Auksinių kupolų miestas

Toks yra Kijevas. Manau, ne vienas, rašydamas apie šį miestą, taip pavadintų savo tekstą. Ukrainos sostinė, kaip ir Roma, pastatyta ant septynių kalvų ir cerkvių kupolai matosi kur tik šiame mieste besirastum, o ypač – plaukiant Dniepro upe. Sofijos, Mikalojaus, Kirilo ir Uspenjės soborų, Vladimiro, Andriejaus ir kitų cerkvių kupolai savo šventiniu spindesiu, o ir mielu paslaptingumu žavi kiekvieną čion atvykusį.

Trys miestai, su kuriais Ukrainoje daugiausia esu susidūręs, – Lvovas, Odesa ir Kijevas. Netikėta, kad vienoje šalyje esantys miestai būtų tokie skirtingi, bet dėl to savaip žavūs. Lvovas – gal labiausiai vakarietiškas, mieste veik neišgirsi rusų kalbos, Odesoje rusų kalba tik ir tesigirdi, o Kijevas kažkur vidury. Ukrainos sostinė pasižymi inteligencija ir didingumu. Lyginant su kitais pasaulio didžiais miestais, jis nėra megapolis, bet iš Šiaulių toks atrodo. Tas didingumas ypač atsiskleidžia Maidane – Nepriklausomybės aikštėje, kuri alsuoja ramuma, nors neseniai čia buvo triukšminga. Ir ta Maidano ramuma – tarsi pagarba tautai, kovojančiai už savo laisvę.

Kijevas jau stovėjo, kai žmonės dar nežinojo apie Ukrainą ir Rusiją. Kijeve stovėjo LDK pilis, Lietuva ir Ukraina buvo viena valstybė.

Lietuvos aikštė tarp dviejų didžiųjų soborų

Kelionė į Kijevą nebuvo atsitiktinė. Norisi čia pradėti lydėti turistus iš Šiaulių. Susipažinome su puikiais Kijevo gidais, transporto kontoromis, apžiūrėjome viešbučius. Senasis Kijevas sužavėjo ir iškart nusprendėme – būtina čia važiuoti.

Pradėti ekskursijas Kijeve dera nuo Aukso vartų. Tai vienas iš Ukrainos sostinės simbolių, XI a. statinys, atlikęs gynybinio bokšto funkcijas ir tarnavęs kaip vartai įžengti į miestą. Tame pat amžiuje statytas ir netoliese stovintis Šv. Sofijos soboras, švenčiantis tūkstantmetį. Priešais soborą didžiulė plati gatvė, gal net reiktų ją vadinti aikšte, kurios kitoje pusėje dar vienas soboras – Šv. Mikalojaus. Abu soborai tarsi kalbasi vienas su kitu, o gatvė suskirstyta atkarpomis ir viena jų skirta Lietuvos aikštei.

Šv. Mikalojaus soboras buvo sugriautas ir tik prieš 20 metų atstatytas. Girdi, vienas priešais kitą soborų – per daug. „Svarstymui“ griauti ar ne šį soborą buvo sudaryta 40 žmonių komisija. Parodomoji komisija nubalsavo griauti, tačiau ne vienbalsiai. Vienas komisijos narys N. Makarenka pasisakė prieš griovimą. Buvo Stalino laikai ir jį nuteisė sušaudyti. Tiesa, ne už balsavimą, o priežastį rado kitą.

Šv. Mikalojaus soboro vietoje ir aikštėje šalia buvo nutarta statyti milžiniškus pastatus, kad jie nurungtų Šv. Sofijos soborą. Tiesa, iškilo tik vienas toks pastatas, kuriame įsikūrė ir dabar tebėra Užsienio reikalų ministerija.

Šalia soboro ilgiausia eilė stendų, kuriuose – nuotraukos žuvusiųjų kare nuo 2014 m. Tautos noras – kad nebūtų nė vieno nežinomo kovotojo. Kiekvieną rytą stendai pasipildo vakar žuvusiųjų nuotraukomis. Peržvelgęs šias nuotraukas, prisiminiau ne kartą Ukrainoje matytą užrašą „Putin – chuilo“. Kai tūkstančiai tautiečių padėjo galvas Rytuose, supranti, jog ukrainiečiai kitaip kalbėti negali.

Už Mikalojaus soboro leidžiamės gražia Andriejaus gatve. Pakelėje dar viena reto grožio Andriejaus cerkvė. Tai architekto B. Rastrelio kūrinys (jis projektavo ir Rundalės rūmus), toliau M. Bulgakovo namas. Be abejo, lankomės dar Pečorų lauros vienuolyne, kurį ukrainiečiai mėgsta pavadinti vietiniu Vatikanu, važiuojame senuoju funikulieriumi, nusileidžiame į giliausią pasaulyje metro stotį, žingsniuojame plačiąja Kreščiatiko gatve su Stalino laikų pastatais ir begale kavinių.

Ką darysi, bet šiandien nuo Kijevo neatskiriami Janukovyčiaus vila ir Černobylis

Šv. Kirilo sobore pribloškė M. Vrubelio freska „Šv. Dvasios atsiuntimas“. Niekas iš Lietuvos turistinių firmų, organizuojančių ekskursijas į Kijevą, lankomų objektų sąrašan šio soboro nėra įtraukęs, o mes būtinai lankysimės. Šiauliečiai bus pirmieji.

Lankėmės ir Mežigorėje, 25 km už Kijevo stovinčioje Viktoro Janukovyčiaus viloje, ir Černobylyje. Ar verta, įdomu ir saugu lankytis šiose vietose, ilgai diskutavome. Janukovyčiaus viloje vienas kičas, pradedant baldais ir baigiant auksiniu batonu. Bet štai milžiniškas parkas aplink vilą sutvarkytas pagal visus geriausius tokių pasaulio parkų kanonus. Granitas, gyvatvorės, altanos, gėlynai, skulptūros, tvenkiniai, zoologijos sodas... Pasirodo, visas vilos dekoras vykdytas pagal Janukovyčiaus norus, o štai į parko tvarkymą jis nesikišo, tad pakviesti geriausi pasaulio tokių parkų kūrėjai turėjo laisvas rankas.

Dėl Janukovyčiaus vilos ilgai nediskutavę apsisprendėme – važiuoti. Dėl Černobylio buvo šiek tiek daugiau ginčų, bet kai buvome patikinti, jog turistams neleidžiama kaišioti nosies kur nereikia ir viską matuoja aparatūra, nutarėme patikėti. O atstumas nuo Kijevo ne toks jau ir didelis – 135 km. Apsisprendimą vykti sustiprino ir tai, kad čion vyksta tiek ekskursijų ir tokia eilė, kad šiais metais patekti jau veik neįmanoma. Turistai iš įvairiausių šalių... Tad jei jie nesibaimina... O dėl patekimo? Pateksime. Ukrainiečiai išduoda paslaptį, jog organizuoti keliones į Černobylį išsikovojusi tik viena Kijevo turistinė agentūra. Tad teko su jos atstovais susipažinti. Tiesa, į Černobylį kviesime tik norinčius ten pabuvoti turistus, o nenorintieji dar vieną dieną viešės Kijeve.

Keista, kad Kijevo turistams svarbiausia ne tūkstantmečio senumo Šv. Sofijos soboro freskos, o Janukovyčiaus vila ir Černobylis. Bet jeigu jau taip yra ir skaitytojas leis, šiems objektams skirsiu kito numerio tekstą.

Paskutinė barikada

Taip vadinasi restoranas Maidano aikštėje, požemiuose, kurį gan sunku rasti. Tiesa, visas restorano pavadinimas „Paskutinė barikada: trys revoliucijos“. Kalbama apie 1990, 2004 („Oranžinę“) ir 2014 m. revoliucijas. Kad patektum į jį, reikia žinoti slaptažodį: „Boritesyae e poboryte“ („Kaukitės ir nugalėsite“).

Kuriame Ukrainos mieste bebūčiau, kavinės ir restoranai traukia. Pirmiausia dėl skanaus maisto, antra – dėl išradingų interjerų, trečia – dėl prieinamų kainų. Kijeve jų daug. Išskirčiau dar „Zhizn zamechatelnykh lyudey“ („Nuostabių žmonių gyvenimai“). Lentynos su tūkstančiais pasaulinės klasikos knygų, neono šviesos. Tiesa, jos nukelia gal penkiasdešimtmečiu atgal, bet tuomet juk ir gyveno daug nuostabių žmonių.

Restorane „Liubymyj dyadya“ („Mylimas dėdė“) tikėjausi ukrainietiškos virtuvės, bet tai rytietiškų patiekalų virtuvė ir gal todėl bent man čia niekas nepatiko. O ukrainietiškų patiekalų radau „karčiamoj“ „Tarasas Bulba“. Daugelis lanko „Puzata chata“, kur pigiausia ir greita: pasiimi padėklą ir krauniesi patiekalus.

Būnant svečioje šalyje, dera mokėti bent keletą žodžių tos šalies kalba. Ukrainietiškai „vitoju“ – „labas“, „diakuju“ – „ačiū“, „do pobočenia“ – „iki pasimatymo“... Tiesa, restoranuose padavėjams sakau, jog žinau tik vieną ukrainietišką žodį: „rachunek“ – „sąskaita“.

Kijeve radau naujų draugų: dailininkus Olegą Prontenką ir Matviejų Vaisbergą bei menotyrininkę Iriną Žmuliukiną. Susibičiuliavome. Šiomis dienomis jie lankosi Šiauliuose „Laiptų galerijos“ festivalyje-plenere „Šiaulių Monmartro Respublika“.

Ukrainiečiai labai mėgsta pasakoti anekdotus. Gaila, kad tarp jų daug senų, girdėtų, primityvių. Patys pasakoja, patys juokiasi ir puiku – svarbiausia gera nuotaika. Papasakojau jiems anekdotą ir aš, bet jie jo nesuprato. Ką darysi, jie dar ne ES.

Vaikinukas draugauja su mergina, artėja jų vestuvių diena, bet ant merginos stalo vis stovi kažkokio jaunuolio nuotrauka. Vaikinas klausia savo būsimosios, ar čia jos brolis, ar koks nors giminaitis. Mergina atsako, jog ne. Tuomet vyrukas prašo, jog ji tą nuotrauką nuimtų, nes nors ir nesvarbu, kas buvo, jiems dar nesusipažinus, bet kai jau ruošiamasi vestuvėms, mąsto, jog kažkieno nuotrauka jį žeidžia. Mergina sako – nekreipk dėmesio, seni laikai ir tiek. „Kad negaliu nekreipti, – sako vaikinas, – turi man pasakyti, kas tai.“ „Na, gerai, jeigu jau taip nori, – atsako mergina, – tai – aš.“