„Atvažiavome ne pašalpų“

Tai, kad šio straipsnio herojė Natalija gyvena Taikos gatvėje – ir simboliška, ir makabriška. Taika milijonams nuo karo Ukrainoje bėgančių žmonių – didžiausia siekiamybė, apie kurią galvodami jie tūkstantąjį kartą savęs klausia – ar, karui pasibaigus, bebus kur grįžti?

Iki karo… 

– Atvažiavome su vienu krepšiu ir šuniuku, – mosteli ranka pašnekovė. 

Natalija į Pasvalį atvyko ne viena. Kartu su ja – šešiolikmetis sūnus Bogdanas, vienuolikametė dukra Daša ir septyniasdešimt aštuonerių metų mama Nadežda. 

– Mamai buvo labai sunki kelionė. Ji ir dabar smarkiai išgyvena. Nuolat verkia… 

Šeima gyveno Ukrainos pietryčiuose, Balabino gyvenvietėje, greta Zaporožės. Natalijos mama iki pensijos dirbo Zaporožės automobilių gamykloje. Toje pačioje, kur buvo gaminami vyresnei kartai puikiai pažįstami zaporožiečiai. 

Viena vaikus auginanti Natalija (su vyru išsiskyrė) turėjo nuosavą kepyklėlę. 

– Gyvenime kepiniais nesidomėjau, bet prieš septynerius ar aštuonerius metus likau be pinigų su dviem vaikais. Draugė pasiūlė dirbti kepykloje. Man taip patiko, kad pamažu atidariau nuosavą, – prisimena Natalija. 

Sunkus ir nuoširdus darbas netruko duoti rezultatų – šeima išbrido iš nepritekliaus. 

Bogdanas pernai baigė devynias klases ir šiemet įstojo į koledžą, kuriame mokėsi traukinio mašinisto profesijos. 

– Pas mus yra vaikiškas geležinkelis – normalus, funkcionuojantis siaurasis geležinkelis, kuriuo traukiniai važinėja tam tikru maršrutu. Ir ten visur dirba vaikai – nuo mašinisto iki palydovo, nuo bilietų pardavėjo iki iešmininko. Yra suaugę instruktoriai, kurie prižiūri, tačiau visą darbą atlieka vaikai. Penktoje klasėje pas mus atėjo žmogus iš to geležinkelio ir pakvietė prisijungti prie jų veiklos. Aš taip įsitraukiau, kad net savo profesiją nusprendžiau sieti su traukiniais, – apie gyvenimą iki karo pasakoja Bogdanas. 

Nenuoramos Dašos gyvenimas sukosi šokio ritmu. 

– Ji profesionaliai užsiiminėjo sportiniais šokiais. Repetuodavo kiekvieną dieną. Dalyvaudavo įvairiose varžybose. Pas mus tai bene brangiausia sporto šaka. Vien suknelė kainavo 1 500 dolerių, – prisipažįsta mama. 

Kelionė į niekur 

Zaporožė – šimtatūkstantinis miestas, kuriame taikiai gyveno ir sugyveno tiek ukrainiečiai, tiek rusai.

– Niekas jokios grėsmės nejautė. Kad bus kažkoks konfliktas Donecke, Luhanske, gal ir pagalvodavom, bet kad karas… Netikėjau. Niekas netikėjo. Mes gyvename 21 amžiuje, koks karas, žmonės gerieji?.. – Natalijos balsas ima virpėti. – Aš iš darbo visada grįždavau vėlai, apie 22–23 valandą. Pavalgėme vakarienę ir atsigulėm. Ryte, pusę penkių, paskambino mama. Sako – karas. Aš jai – koks karas, eik miegoti! – vasario 24-osios rytą prisiminė Natalija. 

– Aš net pyktelėjau, kai mama kažką ėmė kalbėti. Man po valandos keltis į mokyklą, o ji kalba ir neleidžia miegoti… Ir tada pasigirdo galingas sprogimas, nuo kurio pradėjo drebėti namo sienos ir langai. Mes išbėgome į kiemą. Virš galvų skraidė kariniai naikintuvai… – mamos pasakojimą papildo Bogdanas. 

– Jie bombardavo greta mūsų, gal už pusantro kilometro, buvusius du karinius dalinius. Bandė užimti oro uostą, bet lyg ir nepavyko, – ištaria moteris ir kuriam laikui nutyla. 

– Nubėgome pas greta gyvenusią močiutę. Kas iš tiesų vyksta nebuvo aišku. Kadangi pamokų neatšaukė, tad susiruošėm į mokyklą. Bevažiuojant paskambino klasės seniūnas ir pranešė, kad užsiėmimų nebus. Vos padėjus ragelį driokstelėjo dar vienas stiprus sprogimas. Ar buvo baisu? Žinoma. Baimė maišėsi su šoku ir nuostaba, kad tai iš tiesų vyksta. Ėmiau galvoti, ar neatlėks tokia pat bomba į mano namus… – prisimena Bogdanas. 

Moteris pasakoja, jog rusų aviacija visą dieną bomdardavo netoliese esantį Vasiljevkos miestą bei už maždaug 80 kilometrų įsikūrusį Militopolio oro uostą. Puolimas vyko ir vos už 30 kilometrų esančios didžiausios Europoje Zaporožės branduolinės jėgainės kryptimi. 

Šeima karštligiškai bandė išsigryninti pinigų, tačiau veltui – bankomatai neveikė, banko kortelės užblokuotos. 

– Bogdanas mokykloje susipažino su Glebu. Jie tapo geriausiais draugais – kartu mokėsi, kartu leido laisvalaikį, buvo neišskiriami kaip broliai. Jo mama, mano draugė Lena, pasiūlė važiuoti į Lietuvą, kur ji turi giminių, – apsisprendimą išvykti prisimena Natalija. 

– Stotyje traukinių reisus tai atšaukdavo, tai vėl paskelbdavo. Kažkurią akimirką pranešė, kad yra evakuacijai skirtas traukinys. Sulipome. Palydovė liepė užgesinti šviesas, užtraukti užuolaidas, kad traukinys netaptų taikiniu priešų aviacijai. Pajudėjus sąstatui, Zaporožėje ėmė kaukti sirenos – mieste pradėtas skelbti oro pavojus. Po kelių valandų prasidėjo dideli mūšiai, – nevaikiškais prisiminimais dalinasi Bogdanas. 

Kelionė iki Lvovo truko 29 valandas. Berniukui tai bus bene ryškiausias atmintin įsirėžęs vaizdas. 

– Kupė tamsu. Sėdžiu aš, mama, sesuo, Glebas ir jo mama Lena. Riedančių vagonų dundesys ir visiška tyla, kurią tai vienur, tai kitur sudrumsčia pravirkę vaikai. Kelionė į niekur…Tą atmosferą atsiminsiu visą gyvenimą. Kai prašvito, pradariau užuolaidą. Prieš akis išvydau didžiulį lauką. Galvoje sukosi neramios mintys – kas mūsų laukia toliau? 

Lvovą pabėgėliai pasiekė apie trečią valandą nakties. Perone išvystas vaizdas sukrėtė. 

– Perone tiesiog ant žemės, laiptų, praėjimų miegojo tūkstančiai žmonių. Vaikai, suaugusieji, senoliai. Visi jie bandė patekti į Lenkijos pusėn važiuojančius traukinius, – pasakoja Natalija. 

Supratę, jog toliau keliauti traukiniais nepavyks, patraukė autobusų stotin. Čia pagaliau pavyko gauti bilietus į vakarų kryptimi važiuojantį autobusą. Tačiau tuo problemos nesibaigė. Glebą su mama į autobusą priėmė, o užsienietiškų pasų neturinčios Natalijos šeimos leisti nenorėjo. Galų gale vienas iš keleivių sutiko prisiimti atsakomybę už juos ir kompanija pagaliau pajudėjo tolyn nuo karo. Po ne vieną valandą trukusios kelionės, po beveik paros, praleistos prie Ukrainos ir Lenkijos sienos, šeimos pasiekė Krokuvą. Čia jas pasiėmė Lenos giminaitis pasvalietis skulptorius Kęstutis Krasauskas. Dar po keturiolika valandų trukusios kelionės ukrainiečiai pagaliau gavo šilto maisto ir galėjo patogiai išsitiesti normaliose lovose. 

Pasaulis be tvorų 

– Lena liko pas Kęstutį, o mes atvažiavome į Pasvalio kempingą. Aš neturiu žodžių apibūdinti tam padėkos jausmui, kurį norėčiau išreikšti kempingo savininkui Kostui Butkui ir jo mamai Gitanai. Jų pagalba, jų nuoširdumas ir dėmesys, kuriuos patyrėme gyvendami kempinge – neįkainojami. Kovo 2 dieną čia atšventėme Dašos, o 4 dieną – mano gimtadienius… Paskui atėjo ir pasakė, kad yra šis butas ir mus atvežė. Aš net nežinau, kam už tai turėčiau būti dėkinga, – jaudulį sunkiai tvardo ukrainietė. 

– Bičiulis Glebas dažnai lankydavosi Lietuvoje ir labai gerai atsiliepė apie šią šalį. Man Lietuva pasirodė labai graži. Patiko, kad yra daug miškų. Ir labai geri bei nuoširdūs, visada padėti pasiruošę žmonės. Patys gal ne visuomet turi, bet jei tik reikia – visuomet ištiesia pagalbos ranką. Kas mane labiausiai nustebino – čia niekur nėra tvorų. Kone trijų metrų tvora aplink namą – pas mus norma. O čia nėra. Žmonės nerakina mašinų, namų – stebisi Bogdanas. 

Vaikinas jau savaitė kaip lanko Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją. 

– Klasės draugai labai draugiški ir paslaugūs. Jie su manimi sveikinasi rusiškai, o bendraujame naudodamiesi internetiniu vertėju pagalba. Dalis gimnazijos personalo moka rusiškai, tad nuolat klausia, ar man nieko netrūksta, ar viskas gerai. Prisipažinsiu, su kai kuriomis disciplinomis man sekasi sunkiau (ten, kur mokiausi, viskas buvo orientuota į praktinį mokymą, į tiesiogiai su profesija susijusius dalykus), bet mokytojai pasiryžę man net šimtą kartų viską paaiškinti, kad tik suprasčiau, kas ir kaip. Nežinau, ar tai bus čia – Lietuvoje, ar Ukrainoje, bet aš svajoju baigti mokslus ir tapti traukinio mašinistu. Aš noriu atstatyti Ukrainą, nebijau tokio darbo. Ir kodėl turėčiau bijoti – tai juk mano šalis, aš ten užaugau. 

Kai kurios pamokos Bogdanui ir dar vienai ukrainietei mergaitei vyksta individualiai, kai kurios – su visa klase. Beje, pabėgėlių vaikams čia sudarytos sąlygos mokytis ukrainiečių kalbos ir literatūros – gimnazija prieš kelias dienas įdarbino iš Ukrainos nuo karo baisumų pabėgusią mokytoją Nataliją Tichonovą-Matiukas. 

– Su manimi draugauja visa klasė, net vyresni vaikai ateina. Čia jie rusų kalbą mokosi nuo šeštos klasės, tai aš būsiu ta, kuri mokykloje geriausiai mokės šią kalbą, – šypsosi mažoji Daša, lankanti penktą Lėvens pagrindinės mokyklos klasę. 

Mamos telefone Daša rodo savo nufilmuotą pasirodymą, kuriame ji, pasidabinusi kerinčia iškilminga suknele, sukasi ant parketo šokių konkurse. 

– Čia dar prieš karą… – mamos žodžiai šaltu drebuliu pereina širdį. 

Daša rodo naujutėlaitį nepažįstamų žmonių padovanotą dviratį, su kuriuo taip smagu sukti ratus apie naująjį jų namą. Kalba apie šokius, apie naują vadovę, kuri pažadėjo vežtis į visas repeticijas ne tik Pasvalyje, bet ir aplinkiniuose rajonuose, kad Daša galėtų vėl kiekvieną dieną suktis ant parketo. Kaip buvo prieš… 

Negana to, naujojo šokių klubo vadovė užregistravo ją į kovo 19 d. Vilniuje vyksiančias Lietuvos pramoginių šokių asociacijos varžybas. Geri žmonės parūpino batelius, suknelę, nes viskas, ką ji turėjo, liko Ukrainoje. 

Tiesa, Daša pasirodys solo programoje. Šoks viena. 

– Mano partneris liko Zaporožėje… – vaiko veidu nubėga liūdesio šešėlis.

„Jei tik bus kur grįžti…“ 

Visos šeimos mintys ten – Ukrainoje. Ten liko ir draugai, ir pažįstami, ten du gražuoliai šunys palikti gyvūnų viešbutyje, ten – namai, kuriuose širdis. 

Kai kalbinome Natalijos šeimą, ji net kelis kartus skambino tėviškėje likusiam broliui, kuris atsisakė išvykti. Tuomet ten buvo sąlyginai ramu. Vakar, rašant šias eilutes, pasiekė žinia, kad Balabine juda rusų tankai ir vyksta mūšis… 

– Neseniai kalbėjome apie mūsų gyvenimą prieš karą. Apie tai, kaip siekėme kažkokių geresnių daiktų, baldų, pinigų… Niekam to nereikia. Nei man, nei jums. Kur visa tai, kai reikia viską mesti ir išvažiuoti su vienu krepšiu į niekur. Ir tos vertybės, apie kurias tiek visi kalbame… Kare nėra vertybių. Mama, vaikai – tai vertybė, o visa kita… Žinau tik viena – gyvenimas aukštyn kojomis gali apsiversti per vieną dieną. 

Natalija gavo darbo pasiūlymą Pasvalio ligoninėje. Čia ji dirbs valytoja. Buvusios verslininkės nė kiek neglumina toks darbas. 

– Mes čia atvažiavome ne pašalpų. Rankas, kojas turiu, kodėl turėčiau prašyti pašalpos. Man jau teko pradėti gyvenimą iš naujo, pradėsiu dar kartą. Aš nieko nebijau. 

Tarsi gindama į šalį negeras mintis, moteris kalba, kad norėtų išmokti lietuvių kalbą, kad jei likimas lems čia pasilikti ilgiau, galbūt galėtų užsiimti verslu ir kepti ukrainietiškas bandeles su kopūstų ar bulvių įdaru bei Dašos mėgstamus kruasanus su dešra ir sūriu. 

– Ar norėčiau grįžti namo? Žinoma, kad norėčiau. Juk ten mano ir mamos namai. Tik ar dar bus kur grįžti…