Augustinas Juškauskas: „Aš esu faktų kempinė“

Iš Kuršėnų kilęs Augustinas Juškauskas ką tik sužibėjo televizijos ekranuose – laimėjo viktoriną „Kas ir kodėl?“ ir 5 000 Eur prizą. Šiuo metu Vilniuje gyvenantis jaunas tėvelis atskleidžia, kokia buvo jo sėkmės paslaptis, kodėl Kuršėnuose tiek daug protingų žmonių ir apie ką svajoja šiemet.

Užprogramuotas domėtis

Augustino vaikystė prabėgo Kuršėnuose. Jis pasakoja, kad tai padėjo nemenkus pamatus ir jo, ir brolio smalsumui: namuose buvo daug enciklopedijų, tėvai dalyvaudavo (ir tebedalyvauja) įvairiuose žaidimuose, o tėtis ypač mėgdavo spręsti kryžiažodžius.

„Kai vaikas buvau, internete nebuvo tiek informacijos, tai tėvas, ieškodamas atsakymų, vartydavo didžiausius enciklopedijų tomus. Turbūt man nuo vaikystės buvo užprogramuota domėtis viskuo“, – sako pašnekovas ir priduria, kad pats niekada nebuvo įnikęs į kryžiažodžius.

Augustinui ir mokykloje sekėsi gerai, dalyvaudavo olimpiadose, baigė su pagyrimu. Iš pradžių mokęsis tuometėje Kuršėnų Daugėlių vidurinėje (dab. – pagrindinėje) mokykloje, vėliau vaikinas baigė Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnaziją ir tikina, kad Kuršėnuose tiek daug protingų žmonių, nes ten yra labai gerų mokytojų: talentingų ir gabių vaikų yra visur, tačiau ne visur yra tų, kas parodytų jiems kelią.

„Kuršėnuose yra puikių mokytojų. Man devintoje klasėje pasisekė – turėjau labai gerą mokytoją Laimą Jonušaitę. Ji sužinojo, kad vyksta IJSO (Tarptautinė jaunių gamtos mokslų olimpiada), ir man pasiūlė dalyvauti atrankoje. Aš dalyvavau ir praėjau, tada skridome į Pietų Korėją. Kalnų nenuverčiau, bet labai įdomūs potyriai“, – prisimena Augustinas, maždaug tuo metu ir nusprendęs studijuoti gamtos mokslus Vilniuje: nors labiau traukė genetika, visgi nusprendė, kad darbo rinkoje paklausesni biochemikai.

„Atradimas vardan atradimo“

„Aš toks perbėgėlis esu. Vilniuje yra du didieji universitetai – Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus, aš studijavau abiejuose: Vilniaus universitete baigiau biochemijos bakalaurą, tada turėjau kelerių metų pertrauką, stažavausi Vokietijoje, pradėjau dirbti, o tada baigiau bioinžinerijos magistrą VGTU“, – pasakoja A. Juškauskas.

Jis prisipažįsta dar neatmetantis ir doktorantūros studijų galimybės – mokslinis darbas, atradimai jį visuomet domino, tačiau toks darbas turi ir neigiamų aspektų. „Tokia liūdna tiesa: labai daug biurokratijos ir jau nebe tie laikai kaip prieš šimtą metų, kai gali dirbti, ką nori, – įsitikinęs Augustinas. – Yra aktualesnės sritys: vėžio tyrimai, genomų redagavimas ir pan., – tai, kas per kokius dešimt metų jau turės realią naudą žmonijai. O man įdomu atradimas vardan atradimo.“

Todėl pasirinko ne mokslinį, o gamybinį darbą – jau aštuonerius metus dirba UAB „Thermo Fisher Scientific Baltics“, kuriančioje ir gaminančioje produktus gyvybės mokslų tyrimams bei diagnostikai. „Supratau, kad man visai patinka gamybinis darbas. Pradėjau gamyboje, kelis kartus keičiau ir padalinį, ir pobūdį, o dabar esu grupės vadovas“, – sako A. Juškauskas. Nors vadovaujamasis darbas jam ne itin prie širdies, pašnekovas juokiasi, kad žmona su juo nesutiktų.

„Tėvai, čia mes“

Anksčiau mėgdavęs eiti į žygius, pašnekovas džiaugiasi neseniai atradęs naują pomėgį – paukščių fotografavimą, nors, jo teigimu, „rankos dar kreivos“ gaudant gerus kadrus. Jis taip pat mėgsta ir Lietuvoje dar ne taip plačiai žinomą sportą, vadinamą „Jugger“. „Tai turbūt pagrindinis mano hobis. Tenka ir organizuoti, ir į turnyrus nuvažiuoti. Nuvažiuoji, lieki penkiasdešimtas iš 70, bet labai smagu dalyvauti – olimpinis principas“, – šypsosi Augustinas.

Užsiimant kita mėgiama veikla, protmūšiais, laimėti pašnekovui pasiseka dažniau: vienoje iš visoje Lietuvoje vykstančių protmūšių lygų jo komanda jau tris sezonus patenka į geriausių komandų dešimtuką. „Laimėti visada smagiau, – sako jis. – Aš esu labai azartiškas, labai besivaržantis žmogus. Yra noras laimėti, parodyti lygį, būti pirmiems jei ne visoje Lietuvoje, tai Vilniuje. Nemanau, kad dalyvaučiau tik dėl pasisėdėjimo.“

A. Juškauskas pasakoja, kad dalyvauti „IQ kovose“ jį paskatino tėtis, žaidžiantis Kuršėnuose. Todėl, su broliu subūrę komandą Vilniuje, ją pavadino „Tėvai, čia mes“ – kad tėtis žinotų, kurioje komandoje jo vaikai. Nuėję pirmą kartą, laimėjo.

„Kitą savaitę – Šiurpnaktis. Mano žmonai nelabai patiko protmūšiai, bet ji labai norėjo persirengti. Tai nuėjom dar kartą – aš su žmona ir broliu. Nepamenu, ar laimėjom. Kitą savaitę brolis sirgo, tai žmona vėl prisijungė dėl kompanijos. Taip pradėjom dviese vaikščioti ir tai tapo tokiu pirmadienio ritualu“, – pasakoja Augustinas. Tiesa, pastaruoju metu protmūšiuose jis dalyvauja be žmonos – ritualas pasikeitė gimus sūnui Ryčiui: metų ir dviejų mėnesių mažylis kol kas dar per mažas protmūšiams.

Nebijo nusišnekėti

Komandiniuose žaidimuose, pasak pašnekovo, streso mažiau: yra laiko, galima pasitarti su komandos nariais, o individualiuose žaidimuose, tokiuose kaip „Kas ir kodėl?“, labai svarbus greitis ir reakcija. „Jaučiau įtampą – ji gal padeda greičio įgauti, smegenys įsijungia kritinį režimą. Kai nervinuosi, aš labai šnekutis: kalbinau visus. Kai patekau į TOP ketvertuką, įtampos sumažėjo, jaučiausi šio to pasiekęs, jau nebebūtų buvę gėda pralaimėti“, – viktorinos „Kas ir kodėl?“ filmavimus prisimena A. Juškauskas.

Tai kokia ta sėkmės paslaptis? Kas svarbiau – sėkmė ar žinios? „Nebijoti nusišnekėti, – juokiasi Augustinas. – Aš žaidžiau taip: spaudžiau mygtuką ir atsakinėjau neapmąstęs atsakymų. Pirma mintis, šovusi į galvą. Turi pasitikėti savimi: jei nusišnekėsiu, tai nusišnekėsiu, bet jei atsakysiu teisingai – taškas man.“

Patekęs žaisti su stipriais protmūšistais, pašnekovas prisipažįsta nesitikėjęs laimėti, bet labai norėjęs patekti į geriausiųjų ketvertuką. „Kai buvo savaitės finalas, atsipalaidavau. Laimėjau vieną dvikovą, tada prasidėjo stresas: gal galėčiau ir į TOP šešioliktuką patekti? Tada ėmiau norėti patekti, tikėti savimi. Tada jau nervinausi, nes norėjau į ketvertuką patekti – turėjau tokį tikslą, nors nebuvau jo išreiškęs garsiai“, – sako A. Juškauskas ir priduria, kad, patekus į TOP ketvertuką, jau buvo ramiau.

Žinių šaltinis

Nors gali atrodyti, kad knygos – didžiausias žinių šaltinis, Augustinas tikina jų beveik neskaitantis, o daug įdomių dalykų randantis internete. „Aš esu faktų kempinė. Labai gerai įsimenu visokią keistą informaciją, kurią perskaitau internete. Ir tie faktai natūraliai per gyvenimą kaupiasi“, – pasakoja pašnekovas.

Šiais laikais labai daug sužinoti galima išvis neskaitant – „YouTube“ ir kituose interneto puslapiuose gausu įvairios dokumentikos, kurios A. Juškauskas klausosi vairuodamas. „Yra tiek geros dokumentikos! Apie ką tik nori – sportą, finansus, religiją, gamtą, kultūrą... Pasiklausau, kai ką įsimenu, kas sudomina – pagūglinu, pavikipedinu, – atskleidžia pašnekovas. – Bet nepasakyčiau, kad tai darau dėl protmūšių. Tai darau, nes man įdomu.“

Augustinas tikina nebijantis klausimų apie gamtą, geografiją, istoriją, tačiau yra viena sritis, kurioje jis nesijaučia toks užtikrintas. „Silpniausia mano sritis yra menas. Iš tikrųjų populiariąją muziką kažkiek žinau, literatūrą irgi, bet jeigu koks paveikslas, klasikinis baletas, opera – iš manęs nulis. Nebent atspėsiu“, – prisipažįsta vyras.

Nenuobodžiaus

Turėdamas tiek daug veiklos sostinėje, Augustinas sako į gimtinę, Kuršėnus, grįžtantis retai, dažniau jį aplanko tėvai. Visgi yra dalykų, kurių jis iš ten pasiilgsta – ir tai ne populiarusis Kuršėnų vyniotinis. „Man nėra jis baisiai skanus – gal savame krašte pranašu nebūsi? – juokiasi pašnekovas. – Anksčiau ir kolegos prašydavo parvežti, tačiau tai nėra mano saldumynas.“

Be šeimos, A. Juškauskas tikina labiausiai pasiilgstantis Kuršėnų pušyno. Kadangi užaugo Daugėliuose, vaikystėje daug laiko praleisdavo pušyne, prie Ventos. Visgi šiemet jis turi tolimesnių planų – tikisi nukeliauti toliau: į „Jugger“ varžybas Švedijoje ir į „Auksinio proto“ vasaros lygos žaidimus, kur kartais pakviečiami viktorinos „Kas ir kodėl?“ nugalėtojai.

„Visai užsikabinau ant tų žaidimų – dalyvavau ir „Kas ir kodėl?“, ir „Auksiniame prote“. Dabar manęs nebekvies į „Kas ir kodėl?“, tai norėtųsi, kad pakviestų į „Auksinį protą“, – viliasi Augustinas. – Šiaip nesu labai planuojantis žmogus. Va, prieš visą Lietuvą jau pasižadėjau terasą įsirengti – gal pats nestatysiu, nesu meistrelis. Tokie ir tie planai: vaikas auga, grįšim į darbus, teks prisitaikyti prie darželio. Nerasiu laiko nuobodžiauti.“