Atnaujinami „Saulės“ laiptai

Anądien spaudoje užtikau šią žinutę. Prisiminiau savo jaunystės kino teatrą, kuriame kažkadais praleista ne viena valanda, o dabar pastato apšiurę laiptai jau keletą paskutinių metų nuteikdavo nemaloniai. Tad bent man ši žinia tapo tarsi simboliu ir pagaliau suvokiau, jog miestas, kai tvarkomi laiptai į kultūros pastatą, tikrai atsinaujina.

Malonu apie tai rašyti Šiaulių gimtadienio ir „Šiaulių dienų“ metu. Tiesa, miesto gimtadienis švenčiamas vasaros ir rudens sandūroje – ramybės ir susikaupimo metu, kai niekur neskubama, kai gamta suklususi pradeda laukti ateinančios žiemos. Mieste būtų tylu, jei tos tylos nepertrauktų „Šiaulių naktys“, dabar – „Šiaulių dienos“. Puikios šventės.

Panorau prisiminti, kaip Šiaulių gimtadienis buvo švenčiamas, tarkime, prieš keturiasdešimt metų – 1978-aisiais. Vartau tų metų miesto laikraštį „Raudonoji vėliava“. Rugsėjo 16 d. numeryje užtinku pranešimą, jog tą dieną nuo 11 val. bulvare vyko mugė, nuo 12 val. bulvare ir Kaštonų alėjoje buvo rengiami koncertai, o 17 val. K. Požėlos (tuomet taip vadinosi) kultūros ir poilsio parko estradoje Kauno dramos teatras rodė A. Keturakio komediją „Amerika pirtyje“.

Kokie šiais metais didžiausi prisiminimai iš „Šiaulių naktų“? Bent man – džiazo koncertai. Manau, tokie bus ir po „Šiaulių dienų“.

Šiauliai ir džiazas

Ar gali būti miestas be džiazo? Liūdnas būtų toks miestas. Prieš keletą metų į klausimą „Ką galima pasakyti apie džiazą Šiauliuose?“ atsakymas būdavo vienas – nieko. Šiandien, kai neseniai džiazas skambėjo „Šiaulių naktų“ metu, kai šiomis dienomis Šiaulių gimtadienio garbei vyksta bigbendų festivalis, atsakymas jau kitoks – yra ką pasakyti.

Jei šiek tiek istorijos, tai kiek puikių muzikantų mūsų mieste išaugo. Pirmuosius profesionalius Lietuvos filharmonijos ansamblius sudarė veik vieni šiauliečiai. Kai 1963 metais prie Lietuvos valstybinės filharmonijos buvo nuspręsta įkurti pirmąjį profesionalų estradinį ansamblį „Nemuno žiburiai“ ir jam vadovauti iš Šiaulių buvo pakviestas Teisutis Saldauskas, jis pasiėmė savo saviveikliniame ansamblyje grojusius muzikantus.

Galima išskirti tris džiazo mūsų krašte etapus: pirmosios nepriklausomybės laikotarpio, sovietmečio ir dabartinės nepriklausomybės. Pats seniausias išlikęs mūsų džiazo įrašas yra klarnetininko Tonio Parenčio ir pianisto Viktoro Briedžio dueto iš trečiojo dešimtmečio. Vėliau garsėjo Mykolo Hofmeklerio ir iš Šiaulių kilusio Danieliaus Pomeranco orkestrai.

1940 metais Kauno radiofone įsteigtas pirmasis oficialus Lietuvos džiazo orkestras (vadovas Abraomas Stupelis). Nuo šeštojo dešimtmečio džiaze ryškiausiai ir profesionaliausiai reiškėsi Juozo Tiškaus vadovaujamas Kauno politechnikos instituto bigbendas, vėliau tapęs Kauno miesto jaunimo bigbendu, o dar vėliau – jau profesionaliu kolektyvu LEO – Lietuvos estradiniu orkestru.

Sovietmečiu Lietuvoje džiazas buvo iššūkis sistemai ir bylojo apie laisvės poreikį. 1968 metais Elektrėnuose įvyko pirmasis respublikoje džiazo festivalis „Jaunystė“. Čia išsiskyrė Viačeslavo Ganelino trio. Grupių „Čikaga“ bei „Kraujas, prakaitas ir ašaros“ išpopuliarintą džiazroką Lietuvoje tuoj ėmė groti Kauno bigbendas „Oktava“, vadovaujamas Mindaugo Tamošiūno.

Vis dėlto po Elektrėnų džiazo festivalio kitas įvyko tik po dvylikos metų – 1980-aisiais Birštone. 1987 metais prasidėjo kasmetis „Vilnius Jazz“, po to – džiazo festivaliai Kaune ir Klaipėdoje, pagaliau – bigbendų festivalis Šiauliuose.

Knygos ir džiazas

Kai skaitau, irgi mėgstu, kad tyliai fone skambėtų džiazas. Apie skaitymą neseniai užtikau įdomią žinutę. Latvių vertėja Dacė Meierė panoro sužinoti, kokius lietuvių rašytojus žino latviai, ir padarė apklausą. Pasirodo, latviai labiausiai žino J. Ivanauskaitę, antroje vietoje – K. Sabaliauskaitę, trečioje – K. Donelaitį, ketvirtoje – J. Marcinkevičių ir penktoje – R. Gavelį. Kai kurie latviai rašytojams priskyrė M. K. Čiurlionį ir D. Banionį. Džiugu, kad kaip lietuvių autorius paminėjo Č. Milošą, R. Gary’į ir A. Mickevičių. Lietuviai iš latvių, pasirodo, geriausiai žino K. Skujeneką.

Besibaigiant vasarai, mūsų trijulė: Pakruojo rajono visuomeninio kūrėjų klubo direktorė Izolda Žagrakalienė, smuiko pedagogė, Šiaulių garbės pilietė Nijolė Prascevičienė ir aš, šių eilučių autorius, apsilankėme Žeimelyje, Linkuvoje ir Lygumuose. Ponia Izolda aprodė unikalius šių miestelių pastatus. Nustembi, kad taip netoliese yra toks grožis. Bažnyčios, sinagogos, netikėti kuklūs ir kartu didingi architektūros statiniai, ypač raudonų plytų. Nuostabūs įspūdžiai.

Po šios kelionės ponia Izolda man įteikė Edgaro Lee Masterso epitafijų knygą „Spūn Riverio antologija“. Autorius man buvo nežinomas, tad numykiau, jog jei turėsiu laiko, gal ir paskaitysiu. Kai pamačiau, kad knygos vertėjas yra Sigitas Geda, ją atsiverčiau, nes esu tikras, kad šis poetas ir vertėjas šlamšto nevers. Iškart įnikau į išgalvoto miestelio išgalvotų personažų istorijas. Jie kalba po savo mirties, žvelgdami iš mirusiųjų pasaulio į savo nugyventą gyvenimą. Daktarai ir kareiviai, pardavėjai ir teisėjai, lengvapėdžiai vyrai ir moterys, aktoriai, kolekcionieriai, arklių pirkliai ir pastoriai, fermeriai, Dievo ieškotojai ir ateistai bei begalė Amerikos Šaukšto upės (angl. Spoon River) gyventojų, kurie tikrai galėtų būti ir iš tavojo miesto.

Aišku, tuoj pat prisiminiau T. Vailderio „Mūsų miestelį“, bet E. L. Masterso kūrinys dar labiau sukrėtė. Kaip aš nežinojau šio kūrinio? Labai karštai siūlau, mielas skaitytojau, Tau šią knygą susirasti. Tai tinkamiausia knyga Tavo miesto gimtadieniui.

250 gyvenimų

Daugelį kartų tyrinėjau marmurą,

kuriame man iškalta laivė suskliaustom burėm.

Iš tikrųjų ji vaizduoja ne mano skirtį, bet mano gyvenimą.

Meilę man siūlė, bet bijojau jos vylių.

Liūdesys beldėsi į duris, bet bijojau jas atverti.

Savimeilė graužė mane, bet rizikos vengiau.

Ir vis dėlto labiausiai ieškojau prasmės.

Dabar žinau, kad privalom pakelti bures

ir ieškoti savos skirties vėjo,

kad kur nors vestų laivę.

Ieškant gyvenime prasmės, galima išprotėti,

bet gyvent be prasmės – tai kankynė,

grynas nerimas ir troškimai migloti.

Laivė ilgisi jūros, bet jūroj baisu jai.

Tai Džordžo Grėjaus pomirtinis prisistatymas iš „Spūn Riverio antologijos“. Bet vienas šis prisistatymas nieko nepasako, o visų nepacituosiu – reikia perskaityti visus 250, kiek jų knygoje yra. 250 gyvenimų.

Pirmojoje šio sezono LRT laidoje „Stilius“ Kazio Bradūno duktė prisiminė, jog, išvykstant iš Lietuvos, jos mama pasiėmė tautinius rūbus, o tėtis – Maironio „Pavasario balsų“ tomelį. Tiek jiems tereikėjo.

Baigsis miesto dienos, gyvensime kaip gyvenę. Artėjančių rinkimų, mano galva, nėra ko sureikšminti. Net pažangesnės ir daug kartų didesnės šalys, anot Sigito Parulskio, išsirenka beždžionę. O jei jums trūksta šviesesnių akimirkų, prisiminkite vieno benamio žodžius: „Ne mes tokie, gyvenimas toks.“