Atradimų kelionė po rajoną

Lydekai paliepus, mums panorėjus, susitariau su draugėmis aplankyti vietas, apie kurias kalbama, tačiau kuriose nė vienai iš mūsų neteko būti. Užbėgdama į priekį, siūlyčiau mūsų kelionės maršrutu pasinaudoti, tikrai nesigailėsite.

Pirmomis rugsėjo dienomis, pagal apsilankiusiųjų pasakojimus, išvažiavome Kernavės linkui. Taip, Kernavės, tačiau mums reikėjo rasti Kalnynų kaimą. Jokios rodyklės prie pagrindinio kelio nėra. Nulėkėme iki pat Kernavės. Geri žmonės paaiškino, jog reikia sukti atgal į Širvintas ir, netoli pavažiavus, ieškoti Pušyno gatvės. O čia tai geras! Gatvė pažymėta, o kaimo pavadinimo ar rodyklės į jį nėra. Radom Pušyno gatvę ir pasukom į ją. Važiavom važiavom, privažiavom kryžkelę, pagaliau rodyklė į Kalnynus. Pakilusios į statų kalnelį, jau dairėmės grožio. Ir tikrai! Pro medžių properšas matėsi gėlynas.

Tik, deja, sodyba tuščia. Pačios savarankiškai be šeimininkų leidimo nedrįsome vaikščioti, tad nutarėme palaukti, gal kas atsiras. Nenuobodžiavome, laukdamos prie kelio gėrėjomės jurginų augintojos dr. Jadvygos Janinos Čeplinskienės darbo vaisiais. Spėliojome, kiek čia gali būti rūšių, kiek reikia darbininkų, kad susodintų, prižiūrėtų tokį plotą, kurios spalvos jurginai kuriai labiau patinka. Savo laimei, neilgai trukus, sulaukėme gėlyno šeimininkės, kuri maloniai leido pasivaikščioti po visą teritoriją, smulkiai nupasakojusi kur koks takelis veda. O tada jau pamatėme!
Visas trijų hektarų plotas idealiai sutvarkytas, išpuoselėti jurginų kerai, netgi nuskabyti peržydėję žiedai. O jau spalvų įvairovė! Bendrai visos sutarėme, kad pasiūliusieji mums atvažiuoti į Širvintų rajono rojų nė kiek nepergyrė.

Kiek bevaikščiotume, kiek beaikčiotume, teko palikti Kalnynų gėlynus. Išvažiuodamos išsiaiškinome, kad savo apsilankymus būtina suderinti su sodybos šeimininke. To mūsų niekas neįspėjo, todėl dėkingi poniai J. Čeplinskienei, kad leido savarankiškai pasivaikščioti jos prižiūrimoje jurginų karalijoje.

Apsilankius Kalnynuose, mums net rožių grožis nublanko, iš tokios galybės jurginų išsirinkome kelias veisles ir užsisakėme. Mums šią kelionę pasiūlė Birutė, labai jai esame dėkingos, o mes, pabuvojusios jurginų rojuje, siūlome čia apsilankyti ir kitiems. Jei netikite, pasmalsaukite portale www.jurginai-geles.lt ir garantuotai iškart užsinorėsite gyvai pamatyti gėlių jūrą.

Puikios nuotaikos ir gerų įspūdžių važiuojame atgal. Bejuokaudamos šnekėjome, kur dar čia užsukus, nesinorėjo iš karto pakliūti į namų rutiną. O tą dieną mums tikrai sekėsi. Pakeliui į namus – Musninkai. O Musninkų sankryžoje – kavinė „Café Musé“. Iš mūsų keliautojų ne visos yra čia buvusios. O kurioms jau teko čia apsilankyti, įdomu buvo pamatyti ir sužinoti, kaip sekasi, kas naujo, juk vos ne metai praėjo po kavinės atidarymo. Pirmiausia teko „nusivilti“, kad negalėsime paskanauti tikrų tikriausių prancūziškų kruasanų.

Nors buvo vos po vidurdienio, kruasanų nėra, taip skelbė užrašas ant kavinės durų. Supratome, daug kruasanų mėgėjų, o kad klientai be reikalo neklausinėtų – informacija – nėra.

Einame į vidų, gal vis dėlto gausime ko nors be kruasanų. Kavinės viduje vikriai sukosi Vincent Degeorge ir Kristina Zeveckienė. Šių dviejų jaunų žmonių duetas vieningas nuo praeitų metų spalio pabaigos. Pasidomėjus, kaip sekasi po atidarymo, laisvesnę minutėlę radęs, priėjo Vincent.

„Kol kas tik džiaugiamės, atidarę kavinę“, – čia, žiūrėk, jau atėjo lankytojas ir pokalbį su mumis pratęsė Kristina. Pirmiausia rūpėjo sužinoti, kaip prancūzas atsirado ne tik Lietuvoje, bet surado net Musninkus? Pasirodo, Vincent Lietuvoje jau dešimt metų. Vilniuje dirbo prancūzų kepyklėlėje. O Kristinai jau seniai kirbėjo mintis apie nuosavą kavinukę. Kai mąstai, planuoji ir labai nori – pildosi svajonės. Matyt, taip reikėjo, kad Krunuose gyvenanti Kristina susipažintų su Vilniuje dirbančiu Vincent‘u. Abiejų norai ir planai sutapo, o kai sužinojo, kad tinkamoje vietoje parduodamas namas – beliko tik jį įsigyti ir pradėti verslą. Apie tai viena ausimi jau teko girdėti, o kaip dabar, praėjus vos ne metams, sekasi jauniesiems kolegoms.

Vincent ir Kristina sutartinai šypsosi ir vienas kitą papildydami kalba, jog nesigaili atidarę kavinę. Lankytojų pakankamai, savaitgaliais svečių daugiau negu tikėjosi, jau yra ir nuolatinių klientų. Tuo įsitikinome pačios: kavinėje visą laiką buvo norinčių atsigerti kavos ar nusipirkti pyragėlių.

Kavinėje „Café Musé“ tik šviežias naminis maistas, tokio parduotuvėje nerasi. Tortai kepami Kernavėje, šviežutėliai atvežami į Musninkų kavinę. O tikrus prancūziškus sviestinius kruasanus rytais kepa pats Vincent.

„Žinoma, galima iškepti ir daugiau, tačiau išgauti tokį tikrą skonį galima tik besilaikant būtino laiko ir receptūros santykio. Nenoriu sugadinti kruasanų vardo skubėdamas ar nesilaikydamas būtinų reikalavimų. Geriau mažiau, bet kokybiškiau. Manau, tai pasiteisina“, – kalbėdamas šypsosi prancūzas Vincent.

O Kristina papasakojo, kad žiemą kavinukėje vykdavo koncertai, paskaitos moterims. „Manau, būtų gerai, jog Lietuvos miesteliuose veiktų tokios kavinukės. O pas mus galima užsakyti ir proginius vakarus, tik reikia iš anksto suderinti“.

Mes atsisveikinome su vaišingais šeimininkais sau pasižadėdamos, kad užsukome tikrai ne paskutinį kartą, tuo labiau, kad neparagavome tikrųjų kruasanų. Tačiau labiausiai pavydėjome musninkiečiams, kad jie turi jaukią kavinę, kurioje interjeras ir malonus bendravimas su lankytojais susilieja į šventinę savijautą.

Taip prabėgo dienelė bekeliaujant Širvintų rajono vietomis. Nereikėjo net Palangos ar tolimesnių kelionių. Yra kur pabuvoti ir ką pamatyti pas mus. Jei teko skaitytojams lankytis kokiose įdomesnėse rajono vietose – parašykit. Mes su draugėmis labai norėtume ten apsilankyti, nes šį kelionė mums labai patiko.