„Auksinį scenos kryžių“ laimėjęs R. Klezys – apie apdovanojimą pelniusį spektaklį ir darbą su jaunimu

Šį pavasarį „Auksiniais scenos kryžiais“ pagerbti geriausi 2023 metų scenos menininkai. Tarp pastarųjų – iš Jonavos rajone esančio Žeimių miestelio kilęs diplomuotas teatro edukologas, aktorius, dramaturgas Raimondas Klezys (30 m.), kuriam apdovanojimą pelnė vaikams ir jaunimui skirtų spektaklių kategorijoje nominuotas monospektaklis „Avinai“ (rež. J. Tertelis).

Tai –  ne pirmasis R. Klezio ir jo žmonos Ievos Jackevičiūtės vadovaujamo „No shoes“ teatro kūrinys, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas jaunajai kartai rūpimiems klausimams. Dėl to dramaturgas spektaklius nuolat pristato ne kur kitur, o mokyklose, kas padeda jam pamatyti kuo kvėpuoja dabartiniai moksleiviai. Apie tai ir daugiau – pokalbyje su pačiu „Auksinio scenos kryžiaus“ laimėtoju.

– „Auksinis scenos kryžius“ – bene prestižiškiausias teatro bendruomenės apdovanojimas.  Ką jis reiškia jums ir ar tikėjotės, kad būtent jūs šiais metais tapsite jo laimėtoju?

– Kai esi nominuotas, natūralu, kad kažkiek viliesi laimėjimo, tačiau aš žinojau, jog labai nenusiminsiu ir tada, jei negausiu jo.  Kodėl? Nes toks įvertinimas uždeda ir tam tikrą naštą, atsakomybę.

Anksčiau galvodavau apie tuos žmones, kurie apdovanojimus gauna lyg šiek tiek per anksti.  Svarstydavau, kad tai gali net pristabdyti.

Tik atsiėmęs apdovanojimą supratau, kokią galią jis išties davė mūsų komandai – pajutome didesnę motyvaciją, užgimė naujos idėjos. Mums „Auksinis scenos kryžius“ suveikė kaip koks burtas, atnešęs suvokimą, jog tu turi užnugarį, patvirtinimą, kad eini tinkama linkme.

– Žinant, kad viešumoje esate įvardijamas kaip jaunas aktorius ir dramaturgas, gali atrodyti, jog jūsų kelias link „Auksinio scenos kryžiaus“ buvo gana lengvas bei greitas. Koks jis yra jūsų akimis?

– Galiu pasakyti, kad viskas nebuvo taip paprasta, kaip norėtųsi.

Niekada negalėjau pasigirti didele vaidmenų, aktoriaus darbo pasiūlymų gausa. Matydavau, kaip kiti vaidina spektaklį po spektaklio, dirba nacionaliniuose teatruose, o man taip nebuvo...

Dėl to su žmona sugalvojome sukurti erdvę, kurioje galėsime patys kviesti režisierius ir daryti savo spektaklius. Taip gimė „No shoes“ teatras. Jame turėjau erdvę laisvai kūrybai, padėjusiai atsiskleisti ryškiausiomis spalvomis.

Tačiau nuosavame teatre teko ir daug dirbti – jis buvo naujas, neatpažįstamas, tad su komanda ne vienus metus plušėjome, kol pagaliau pradėjome patys sulaukti kvietimų, o ne tik siūlytis patys.

Nuo pat pirmų spektaklių dirbome nepatogioje aplinkoje.  Juos dažnai pristatydavome ten, kur buvo sunkiausia tai padaryti - be teatro užuolaidų, modernaus apšvietimo, efektų.

Visa tai kėlė iššūkių, bet skatino maksimaliai išnaudoti savas jėgas. Jos atvedė ten, kur esame dabar.

– Kokiai auditorijai skirti „Avinai“ ? Apie ką šis spektaklis?

–  Ne paslaptis, kad Lietuvoje – labai daug išsiskyrusių šeimų. „Avinai“ paliečia šią temą. Rašydamas pjesę spektakliui rėmiausi savo autobiografiniais faktais – mano tėvų, deja, skyrybos neaplenkė taip pat. Taigi, „Avinai“ iš esmės yra apie tėčio santykį su vaikais: mano su tėčiu, mano su mano dukra ir mano dukros su mano tėčiu. Spektaklyje analizuojami klausimai, kuriuose jaunas žmogus gali atrasti jam rūpimas temas.

– Kas slepiasi po „Avinų“ pavadinimu?  Kokį ryšį pavadinimas turi su turiniu?

–  Visų pirma, avis – gyvūnas, turintis prasmę liturgijoje: avelė pasiklydusi nuo bandos, kurią kaip Dievas valdo piemuo. Čia galima atrasti paralelių su santykiais šeimoje. 

Antra, „Avinų“ pavadinimo pasirinkimą lėmė lietuviški posakiai: „Užsispyręs kaip avinas“, „Kaip avių banda“. Jie siejasi su kiekvieno iš mūsų sprendimais: ar mes gyvenime einame su banda, ar atskirai ir kaip tai formuoja mūsų asmenybę.

Dar vienas pavadinimą lėmęs niuansas yra tas, kad aš daug metų nebendravau su savo tėvu ir įsivaizdavau, kad jis augina aviną. Tiesa, vėliau paaiškėjo, kad augino ne aviną, o asilą (aut. past. šypsosi).

– „Avinai“ – ne vienintelis jūsų monospektaklis. Papasakokite apie kitus savo kūrinius.

–  Mintis apie pirmą spektaklį gimė studijuojant. Būdamas ketvirtame kurse Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje sugalvojau, kad noriu parašyti pjesę vienam aktoriui. Iš jos gimė „Dulkėti veidrodžiai“. Tuomet visiškai neturėjome pinigų, tad šiam spektakliui skyrėme vos 40 eurų. Už juos nupirkome pasirodymui reikalingus džinsus.  

„Dulkėti veidrodžiai“, kaip ir „Avinai“, rėmėsi mano paties išgyvenimais. Jie buvo apie mano jaunystę gimtajame Žeimių miestelyje. Nuo pat pradžių į savo publiką ėjome per atvirumą, dalijimąsi skaudžiais dalykais, kontaktą su žiūrovais. Ir tas suveikė... Puikiai suveikė, o tie džinsai už 40 eurų tapo mūsų pradžios simboliu.

Iki šiol „Dulkėtus veidrodžius“ parodėme virš 80 kartų: juos galėjo pamatyti labai skirtingos auditorijos – nuo įvairių mokyklų mokinių iki įkalinimo įstaigų gyventojų.

Kai pamatėme ką pavyko nuveikti, gavome įkvėpimą dar vienai pjesei –  „Jau geriau būčiau negimęs“. Ji buvo apie karantiną, dėl to pasibaigus jam,  nagrinėjamos temos tapo nebeaktualios. Tada gimė mintis apie „Avinus“.

– Su savo spektakliais nuolat  važinėjate po skirtingas mokyklas. Kas jus paskatino kurti būtent jaunimui?

– Man pačiam labai įdomu matyti, kuo kvėpuoja jaunas žmogus. Mokykloje jis išgyvena labai sunku etapą, keliantį daug klausimų, o atsakymų į juos neretai reikia ieškoti pačiam.

Kaip jau minėjau, aš savo kūryboje kaip raktą į auditorijos širdį, naudoju visišką atvirumą, paremtą tikru gyvenimu. Tikiu, kad atvirumas – labai stiprus ginklas, nes mes dažnai nesakome tiesos arba sakome ją tik uždaruose būreliuose. Tas atviras išstojimas spektakliuose neretai įkvepia jauną žmogų pasijusti laisviau. Tada girdžiu juos sakančius, kad ir man taip buvo. Kiti nesako, bet parašo man asmeniškai per socialinius tinklus ir paantrina, kad išgyvena ar išgyveno panašias patirtis. Tai man patvirtina, kad mūsų vykdoma veikla – svarbi, reikalinga, kas įkvepia nesustoti...

Kitas dalykas, skatinantis mano norą dirbti su jaunais žmonėmis – supratimas, kad toks darbas nėra lengvas. Paaugliai neslepia savo nuotaikų ir jei jiems kažkas nepatinka, jie aiškiai parodo: sėdi ir kalbasi, nepakelia akių nuo telefonų. Tas jų tyrumas žavi mane ir taip pat skatina tobulėti.

Nesunku pastebėti ir tai, kad Lietuvos kultūriniame lauke yra nusistovėjusi nuomonė, kad kurti vaikams, jaunimui – šiek tiek ne prestižas. Suprask, kad jei kuri jiems, tai darai tai, nes negauni vaidmenų spektakliuose skirtuose suaugusiems. Dėl to kokybiškų spektaklių jaunajai auditorijai nėra daug. Man norėtųsi, kad tai keistųsi...

– Kaip manote, ar Lietuvos mokyklose kultūra užima svarbų vaidmenį?

– Skirtingose mokyklose ir situacija šiuo klausimu – skirtinga. Net neabejoju, kad tai priklauso nuo jų administracijos požiūrio.

Prisimenu vieną iškalbingą situaciją: atvažiuoju į mokyklą, prašau įleisti į aktų salę, o ją atrakinti su didžiuliu raktų ryšuliu atbėga ūkvedys. Jam durys atsirakinta tik iš kažkelinto karto, nes jis net nežino, kurio rakto reikia. Tada dar iš moksleivių lūpų išgirstu: „Vau“. Klausiu, kas čia tokio neįtikėtino? Jie atsakė, kad nėra buvę aktų salėje. Panašių atvejų yra pasitaikę ne kartą...

Važinėdamas į mokyklas greitai pastebėjau, kad jose kur kas daugiau dėmesio skiriama ne kultūrai, o kūno kultūrai. Mano manymu, tai nėra teisinga. Tikiu, kad kiekvienas žmogus turėtų turėti pasirinkimą, kuo jam užsiimti, domėtis. Jei vienas puikiai geba ir nori žaisti krepšinį, kitas galbūt save geriau atrastų piešiant. Kiekvienas menų pedagogas patvirtins, kad šokant, dainuojant ar vaidinant smegenyse veikia visai kiti neuronai nei sportuojant ar skaičiuojant. Tad menas – svarbus asmenybės vystymuisi ir galbūt jis įdomus ne kiekvienam, bet norėtųsi, kad pirmąjį spektaklį žmogus savo gyvenime pamatytų ne sulaukęs 21-erių, o kur kas anksčiau.

Visgi, tikrai yra mokyklų, kuriose kultūrinė veikla nepalikta merdėjimui, kur aktų salės durys neužrakintos.

– Monospektaklio aktorius – vienas scenoje. Visas dėmesys tik jam. Tai – privalumas ar iššūkis?

– Man monospektakliai labai patinka, tačiau tai gana vienišas ir daug vidinių jėgų reikalaujantis žanras. Tu po spektaklio grįžti iš kito Lietuvos krašto ir neturi su kuo aptarti savo emocijų: ar buvo smagu, ar ne. Lieki tik vienas su savimi. Dirbdamas ant scenos vienas visą laiką turi išlaikyti žiūrovų dėmesį, negali išeiti į užkulisius, palikti tuščios scenos. Negali nei sekundei nuleisti akių, nes tada nusikerta visa spektaklio energija, o ją užkelti vėl yra sunku.

Kita vertus, į šias patirtis su laiku pradėjau žiūrėti kitu kampu. Aš turiu publiką, kuri savotiškai atstoja scenos partnerius – ji pareflektuoja su manimi, pakalba, pasijuokia.

– Jūsų spektakliai išsiskiria interaktyvumu – žiūrovai įtraukiami į vaidybos procesą. Kaip lengvai jaunimas pasiduoda šiai avantiūrai?

– Taip, žiūrovai mano spektakliuose kviečiami prisijungti prie manęs, patys įsitraukti į spektaklio sūkurį, tačiau tie, kurie nenori, to ir nedaro.

Spektaklis neprasideda tik nuo sekundės, kai pradedu vaidinti. Jis prasideda tada, kai žiūrovai įžengia į salę. Aš juos pasitinku, kalbuosi ir mes jau prieš spektaklį užmezgame ryšį. Su laiku išmokau suprasti, kuris žmogus norėtų įsitraukti į kūrybinį procesą, o kuris, galbūt, nori likti tik stebėtoju.

 Visada atsiranda tų, kurie nenori būti tik žiūrovais. Man atrodo, kad svarbu jausti savo publiką ir tuomet niekas nesijaus nepatogiai bei galės mėgautis visu procesu.

– Savo spektaklius rodėte ir Jonavos mokyklose. Ar jonaviečiai jau turėjo galimybę pamatyti „Avinus“? Koks jausmas vaidinti savame krašte?

–„Avinus“ Jonavoje pristačiau jau 4 kartus, daugiau nei bet kuriame kitame mieste. Šiandien, pokalbio dieną, vaidinau Jonavos Senamiesčio gimnazijoje, mokykloje, kurioje mokiausi ir pats. Esu dėkingas šios mokyklos vadovybei, kad ji visada noriai priima. Kaskart čia apsilankęs džiaugiuosi moksleiviais, kurie kūrybiški, iniciatyvūs, norintys bendrauti. Svarstau, kad tai, ko gero, lemia ne kas kitas, o tokiais būti leidžianti bei skatinanti mokyklos aplinka.

Jonavoje visada jaučiu gerą energiją. Kiekvieną kartą vaidindamas kažkuriame krašte tu jauti, kuo jis alsuoja. Jauti, ar ten didelis alkoholizmas, savižudybių skaičius, kokia nuotaika vyrauja. Taip ir su mokyklomis – jei jose nešvaru, tamsu, tai atsiliepia jaunuolių nuotaikoms, nusiteikimui. Kodėl iš vienų mokyklų sugrįžti su šypsena, iš kitų – su skaudančia galva?

Viską lemia bendra energetika, o ji Jonavos mokyklose – išties gera: čia matau ir gerą ekonominę bazę, ir sutvarkytą aplinką, ir puikius, iniciatyvius jaunuolius.

– Jonavoje esate dalyvavęs ir Lietuvos kultūros tarybos bei Jonavos rajono savivaldybės finansuojamame Jonavos kultūros centro projekte – „Lygybės medis“. Šis projektas skirtas vaikams, patiriantiems socialinę atskirtį, ir neįgaliesiems. Papasakokite apie jį.

– „Lygybės medis“ man pačiam suteikė neįkainojamos patirties. Projekto metu aš vedžiau kūrybines dirbtuves, kuriose kartu darbavosi tiek neįgaliųjų centro lankytojai, tiek įprastų mokyklų mokiniai.

Iš pradžių taip dirbti buvo keista, nes nežinojau kaip elgtis su žmonėmis, kurie pasaulį supranta kitaip, nes turi psichinę negalią. Tarkim, jie paprašo į tualetą ir tu nežinai, ar gali juos vienus išleisti, ar reikia lydėti. Vėliau perpratau kokių taisyklių turiu laikytis.

Nepaisant visko, nuo pat pirmų veiklos minučių jaučiau, koks vertingas yra šis projektas – jo dalyviai galėjo pamatyti, kad gyvenime būna ne tik taip, kaip jie įsivaizduoja gyvendami savame burbule.

Netrukus pamačiau ir tai, kad psichinių negalių turintys žmonės neretai pasižymi begaliniu pozityvu, noru bendrauti, atsipalaidavimu. Iš to plaukė besąlyginis jų įsitraukimas į veiklas. Jei paprašai suvaidinti, pavyzdžiui, skalbimo mašiną, jie tą per sekundę padaro. Taip jų spinduliuojama gera nuotaika greitai užsikrėsdavo visi – netrukus prie vaidinimo prisidėdavo ir tie, kuriuos kaustydavo jų smegenyse esančios baimės, nepasitikėjimas savo jėgomis, barjerai...

Mes užmezgėme tokį stiprų ryšį, kad net pasibaigus projekto veikloms, aš kiekvieną savaitę sulaukdavau bei vis dar sulaukiu projekto dalyvių skambučių. Jie susirado mane socialiniuose tinkluose ir skambina pasiklausti kaip man sekasi, kada atvažiuosiu.

Džiaugiuosi, kad galiu jiems pasakyti, jog tikrai atvažiuosiu – projektas tęsiamas ir jau šią savaitę aš sugrįšiu pas juos.

– Pristatydamas save neretai paminite, kad esate kilęs būtent iš Jonavos rajone esančio Žeimių miestelio. Kodėl tai jums – svarbu?

– Aš labai myliu Žeimius. Šis miestelis – graži vieta gyventi. Jei kada nuspręsčiau apsigyventi kaime, neabejoju, kad grįžčiau į Žeimius. Pirmoji mano mokykla – buvusi Žeimių vidurinė mokykla. Lankydamas ją ir augdamas čia mačiau, kaip Žeimiuose gyveno žmonės, kurie dirbo šiek tiek daugiau nei jiems reikėjo dirbti. Dėl to miestelis šiandien – dar gražesnis.

Mane nuoširdžiai žavi tas kaimo gyvenimas, kai visi žino vieni apie kitus, mokytojai žino apie savo mokinius, o jie sveikinasi su jais gatvėje. Ta bendrystė, tas žinojimas, mano galva, kaimo bendruomenės stiprybė.

– Jūs esate vaidinęs ne tik spektakliuose, bet ir ne viename lietuviškame seriale. Kalbant apie aktoriaus duoną, ko gero, ne vienam kyla mintis, kad ji lengviau pasiekiama tiems, kurie auga didžiuosiuose miestuose. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu?

– Aš galvoju, kad  faktas, jog esu kilęs iš mažo kaimelio – ne trūkumas, o mano stiprybė. Ateidamas į kastingus aš visada sakydavau ir sakau, kad esu iš mažo kaimelio. Nesunku pastebėti, kad kai pasakai esantis iš kaimo, į tavo pusę keliami mažesni lūkesčiai.  Jei prisistatyčiau kaip tikras vilnietis, Čiurlionio menų mokykloje baigęs fortepijono studijas ar lankęs šiuolaikinį šokį, iš manęs tikėtųsi kur kas daugiau. Na ir man belieka tik parodyti, ką aš išties sugebu. Pasilikus vietos nustebinimui, tą padaryti visada lengviau (aut. past. šypsosi).

Gyvenimas Žeimiuose įkvėpė ir ne vieną mano spektaklio personažą. Visą vaikyste praleisdavau kieme su kitais vaikais, kas leido patirti daug įdomių istorijų ir gerai pažinti skirtingus žmones. Dalis jų mano kūrybiniame procese tapo įkvėpimu. Pamenu, kai mokiausi akademijoje, mano kolegos net sakydavo: „Reikia nuvykti į tuos tavo Žeimius ir patiems ten atrasti savo įdomius, išskirtinius personažus“.

Ką galiu pasakyti? Į Žeimius verta atvykti ne tik dėl įkvėpimo kūrybai – čia smagu ir tiesiog pasivaikščioti...

– Dėkoju Jums už pokalbį.