Atlikėja Austėja Gendvilaitė-Staponkienė: „Jeigu būtų lengva būti kūrėju, tikriausiai, nesivadintume kūrėjais“

Prie pat durų slenksčio besibeldžiant gražiausioms metų šventėms neretai mintyse apmąstome nepadarytus darbus, nerimaujame dėl dar nenupirktų dovanų ar nespėtų pasakyti padėkos žodžių. Nenumaldomai artėjančių švenčių nuotaiką sustiprina kasdien prekybos centruose, šventėse, asmeniniame grojaraštyje skambančios kalėdinės dainos. Jau galbūt kiek atsibodusios. Apie visai kitokią – ne kalėdinę, bet žiemišką dainą ir kūrybą kalbėjomės su Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos alumne, aktore ir atlikėja Austėja Gendvilaite-Staponkiene. Tebūnie tai – atokvėpis ir įkvėpimas viename – ramybės ir jaukumo apsuptas pokalbis.

– Kaip atrodo Austėjos Gendvilaitės-Staponkienės diena?

– Šiuo metu, auginant vaikutį, diena atrodo pilna žaidimų ir ilgų kilometrų parke stumdant vežimėlį. Laisvomis minutėmis skubu prie atsakymų į laiškus, planavimų. Dienomis, kai vykstame repetuoti ar koncertuoti, diena pasipuošia įtemptu skubėjimu, kuriam vis tiek vadovauja „jaunasis“ dirigentas.

– 2015 metais Šiaulių universitete baigei Estrados meno bakalauro studijas. Ką tau davė studijos, šis gyvenimo laikotarpis?

– Estrados meno studijos man davė labai daug, pradedant scenos meno pažinojimu, baigiant… Kaskart stovėdama scenoje jaučiu džiaugsmą savo studijų pasirinkimu bei padėką tiems, kas mokė, kas suteikė progą jas rinktis. Apmaudu, kad dabar šios studijų programos nebėra. Jei ne ji, mano kelias nebūtų sukęs į Šiaulius. Gaila, bet nemažai prarasta jaunimo naikinant studijų programas. Taip ir ardoma miesto ateitis, tampa nebe tokia turininga, naši kokia galėtų.

Pataikiau tinkamu laiku, kol „estrados menas“ egzistavo. Kaip atlikėja, kūrėja galiu tvirtai stovėti scenoje, tinkamai orientuotis, apčiuopti subtilius dalykus, kurių eilinis atlikėjas neturi galimybės suvokti.

– Ar bendrauji su savo bendrakursiais ar buvusiais dėstytojais? Galbūt išlaikote ryšį ar susitinkate darbuose, kūrybiniame procese?

– Su kai kuriais kurso draugais kartu dirbome Kelmės mažajame teatre, su kitais palaikome ryšius. Visada malonu sutikti, visada gera žinoti, kai kuriam nors kurso draugui sekasi profesiniame kelyje.

– Kaip tavo gyvenime atsirado muzika, dainų kūrimas?

– Jis buvo nuo gimimo, natūraliai. Kiek save atsimenu – visada kūriau daineles, dainavau, grojau. Muzikos mokykla, ansambliai, kapelos, orkestrai, chorai, pop grupės ir t.t. Išbandyta ir patirta visokio žanro muzikinės veiklos. Visada siekiau originalumo, manęs nedomindavo dainų perdainavimai. Instinktyviai troškau naujos kūrybinės vertės generavimo. Rimčiau tuo pradėjau užsiiminėti mokykloje, paskutinėse klasėse. Vėliau, studentų laikais, su kurso draugais sukūrėme grupę „Auksa Žovis“ , paskui pradėjau koncertuoti savo – Austiejos – vardu.

– Turbūt nesuklysčiau pasakydama, kad daug kas apie tavo kūrybą sužinojo prieš tris metus, kada pasirodė ir, atrodo, akimirksniu išpopuliarėjo daina „ŽGŽ“. Kaip gimsta tavo dainos? Apie ką jos?

– „ŽGŽ“ išpopuliarėjo vienai mano klausytojai paviešinus ją feisbuke. Suveikė gerieji socialinio tinklo algoritmai ir daina išpopuliarėjo. Mano dainos apie gyvenimą... Jos gimsta tikroviškai, apdainuojant situacijas, renkant „viršbuitinius“ žodžius. Trumpiau tariant – puošiant realybę. Tai vienas iš motyvacijos šaltinių kurti muziką ir dainas. Pagražinti tai, kas jau išgyventa.

– Kas įkvepia tave kurti?

– Jau minėtos gyvenimo svarstyklės. Noras lyginti juodą ir baltą, atsverti negerumus gerumais. Maišant spalvas ir siekiant išgauti daug kitų gyvenimu kvepiančių spalvų, kurios lieka nuošalyje vykstant kasdienybės sūkuriui, nors visada esti.

– Ar sunku būti kūrėju šiais laikais ir pristatyti, skleisti savo kūrybą?

– Jeigu būtų lengva būti kūrėju, tikriausiai, nesivadintume kūrėjais. Kalbant apie šiuos laikus, esminis turinio plitimas vyksta medijose. Jei nespėji ar tiesiog nejauti noro visada dalintis kažkokiu „turiniu“ (nes rimtam turiniui generuoti reikia laiko, o tuščio kurti nesinori), tai galia tenka nuomonės formuotojams. Pastarieji nebūtinai „pasveria savo skelbimus“, lengva ranka fone mosikuoja „reklaminiais gėrimo buteliukais“, nekuria išliekamosios vertės, maitina jaunimą paviršutiniškais dalykais, kuria į turinį nesigilinančią visuomenę, tačiau laimi eterį blizgančiu popierėliu. Tikrieji kūrėjai, negalintys sau leisti garsiai skambančių tuščių puodų, lieka ne su banga. Kita vertus, yra vilties žmoguje, kuris renkasi turinį. Tačiau šiais milžiniškos pasiūlos laikais jaunam žmogui labai sunku jį teisingai atsirinkti.

– Kokios muzikos pati klausaisi? Ar turi mėgstamiausią atlikėją ar dainą?

– Daugiausiai ir dažniausiai klausausi Peter Gabriel atliekamos ir kurtos muzikos, bet mano grojaraštyje yra ir kitokios mišrios pasaulio muzikos – afrikietiškos, indiškos, žydiškos... Klausydamasis muzikos gali pakeliauti po pasaulį, neišeinant iš namų.

– Kiek daug muzikos Jūsų šeimoje? Gal dainuoji sūnui ar kitaip muzika sklinda Jūsų namuose?

– Mūsų šeimoje muzikos labai daug, tik ne skambančios per kolonėles, o pačių kuriamosios. Kartais būna, pagaunu save, kad daugiau dainuoju nei kalbu su vaiku, tada lyg miuzikle gyvename. :)

– Ko norėtum palinkėti universiteto alumnams ir VU Šiaulių akademijos bendruomenei?

– Vertinti savo studijų miestą, žinoti, kad ir kur esi svarbu, kas esi ir kur eini, ką neši ir kuo tiki. Klausyti savo „vidinio aš“ ir pajausti, kur gali išnaudoti savo prigimtinį potencialą (visi juos turime). Tai pajautus užtikrintai eiti pasirinktu keliu, NIEKADA nepasiduoti ir dabinti pasaulį, kažką duoti šalia esančiam.

Bei sveikatos. Visiems jaukių švenčių.