Atostogos ir kiti malonumai

Artėja ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Po to vėl viskas suksis atgaline kryptimi – vakarai trumpės. Iki Joninių dar kelios savaitės. Pats šios šventės pavadinimas tiek populiarioje žiniasklaidoje, tiek mokslo žurnaluose, monografijose, enciklopedijose labai įvairuoja: Joninės, Kupolė, Rasos. Dar 1958 m. toks Ambraziejus Jonynas savaitraštyje „Literatūra ir menas“ klausė: „Joninės ar Kupolinės?“ Praėjo daugiau nei pusė amžiaus, bet niekas taip ir neatsakė.

Saulė įkopia į pačią dangaus viršūnę ir dangaus skliaute užsibūna 17 valandų 18 minučių. Tradicinės vasarvidžio šventės visad susijusios su žolynais, vandeniu, ugnimi... M. Valančiaus ir M. Katkaus raštai, P. Ruigio ir K. Milkaus žodynai, J. Balio užrašyti tikėjimai byloja, kad su augmenija labiausiai susijusi Kupolė (kupoliai, kupoliauti, kupolioti). Rasų gi pavadinimą, skaičiau, pirmą kartą pateikęs T. Narbutas „Lietuvių tautos istorijoje“ 1835 m. Nors dažniausiai ilgiausios dienos ir trumpiausios nakties šventė vadinama Joninėmis, nes birželio 24 d. minimas šventas Jonas.

Šventų Jonų labai daug (gal daugiausiai iš visų šventųjų), bet pagrindinis jų – šventasis Jonas Krikštytojas, paskutinis Senojo Testamento pranašas, kilęs iš kunigų giminės, Zacharijo ir Elžbietos sūnus. Visus norinčiuosius Jonas krikštijo Jordano upėje, kol galiausiai pakrikštijo patį Jėzų Kristų. Vėliau Erodas Joną suėmė, nukirsdino, o jo galvą įteikė Solomei, mokiniai atgavo palaidoti tik Jono kūną.

Visi šventieji Jonai – dori vyrai, puoselėjantys abstinenciją ir esantys gan toli nuo svaigiųjų gėrimų, tad imi ir susimąstai, kodėl Joninės tapatinamos su išgertuvėmis? Jonas Krikštytojas, o ir kiti šventieji Jonai, manau, tūno savo vardo dieną pasislėpę kažkur dangaus kamputyje ir iš gėdos bijo nosį iškišti. Nes Juozai, Petrai, Povilai, Vincentai, Kazimierai ir kiti dangaus kolegos tuoj kvies pro debesies kraštą pasižiūrėti, kokios orgijos Joninių vakarą žemėje vyksta.

Vasara – atostogų metas. Kalbant apie jas, tylos minute norisi pagerbti atostogas tų, kurie šiais metais jas pasirinko gegužę. Verslininkai tarsi nemėgsta atostogaujančiųjų. Įdomu, ar atostogaudavo Jėzus? Atrodytų, kad į Jeruzalę jis turėtų skubėti, o viskas priešingai – kalbasi su žvejais, pasakoja įvairiausias istorijas, užsibūna muitininkų namuose, medituoja būdamas vienas. Kažkuris iš teologų yra pasakęs, kad jis gerbia poilsį ir globoja atostogaujančius.

Nori nenori vasarą mes neišvengiame žodžio „Palanga“. Senuose žurnaluose skaičiau, jog Palangą puošė aristokratijos karūna, vilose šiltais vakarais niekad nepristigdavo ilgų pokalbių ir kvapnios arbatos, jūros ošimui pritardavo svajinga pučiamųjų muzika. Paslaugus kurorto laikraštis „Palangos pliažas“ buvo pasirengęs spausdinti visus skelbimus (žodis – 20 centų). Jau tuomet skelbimai paneigė mitą apie lietuvaitėms įgimtą drovumą: „Ieškau draugo sezonui Palangoje kartu praleisti. Į vyrus žiūriu kaip į jausmų turiniui suteikiančius širdies formą. Praleista vasara gali duoti daugiau, nei devyni ne vasaros mėnesiai.“

Sovietmečiu pliaže gaudė tranzistoriai ir beveik visi – lenkų stoties „Vasara su radiju“ banga, kuri kas pusvalandį pagrodavo populiarų užsienio šlagerį, jau nekalbant apie Marilę Rodovič ar „Červony gitary“. Jaunimas prisimena šachmatinę, o snobai – naktinį barą „Birutė“ su legendiniu Antanu Šabaniausku ir tik pradedančiu savo karjerą Edmundu Kučinsku („Basas aš einu prie jūros“). Kooperatyvų laikais Palangos pliaže atsirado pirmųjų prekiautojų didžkukuliais, čeburekais ir, kaip skelbėsi, šaltu alumi (kuris, deja, buvo tik drungnas). Sukaltoje lentoje ant tilto tris kartus per dieną tarnautojai kreida parašydavo, kokia oro, vandens temperatūra, koks bangavimas.

Dabar Palanga mėgina vaidinti vakarietišką kurortą ir būna, kad pavyksta. Jei ankstėliau čia apsilankius neapleisdavo jausmas, kad vėl atsidūrei sovietmetyje, dabar tai mažiau juntama. Šį didžiausią Lietuvos kurortą galima arba mylėti, arba labai smarkiai nekęsti. Kitų jausmų čia nepridėsi. Turiu pasakyti, kad šiuo metu manyje siaučia jie abu. O kaip norėtųsi, kad Palanga taptų širdžiai mielu kampeliu poilsiui, kur nuostabiai gaivus oras, laukinė ir drauge sutvarkyta gamta, toks tarpas tarp miesto ir kaimo.

Ieškau Lietuvoje kito kampelio. Gal tokiu man tampa Birštonas, kur pušys, trykštantys mineralinio vandens šaltiniai, kurhauzas, pasivaikščiojimas Nemuno krantine, skulptūrų parke ar prie mineralinio vandens garinimo bokšto. Pradedi mėgautis viskuo, kas tave supa. Vaiskus virpantis oras, paverčiantis miestelį paslaptinga vietove.

Jei atostogų metu kyla noras pakeliauti toliau, įgyvendinkite jį. Girdėjau žmones guodžiantis, kad jie negali atsisakyti kavos ir šokolado, antraip tampa nelaimingais. Sutikčiau, nes pastebėjau, kad žmonės, kurie laikosi dietos, yra piktesni. Lenkiuosi tiems, kurie negali atsisakyti apsilankymo parodoje, teatre, negali į rankas nepaimti knygos, negali nekeliauti.

Žmonės iš smalsumo keliauja į įvairiausias mažai ištirtas, grėsmingas vietas, žūva lipdami į kalnus arba olų nasruose. Girdėjau istoriją apie vieną keliautoją, kuris Tomo Mano kūriniuose perskaitė posakį „kaip kiškių medžiotojai iš Kelno katedros“ ir ilgai mąstęs, kas tai? Ar tai skulptūros, paveikslas, ar kalbama apie kokius tikrus įvykius, o gal tai legenda, kas tie medžiotojai, kaip jie susiję su garsia katedra? Galima vartyti enciklopedijas, lįsti į internetą? Keliautojas išvyko į Kelną pamatyti tai savo akimis. Iškart pajutau jam simpatijas.

O tie mieli kelionių nutikimai... Keliaujant Graikijos keliais sustojome pakelės užeigoje. Mus pasitiko iš virtuvės išbėgęs virėjas ir pakvietė virtuvėn, kur parodė kaip gamina patiekalus. Kaip skanu buvo po to viską ragauti!

Pirmą kartą Amsterdame lankiausi labai seniai, gal prieš 35 metus. Tuomet man šis miestas pasirodė panašus į pragarą. Bet ilgiau čia pabuvęs ir dar ne kartą apsilankęs, jį pamilau. Sunku apibūdinti tą miesto laisvumą, gyventojų, nežinančių kas yra langų užuolaidos, atvirumą. Tu gali gulėti ant kokio nors paminklo laiptelių, ir sėdintys tau negali trukdyti. Kiekvieną pirmą rugpjūčio šeštadienį vyksta visų gerai žinomi Amsterdamo gėjų paradai. Šiame mieste viskas galima, negalima tik eiti dviračių takais ar ant jų stovėti (tai niekur neleidžiama, o Amsterdame – ypač).

Ko dar, be kelionių, prasidėjus vasarai reikia nepamiršti? Ogi pasveikinti artimų žmonių! Birželis – vyrų mėnuo. Pirmasis birželio sekmadienis – Tėvo diena. Ir to mėnesio pagrindinius vardadienius visi žino: 13 d. – Antanas, 24 d. – minėtas Jonas, 27 d. – Vladas, 29 d. – Petras ir Povilas. O kur dar tokie kaip Aurimas (16 d.), Adolfas (17 d.), Zenonas (23 d.), Gediminas (27 d.) ar populiarėjantys Merūnas (8 d.), Jaunius (26 d.).

Dėl kartais vis dar girdimo sakinio, jog „anksčiau buvo geriau“, suprantu, kad, pasiekus tam tikrą amžių, ima taip atrodyti. Nenorėčiau sutikti su sakančiais, kad Lietuvoje geriausia gyventi minedams ir panašiems, nes šalis prie tokių prisitaikiusi, o šiems nedaug ir tereikia taikytis prie šalies. Nors neramina šiandienos politikai, kurie turėtų dirbti, kad būtų perrinkti, o dabar net šito nesistengia daryti.

Ta proga anekdotas. Apie Seimo narius. Juk prabėgs tie keli metai, ir vėl bus rinkimai. Kandidatas į Seimą, apsilankęs viename miestelyje, sakosi išpildysiantis miestelio gyventojų norus. Susirinkusieji turi du norus. Pirmasis – išasfaltuoti kelią į jų miestelį. Kandidatas griebia mobilų, kažkam paskambina ir praneša, jog dar šiais metais kelias bus išasfaltuotas. Tuomet teiraujasi antro noro. „Mūsų miestelyje neveikia mobilus ryšys, gal galėtumėte ir šią problemą išspręsti“, – paprašo susirinkusieji.