų būtų galima visai atsisakyti (tokia praktika Lietuvoje, beje, taikoma nemažoje dalyje savivaldybių) – juos puikiai atstotų iš projektinių lėšų pirktais automobiliais net ir atokiausias vietas pasiekiantys medikai. Ir iš tiesų tokia diskusija dar gerokai anksčiau yra buvusi, tačiau vietiniai tam labai pasipriešino, net kreipėsi į Seimo narius. „Manau, kad tai nėra taip baisu, kaip atrodo. Juk ne visi miestelyje gyvena. O kiek žmonių gyvena vienkiemiuose, kur nevažiuoja autobusai... Slaugytoja vyksta pas tuos labiausiais nutolusius žmones, kurie neturi kaip atvažiuoti, neturi vaikų, kurie juos kažkur nuvežtų. Juo labiau kad slaugytojos ne tiek daug paslaugų ir gali suteikti – pas gydytoją į miestą vis tiek reikia važiuoti“, – kalbėjo Utenos PSPC vadovė. Anot jos, žmonėms jau vien žinojimas, kad netoliese yra medicinos punktas, suteikia saugumo jausmą, kad nelaimės atveju jie gaus pagalbą. Ir kartais tai net svarbiau nei konkreti pagalba. Ypač tai pasakytina apie vyresnio amžiaus žmones. Žinoma, su kartų kaita, su ekonominiais pokyčiais gali kisti ir šis supratimas. Beje, E. Židonienės nuomone, žmonių mobilumo problemą galima spręsti ir susodinant juos į autobusiuką bei nuvežant į centrą. Taip, pavyzdžiui, jau yra kai kur daroma, vežant moteris į mamografines patikras – tai kur kas pigiau ir patogiau, nei atvežti mamografą ir specialistą.