Auksinis Nijolės Mirončikaitės sezonas

Valstybinio Šiaulių dramos teatro (VŠDT) aktorė Nijolė Mirončikaitė šį teatro sezoną jaučiasi labai pagerbta: buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“, Šiaulių miesto savivaldybės Kultūros ir meno premija už Majos vaidmenį spektaklyje „Migla“ ir režisuotą spektaklį „Duktė“ bei surengė talentingų teatralų atminimo vakarų. Vis tik Nijolei ne apdovanojimai šildo širdį, o atviras kolegų, draugų ir žiūrovų džiaugsmas dėl jos sėkmės.

Manė, kad puls „veidu į purvą“

Teatro kritikė Ingrida Ragelskienė kultūros savaitraščio „7 meno dienos“ straipsnyje „Maja, delniuke traiškanti šio pasaulio beprasmybę“ apie N. Mirončikaitės vaidmenį spektaklyje „Migla“ parašė: „Tai kas yra ta siela? Spektaklyje ji turi kūną, patį taikliausią seno vaiko pavidalą ir daugiaprasmį vardą Maja – ją stulbinamai jautriai, subtiliai, preciziškai tiksliai vaidina aktorė Nijolė Mirončikaitė. Retai lietuviškame teatre išgyvenama patirtis, kai vieno aktoriaus talentu šiuolaikinė drama užauginama iki antikinės tragedijos skambesio. Žvelgiant į žydra suknute vilkinčią tyrą, gėriu ir grožiu apdovanotą Majos esybę, tampa aišku, kodėl scenoje išdygo masyvios dekoracijos, kodėl užaugo bambukų miškas ir dėl ko iš paskutiniųjų tvardosi savo būtimi nusivylę grubūs, primityvūs, makaronų su sūriu godūs suaugę žmonės.“

O Nijolė kuklinasi ir sako mananti, kad „Auksiniu scenos kryžiumi“ buvo įvertinta ne už Majos vaidmenį. Svarsto, gal už viso gyvenimo kūrybą, nes teatrui atidavė 62 gyvenimo metus.

„Mano vaidmuo neįprastas – 5 metų mergaitės, nors man beveik 84. Į šį spektaklį visada einu lyg į egzaminą. Viena moteris pažįstamos paklausė: „Ar jūs teatre neturite jaunų mergaičių?“ Visada žinau, kad, man išėjus į sceną, pusė salės suklūsta ir laukia, kuo čia viskas baigsis, o kita pusė galvoja kaip ta moteris. Man reikia scenoje vaidinti taip, kad žiūrovai priimtų mane“, – kalba aktorė.

Nijolė sako sutinkanti su tuo, kad jos vaidmuo „Migloje“ kitoks ir jai neramu, ar eilinis žiūrovas viską supranta... Nes jis mato mamą, tėtį, dukrą, todėl viską priima labiau buitiškai, neieškodamas filosofinių prasmių.

Ruoštis Majos vaidmeniui Nijolei buvo sunku dar ir dėl to, kad spektaklyje yra kelios scenos, reikalaujančios sakyti tekstą anglų kalba. Angliškai aktorė – „nė bū, nė mė“.

„Mokyklą baigiau 1959 metais. Dar aname amžiuje. Nors mano auklėtojas buvo anglų kalbos mokytojas ir dramos būrelio vadovas, man atrodo, kad pažymius už anglų kalbą rašydavo geresnius, nes jam labiau patiko, kaip aš vaidindavau jo spektakliuose“, – tikina Nijolė.

Aktorei kalbėti angliškai padėjo visa trupė, Gintarė surašė visus tarimus, kiti taisydavo tartį. „Buvo reikalų“, – užkulisius praskleidžia Nijolė ir patikslina, kad vis tik, gavus Majos vaidmenį, kolegų palaikymas buvo absoliutus.

„Iki tol maniau, kad su tuo vaidmeniu pulsiu veidu į purvą“, – prisipažįsta N. Mirončikaitė ir sako net prašiusi režisieriaus Aleksandro Špilevojaus skirti dublerę. Bet režisierius, jau įpusėjus repeticijoms, pasakė: „Kaip gerai, kad nedariau kastingo.“ Tada Nijolė ir pajuto einanti teisingu keliu – režisierius ja pasitiki.

Moteris pastebi, kad net tie, kurie nejaučia jai ypatingų simpatijų, palaiko. Tai suteikia pasitikėjimo.

„Ne juokas“

Bet koks buvo miestiečių palaikymas, kai viešai paskelbta, jog Nijolė nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“! Kai aktorė, teatro vadovas Aurimas Žvinys, meno vadovė Nomeda Šatkauskienė, aktorius Juozas Bindokas važiavo iš Klaipėdoje vykusios teatro šventės, feisbukas po įrašu spragsėjo nuo širdelių, „laikų“ ir sveikinimo žodžių!!!

O kai šiauliečiai vidurnaktį grįžo į miestą, prie teatro pastato juos pasitiko kokių 30-ies žmonių grupė su muzika, šampanu, gėlėmis. „Išsigandau, kad Varpo g. butuose miegantys žmonės policijos neiškviestų. Nuo visko jau tokia apsvaigusi buvau, nesupratau, kas apskritai čia įvyko... Štai tada tarsi persmelkė mintis, o gal aš kažką tikrai padariau?“ – svarsto ji.

Nijolė, Klaipėdoje dėkodama už apdovanojimą, visiems linkėjo neprarasti kantrybės ir turėti vilties. „Tikrai reikia kantrybės, kad 84-erių būtum nominuota. Galvojau, kad visus geriausius savo vaidmenis sukūriau iki 1990-ųjų. Nuo 50-ies neturėjau tokio, kuris būtų vertas apdovanojimo. Labai gražūs mano vaidmenys buvo spektakliuose „Baisūs tėvai“, „Pulkininko našlė“, „Kaip žydėjimas vyšnios“... Aš esu komedijinė, charakterinė aktorė, dramatiški vaidmenys man buvo labai brangūs“, – sako ji.

N. Mirončikaitei visada apmaudu, kad nevaidinantis aktorius greitai pamirštamas žiūrovų. Tai šios profesijos tragizmas. Daug talentingų aktorių taip ir nesulaukia apdovanojimų, iškeliauja amžinybėn, ilgai negauna vaidmenų, būna prastovose.

„Reikia, kad ateitų režisierius, kuris tavimi patikėtų ir duotų vaidmenį. Dabar atvažiavę jauni režisieriai būna labai greiti. Gavusi „kryžių“ jau drįstu pasakyti, kad dauguma eina labai lengvu keliu. Nenori dirbti su aktoriumi, o ima tipažus... Režisierius pasižiūri vieną spektaklį, pamato, kad tūla aktorė, pavyzdžiui, labai gerai vaidina laisvo elgesio moterį. Jo spektaklyje taip pat yra laisvo elgesio moteris, vadinasi, – „jamam“. Todėl aktoriai kartojasi“, – pastebi ji.

Jauni režisieriai nenori imti dublerių ar net atsiveža savo aktorių iš sostinės. „Aš esu seno kirpimo ir man gaila jaunų artistų, ypač artisčių. Savo vaidmens sulaukiau 84-erių, iki tiek išsilaikyti teatre – ne juokas“, – sako ji.

Kaip reikia kantrybės

Buvo laikas, kai N. Mirončikaitė turėjo darbo vos trijuose spektakliuose. Jai ir dar kelioms aktorėms net buvo pasiūlyta dirbti pagal autorines sutartis. „Paskui pasitaikė vaidmenukas – 2018 m. A. Špilevojus senukus į „Bagadelnia“ surinko. Vėliau jis sakė, kad dėl mano jausmingo monologo man ir skyrė Majos vaidmenį. Štai ką lemia atsitiktinumas – atsidurti vietoje ir laiku“, – kalba moteris.

Tada ir pasipylė: A. Giniotis N. Mirončikaitei davė vaidmenį „Revizoriuje“, G. Aleksa pakvietė vaidinti spektaklyje „Puaro“, O. Koršunovas skyrė sutenerės vaidmenį „Remygoje“.

„Kaip reikia kantrybės, kaip reikia išlaukti“, – pakartoja ji ir tikina, kad jei dabar reiktų rinktis profesiją, pasirinktų tokią, kurioje pati būtų atsakinga už save, už rezultatą, o ne taptų aplinkybių auka.

Nijolė mano, kad teatre dar kokius metus ištemps. Eina laikas, sveikata nebe ta, o kiek kursiokų palaidota…

Pagarba išėjusiems

Ir nors N. Mirončikaitė akcentuoja, kad ją labai šildo kitų džiaugsmas dėl jos sėkmės, pati ypač rūpinasi, kad nebūtų pamiršti kolegos. Aktorė ir režisierė Šiaulių televizijoje yra sukūrusi laidų ciklą, dedikuotą aktoriams ir teatrui. Pernai balandį ji režisavo Aurelijos Ragauskaitės (1924–2017), mylimos režisierės, paminėjimo vakarą, skirtą 100-osioms gimimo metinėms. Šios režisierės penkmetis Šiauliuose iki šiol vadinamas teatro aukso amžiumi.

„Pasiūliau pasikviesti „Polifoniją“, – sako Nijolė, kuri tuomet atsiminė, kad A. Ragauskaitė yra savotiška „Polifonijos“ krikštamotė.

Šiaulių Pedagoginiame institute buvo ansamblis, vadovaujamas Sigito Vaičiulionio. Prieš Naujuosius metus legendinė režisierė organizuodavo poezijos vakarus. Tąkart, kokiais 1974–1975 m., pasikvietė ir S. Vaičiulionio ansamblį su giesmėmis. Vyko toks taurus sakralinis vakaras, o A. Ragauskaitė pasirūpino, kad ansamblis būtų aprengtas rūbais iš teatro medžiagų.

„A. Ragauskaitės atminimo vakaras buvo toks jautrus, kad niekas nenorėjo išeiti. Jame dalyvavo ir prisiminimais dalijosi G. Padegimas, R. Šaltenytė, E. Jasnauskaitė, iš užsienio atvyko net režisierės duktė Elena. Pačioje pradžioje parodėme įrašą, kuriame Pranas Piaulokas skambina A. Ragauskaitei, sveikina su kažkokiu jubiliejumi. Tuo metu, sėdėdama tarp gėlių, ji šypsojosi iš ekrano plačia šypsena, girdėjosi jos balsas“, – sumanymu iki šiol džiaugiasi Nijolė.

O pernai rugsėjį N. Mirončikaitė inicijavo ilgametės teatro dailininkės Joanos Taujanskienės scenovaizdžių ir kostiumų eskizų parodą „Nuo pirmo iki paskutinio žingsnio“. Dailininkė Šiaulių dramos teatre dirbo 1954–1979 m., sukūrė scenografiją ir kostiumus 101 spektakliui – vidutiniškai apipavidalindavo po 4–6 spektaklius kiekvienais metais.

J. Taujanskienės kapas K. Donelaičio kapinėse buvo labai apleistas, VŠDT aktorių pastangomis sutvarkytas.

Bilietai išgraibstomi akimirksniu

Šie metai N. Mirončikaitei džiaugsmingi ir todėl, kad rugsėjį jos režisuotu spektakliu „Duktė“ VŠDT pradėjo naująjį sezoną. Tai vienos dalies spektaklis, rodomas teatro Mažojoje salėje, pastatytas pagal Karinos Mikaelis romaną „Motina“. Pati Nijolė vaidina motiną, o dukters vaidmenį atlieka Jūratė Budriūnaitė.

N. Mirončikaitė šį spektaklį nutarė statyti, teatro vadovui pateikus idėją, kad aktoriai gali imtis iniciatyvos ir Mažojoje salėje ruošti kūrybinius vakarus, statyti spektaklius. Su Jūrate repetavo pirmadieniais, svarstė, kad jei spektaklio teatras nepriims, važinės po bibliotekas ar kitas kultūros įstaigas.

„Pasikvietėme teatro dailininkę Romą Jakubauskienę, apie 30 metų mane skatinusią statyti šį spektaklį. Esu be galo dėkinga ir Vadimui Kamrazeriui, parašiusiam tokią gražią muziką, tokią gražią… Kas spektaklį žiūrėjo, pagyrų negaili“, – dalinasi režisierė.

„Žinau tik viena – šį spektaklį privalo pamatyti visi, kurie dar turi Mamą ir Tėtį“, „Ir jei vieną dieną tos akys, kurios kažkada švytėjo dėl tavęs, užges miglotuose prisiminimuose – nebijok. Jei jis ar ji tavęs nebeatpažins, pasilik šalia“, „Paimk jos ranką, kaip ji laikydavo tavąją, kai buvai mažas, ir suspausk švelniai. Žodžių nereikia, paaiškinimų – taip pat. To pakaks“, – tokiomis mintimis, pasižiūrėjus spektaklį „Duktė“, feisbuke dalijosi žiūrovai.

Režisierė atskleidžia, kad ne viena žiūrovė, pati esanti mama, dukra, sako daugelyje scenų atpažįstančios savo motiną, save. „Vaidinu ir matau, kad ir aš tokia būnu, kad pati taip darau. Spektaklis turi pasisekimą, nes jame – ir daug jautrumo“, – atvirauja Nijolė.

Bilietų į šį spektaklį reikia pradėti ieškoti jau prieš gerą mėnesį – toks jis žiūrovų geidžiamas. Pasižiūrėti jo atėjo net JE Šiaulių vyskupas emeritas Eugenijus Bartulis.

„Labai malonu buvo. E. Bartulis pasakojo, kad neseniai lankėsi senelių namuose, kuriuose viena moteris guodėsi, kad du mėnesius dukra neaplanko. Vyskupas dėkojo už spektaklį ir apgailestavo, kad atjautos ir dėmesio seni žmonės sulaukia mažai“, – įspūdžiais dalijosi Nijolė.

Artinantis šv. Velykoms, N. Mirončikaitė dar kartą dėkoja už palaikymą visiems miesto gyventojams, žiūrovams, režisieriui A. Špilevojui, Valstybiniam Šiaulių dramos teatrui, „Miglos“ kolektyvui, savo artimiesiems, linki gražaus pavasario ir tauriai bei šviesiai pasitikti šventę.