Atnaujinama legendinių „Rokiškio karvučių“ gamyba – atkurtas ir senasis receptas

Jau kitą savaitę visos rajone įsikūrusios firminės „Lašų duona“ parduotuvės pradės prekiauti saldainiais „Rokiškio karvutė“. Kol kas tik klasikiniu jų variantu – „karvutėmis“, pagamintomis pagal senąjį 1969 m. receptą.

Legendinių saldainių gamybą atnaujino mažoji bendrija „Rokiškio karvutė“, įsikūrusi  lygiai prieš metus – 2023 m. balandžio 18 d. Kol kas bendrijoje darbuojasi tik dvi darbuotojos, kurios yra ir bendrijos bendrasavininkės – Simona Šulienė ir Aušra Kriovė.

Prie idėjos atgaivinti „Rokiškio karvučių“ gamybą prisidėjo ir savivaldybė – iš smulkaus bei vidutinio verslo plėtros programos mažosios bendrijos „Rokiškio karvutė“ steigimui skyrusi paramą.

Rajono vadovai išbandė „karvučių“ gamybos procesus

Pristatyti pirmosios savo produkcijos ir aprodyti nedidelio, bet aprūpinto visa reikalinga įranga, gamybinio cecho, S. Šulienė ir A. Kriovė pasikvietė rajono merą Ramūną Godeliauską ir savivaldybės administracijos direktorių Valerijų Rancevą.

Jų jau laukė paruošta speciali apranga, be kurios į gamybinį cechą eiti neleidžiama. Ir eksperimentas – patiems išbandyti, ką reiškia gaminti „Rokiškio karvutes“. Merui buvo įteiktas specialus peilis, kuriuo reikėjo tolygiai supjaustyti paruoštą ir atšaldytą saldainių masę. Užduotis pasirodė lengva tik iš pirmo žvilgsnio – neturint įgūdžių saldainių masę supjaustyti lygiais gabaliukais pasirodė ne taip paprasta.

Po to meras su savivaldybės administracijos direktoriumi buvo nukreipti prie kito darbastalio – vynioti į specialius popierėlius supjaustytus saldainius. Taisyklingai suvynioti pavyko ne iš pirmo karto, tad buvo nuspręsta, kad šis rankų darbas ne toks jau ir lengvas.

„Dabar mums saldainių vyniojimas – pats geriausias atsipalaidavimo būdas. Per valandą jau sugebame suvynioti 2 kilogramus saldainių, kartu pastebime, kad mūsų tempas spartėja, manau, greitai tokiam kiekiui saldainių tereikės valandos“, – pakomentavo A. Kriovė.

Idėja kilo spontaniškai

Kaip pasakoja Simona ir Aušra, idėja vėl gaminti „karvutes“ kilo spontaniškai, kai Biržuose degustavo „Rinkuškių“ alų.

„Mūsų kompanijoje pasisuko kalba apie krašto gaminius. Biržiečiai mūsų paklausė – ką jūs turite? Tik sūrį? Tuomet kažkas prasitarė, kad juk kažkada turėjome „Rokiškio karvutę“. Mes abi su Aušra tik susižvalgėme ir visiškai spontaniškai nusprendėme – „karvutė“ Rokiškyje vėl bus“, – pasakoja S. Šulienė.

Simona sako, kad, kai kilo ši idėja, jos galvojo, jog ją pavyks įgyvendinti  labai greitai. „Praėjo mėnuo, matom, kad net nepanašu į kažkokią saldainių gamybą. Galvojam, na, dar bent pora mėnesių, tuomet jau tikrai prekiausime „karvute“, o praėjo visi metai. Nėra viskas taip paprasta, kaip gali pasirodyti“, – prisipažįsta mažosios bendrijos savininkės.

Pradėjo nuo „Rokiškio karvutės“ logotipo

Paradoksas, bet įgyvendinti idėją verslininkės pradėjo nuo dizaino. Dar neturėdamos saldainių receptūros, susikūrė „Rokiškio karvutės“ logotipą, saldainių popierėlių dizainą – rudos spalvos skirti klasikiniam variantui, žalios – patobulintam receptui su riešutais.

„O paskui gavome senąjį 1969 m. receptą – tokias „karvutes“ čia gamino gamykla „Rokiškio konservai“. Receptą mums pasakė gamykloje cecho meistre dirbusi Danutė Aukštuolienė. Mes esame jai labai dėkingos, ji mums papasakojo ir apie gamybos procesus. Ji viską atsimena, net išlaikė senąsias saldainių dėžutes“, – pasakoja A. Kriovė.

Recepto neužteko

Simona ir Aušra sako, kad sužinojusios receptą, pradėjo jį bandyti namuose – bet vis kažkas nepavykdavo. „Teko ne kartą išmesti pagamintą masę – tai ji gaudavosi kieta kaip akmuo, tai pervirdavo, tai dar kažkas atsitikdavo. Supratom, kad nežinome visų niuansų. Žinojome  tik ingredientus, bet ką po ko dėti – neturėjome supratimo. Teiravomės Danutės, kodėl čia taip atsitiko, kodėl nesigavo, ji ir atskleidė visas žinias, nors pripažino, kad ir anksčiau daug eksperimentų būdavo ir daug kas nepasisekdavo. Pasak Danutės, ne kartą ir „Rokiškio konservų“ gamykloje nepavykdavo išvirti kokybiškos masės, nes nebūdavo išmanių katilų su temperatūrų nustatymu“, – sako S. Šulienė.

Verslininkės prisipažįsta, kad būtent  iš Danutė sužinojo, kokiuose maždaug katiluose anksčiau „karvutes“ virdavo. Sužinojo ir tai, kad negali būti tiesioginio kaitinimo, todėl ieškojo atitinkamo katilo. Taip pat išsiaiškino, kad reikia įsigyti šaldymo stalą.

„Anksčiau saldainius irgi rankom pjaustydavo ir į popierėlius vyniodavo. Išvirtą masę išversdavo ant šaldymo stalo. Danutė pasakojo, kad masė kartais taip sušaldavo, jog būdavo neįmanoma pjaustyti ir nustatyti, ar masė kokybiška. Pasitaikydavo, kad saldainiai atšilę ištekėdavo iš popierėlio, todėl dvi savaites specialiai laikydavo juos sandėlyje, kad nusistovėtų, kad būtų galima įsitikinti, jog masė neištekės“, – žiniomis dalinasi S. Šulienė.

A.Kriovė priduria, kad ir įsigijus išmanų katilą ne iš karto pavyko pagaminti kokybišką masę „Nežinodamos į masę šaltą pieną supylėme, todėl sutraukė viską. Buvo, kad perkaitinome ir masė išbėgo, todėl teko daug mokytis, eksperimentuoti – ir temperatūrą geriausią atrasti, ir laiką, kada ką po ko dėti į katilą. Bet mes  ramiai į viską žiūrėjome, atidirbome visą procesą minučių tikslumu“, – prisimena A. Kriovė.

Be to, mažoji bendrija saldainių gamybai turėjo gauti higienos pasą ir susitvarkyti visus popierius. „Gerai, kad pagal specialybę esame auditorės, popierius mokame skaityti, todėl sugebėjome viską pačios susitvarkyti, bet kitos besikuriančios įmonės perka tokias paslaugas“, – sako A. Kriovė.

Planuose – daugiau receptų ir internetinė parduotuvė

Mažosios bendrijos savininkės sako, kad dabar turi ne tik senąjį „karvutės“ receptą, bet ir pora patobulintų. „Turime dvi saldainių receptūras: senąjį, pagal kurį pagaminta „karvutė“ bus pažymėta kaip klasika, ir naująjį, pagardintą riešutais. Taip pat iš klasikinės „karvutės“  masės planuojame gaminti tortus „Kietas riešutėlis“. Į masę pridedame jūros druskos, sūdytų žemės riešutų ir gauname labai pikantišką skonį, tinkantį net prie alaus“, – pasakoja A. Kriovė.

Simona priduria, kad jau išbandė ir veganišką „karvučių“ receptą su kokosų pienu. „Labai skanu, tačiau tokie saldainiai bus brangūs“, – sako S. Šulienė.

Tortus verslininkės kol kas planuoja gaminti tik pagal užsakymus. „Žiūrėsime, koks bus poreikis. Rengėme savo draugams ir artimiesiems šio torto degustacijas, derinome optimalų dydį – visiems labai patiko. O dėl dydžio nusprendėme, kad geriausias variantas – pusantro kilogramo apvalus tortas, savo forma primenantis sūrį“, – pastebi A. Kriovė.

Verslininkės sako, kad parduotuvėse prekiaus sveriamais saldainiais, tačiau užsisakė ir kelių dydžių dėžutes – jos bus skirtos reprezentaciniams poreikiams ir prekybai internetu. „Jau dabar daug kas teiraujasi, kada galės „karvučių“ įsigyti, pasirodo, daug kam reikia Rokiškio kraštą reprezentuojančių gaminių“, – šypsosi mažosios bendrijos savininkės, pridurdamos, kad kalbos greitai sklinda, todėl daug kas žino apie atgimstančias „Rokiškio karvutes“, net darbo prašosi buvę „Rokiškio konservai“ darbuotojos – saldainių vyniotojos.

„Žiūrėsime, kaip mums seksis. Planuojame prekiauti ne tik parduotuvėse, ne tik gaminti reprezentacijai skirtus gaminius, tačiau ketiname susikurti „Rokiškio karvutės“ internetinę parduotuvę ir prekybą vystyti plačiau. Jeigu apimtys didės, tuomet prireiks ir saldainių vyniotojų“, – planais dalinasi verslininkės.