Auksas, antibiotikai ir narkotikai nuotekose: profesionalai sklaido mitus

Jei į kanalizaciją netyčia įkrito auksinis žiedas, grandinėlė ar auskaras, avarinei tarnybai skambinti neverta. Geriausia užversti akis į dangų ir padėkoti: „Ačiū, Dieve, kad paėmei auksu“. Bendrovės „Šiaulių vandenys“ Gamybos departamento vadovė Rita Eizintienė šypsosi – būna, kad paskambina žmonių, viltingai klausiančių, ar nuotekų tinkluose nerado papuošalo, tačiau atsakymas į tokius klausimus vienas: „Ne“. Užsikišusioje kanalizacijos sistemoje specialistams yra tekę rasti svarmenį, vištą, higienos priemonių, net paklodę, tačiau smulkių daiktų likimas – kitoks.

„Nestovime su metalo detektoriais“

Gamybos departamento vadovė, ekologė R. Eizintienė bendrovėje „Šiaulių vandenys“ atsakinga už vandenruošą ir nuotekų valymą. Ji šiauliečiams gali atsakyti turbūt į visus klausimus apie vandenį ir nuotekas. Todėl pasiteiravimas „gal radote nuotekose mano papuošalą?“ jai kelia tik šypseną ir gimdo mintį, kad savo daiktus reikia arba labiau saugoti, arba – neprisirišti. Net jei papuošalas ką tik įkrito į kanalizaciją, maža tikimybė, kad jis užstrigo sifone, o jei buvo leidžiamas vanduo, – beprasmiška jo ieškoti. Mieste yra apie 659 km nuotekų tinklų. Nuotekos iš miesto į valyklą teka slėgine linija apie aštuonis kilometrus.

Be to, jų valymo procese veikia automatiniai įrenginiai, kurie didesnes netirpias atliekas susmulkina. Į nuotekų tinklus patekusios atliekos būna sulaikomos specialiomis grotomis, tačiau jose jokio daikto jau nebeįmanoma įžiūrėti. Juo labiau kad per parą valykloje prateka apie 22 tūkst. kubinių metrų šiauliečių nuotekų.

„Šiukšlių kilime taurieji metalai pasiklysta. Nestovime su metalo detektoriais. Tame kiekyje mes nesirausiame ir nieko neieškome“, – nusijuokia ekologė.

Avarinės tarnybos darbuotojai kanalizacijoje yra radę neįtikėtinų dalykų: svarmenį, antklodę, rūbų, medžio gabalų, net vištą, obuolių, agurkų, svogūnų, burokėlių. Šių daiktų atsiradimo kanalizacijoje priežastį – išmetimą į klozetą – vargiai galima paaiškinti sveiku protu. Tiesa, tokia problema buvo aktualesnė sovietmečiu, kai daugeliui žmonių atrodė, kad klozetas – visų atliekų dėžė.

Bene originaliausias radinys nuotekų tinkluose – Pirmojo pasaulinio karo laikų metalinis beveik 48 cm ilgio durtuvas. Avarinei tarnybai praplaunant užsikišusį nuotekų vamzdį ir nepavykus išjudinti kamščio, nuspręsta vamzdį atkasti ir rankomis pašalinti susikaupusias sąnašas – tuomet ir buvo rastas durtuvas.

Darbuotojų rastas ginklas parodytas Šiaulių „Aušros“ muziejui. Spėjama, kad jis pagamintas Vokietijoje 1916 metais. Toks durtuvas būdavo tvirtinamas prie 1898 m. modelio šautuvo „Mauser“.

Gelžbetoninis nuotekų vamzdis Statybininkų gatvėje, kur ir buvo rastas durtuvas, paklotas 1969 metais. Kaip ir kada ginklas atsidūrė vamzdyje – neįminta paslaptis.

Dabartiniais laikais aktualesnė bėda – higieniniai įklotai, netirpios servetėlės ir tualetinis popierius, kuriuos žmonės vis dar išmeta į klozetą. „Ir plastikiniai ausų krapštukai labai blogas dalykas. Jie praeina pro smulkintuvus nesusmulkinti, pralenda pro grotas ir labai žaloja dumblo apdorojimo įrenginius. O šie yra labai brangūs“, – sako R. Eizintienė.

Riebalai virsta akmens kietumo sąnašomis

Dar vienas dalykas, kurio negalima pilti į kanalizaciją – riebalai. Savo turtą saugantys žmonės yra pastebėję, kad jei keptuvę po kotletų kepimo plauna virtuvės plautuvėje, vėliau sifonuose ir vamzdyne stebi besikaupiančias kietas nuosėdas, kurios užkemša nuotekų vamzdį.

„Tinklai patiria didžiausią žalą, kai gyventojai išpila į kriaukles didesnius kiekius riebalų, pavyzdžiui, panaudotą gruzdintuvių aliejų. Toks riebalų kiekis tinklą žaloja bjauriai ir lėtai. Su šiltu vandeniu nuplauti riebalai vamzdyne atvėsta ir prikimba, o prie jų limpa ir kitos atliekos, išmestos į kanalizaciją. Buitinė chemija reaguoja su riebalais, jų cheminė sudėtis keičiasi. Taip susidaro akmens kietumo sąnašos, kurios palaipsniui susiaurina ir užkiša vamzdį. Riebalai virsta tokiu kietu dariniu, kad net tenka keisti dalį tinklo – tiek jie būna užakę. Riebalų pilti į kanalizaciją negalima“, – sako ekologė, patardama juos šalinti kaip ir visas maisto atliekas.

Keptuvę išvalius popieriniu rankšluosčiu, jo mesti į klozetą taip pat negalima. Daug popieriaus rūšių netirpsta vandenyje, jų sankaupos dažniausiai ir tampa užsikišusių kanalizacijų priežastimi.

Paprastas žmogus įsivaizduoja, kad, užsikišus virtuvės kriauklei, labai pagelbėja įvairios priemonės, tokios kaip „Kurmis“, karštos granulės, bet, specialistės teigimu, tai yra visiškas mitas. Kietų, netirpių sąnašų buitinė chemija neįveikia.

Kenksmingus valiklius, skalbiklius ir kitokią buitinę chemiją galima pakeisti ne mažiau efektyviomis natūraliomis priemonėmis: soda, actu, citrinos sultimis, valgomąja druska, ūkiniu muilu ir kt.

„Reikia turėti kritinį mąstymą“

Prieš kelerius metus Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras kartu su Europos vandens nuotekų tyrimų grupe skelbė naujausius Europos miestų nuotekų tyrimų rezultatus. Tyrimas apėmė 82 Europos miestus (18 Europos šalių), tarp jų – Vilnių, Kauną ir Klaipėdą, ir jo rezultatai rodė įvairių narkotikų likučių koncentraciją nuotekose. O kokia situacija Šiauliuose?

Pasak ekologės, Šiauliuose narkotikų likučių nuotekose nebuvo ieškota. Tokie monitoringai turbūt praverstų kalėjimuose, pavojinguose rajonuose, kur reikia nustatyti narkotikų paplitimo rūšį, gausumą.

O kalbant apie vaistų likučius nuotekose, R. Eizintienė sako mananti, kad gyventojai pasibaigusio galiojimo vaistų į nuotakyną nešalina – neplėšo pakuočių ir tablečių į klozetą tikrai netrupina. Sąmoningiausi atneša į vaistines, kurios juos priima.

„Vaistų šaltinis yra mūsų organizmas – išgerti jie pašalinami su šlapimu ir išmatomis. Vaistų, polifluorinių organinių junginių (cheminės medžiagos, neleidžiančios popieriui, kartonui, audiniams sušlapti) likučių kiekiai nuotekose yra labai maži, vos 10 mikrogramų litre“, – komentuoja ekologė ir sako, kad labai diskutuotina, ar šias medžiagas iš nuotekų būtina valyti, nes šiuo metu vienintelis valymo būdas – anglies užpildo naudojimas ir ozonavimas.

„Mes turėtume orientuotis į cheminių medžiagų šaltinį, o ne į pasekmes. Turime vengti kasdien naudoti daiktus su polifluoriniais organiniais junginiais. Stengdamiesi išvalyti tuos
10 mikrogramų, galime padaryti daugiau žalos aplinkai. Vienam kubiniam metrui nuotekų išvalyti reikia apie 10–20 gramų ozono. Tai žvėriškos elektros energijos sąnaudos. O anglies užpildo šaltinis vienintelis – mediena, kurią dar reikia sudeginti. Įsivaizduojate, kiek mums reiktų sudeginti medžių, kad galėtume tuos 10 mikrogramų išvalyti“, – argumentuoja R. Eizintienė.

Pasak ekologės, bendrovės laboratorija periodiškai ima nuotekų mėginius ir prižiūri po valymo išleidžiamo vandens kokybę. Tyrimai patvirtina, kad miesto valymo įrenginiuose nuotekos išvalomos tinkamai.

O antibiotikų, kuriuos žmogaus organizmas gauna, valgydamas mėsą, randama nuotekose?

R. Eizintienė šypsosi: „Žala žmogui, kuris valgytų sergančio gyvūno mėsą, turbūt būtų didesnė. Gamintojai, manau, nenaudoja vaistinių preparatų be reikalo. Gyvūnų augintojui vaistų pirkimas – didžiulės sąnaudos, tai reikia suprasti. Racionalus verslininkas tikrai nepersistengia, todėl labai tikėtina, kad brangesnės mėsos, užaugintos be antibiotikų, reklamavimas – labiau rinkodarinis triukas. Reikia turėti kritinį mąstymą kiekvienoje situacijoje.“

Alkoholio pilkite kuo daugiau

Beje, jei gyventojai į kanalizaciją išpila alkoholinių gėrimų – tai labai gerai. Nuotekų sistemai tik nauda, o ne žala.

„Alkoholis – labai lengvai skaidoma organinė anglis, mes jį specialiu mišiniu ir dabar naudojame nuotekų valykloje. Mikroorganizmams tai padeda šalinti azotą, iš dalies – ir fosforą. Alkoholis – etanolis ar metanolis – labai lengvai skaidomi ir tinkami mikroorganizmams maitintis“, – sako R. Eizintienė.