Atliekų deginimas gali brangiai kainuoti Lietuvai

Ekspertams ir valdžios institucijoms nesutariant dėl atliekų kiekio Lietuvoje, baiminamasi, kad Kaune planuojamai atliekų deginimo jėgainei pritrūks atliekų ir tai taps finansine našta gyventojams bei verslui.

„Svarbu išsigryninti, kurie iš tų skaičių yra teisingi, kad nepadarytume kaip su atliekų rūšiavimo gamyklomis - kad nepasidarytume perteklinių įrenginių, kurių išlaikymas, eksploatavimas po to gula ant tų pačių vartotojų pečių“, - sakė K. Mažeika.

Komitetas yra pasiūlęs Vyriausybei galutinius sprendimus dėl atliekų deginimo jėgainių statybos priimti tik tuomet, kai Europos Sąjunga patvirtins žiedinės ekonomikos veiksmų planą ir atliekų tvarkymo tikslus.

Nepaisant to, valstybės valdoma „Lietuvos energija“ kartu su bendrove „Fortum Heat Lietuva“ jau pasirašė sutartis su būsimais Kauno atliekų deginimo jėgainės rangovais ir banku dėl 120 mln. eurų finansavimą.

Tyrimą dėl šalyje susidarančių atliekų perdirbimo perspektyvų atliekančios konsultacinės bendrovės „Ekokonsultacijos“ vadovaujančioji partnerė Lina Šleinotaitė-Budrienė teigia, kad komunalinių atliekų Lietuvoje mažėja ir mūsų šalis rizikuoja nepasiekti žiedinės ekonomikos tikslų.

Preliminariais „Ekokonsultacijų“ vertinimais, 2030 metais šalyje susidarys maždaug 1 mln. tonų komunalinių atliekų. Jei 65 proc. jų bus perdirbama, o apie 10 proc. šalinama sąvartynuose, tai deginti ir energijai panaudoti liks 25 proc., arba 273 tūkst. tonų komunalinių atliekų.

Tuo tarpu Aplinkos ministerija skaičiuoja, kad 2030 metais susidarys 1,3 mln. tonų komunalinių atliekų, o iš jų deginti žadama iki 390 tūkst. tonų.

Tačiau Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius pabrėžia, kad visoms trims planuojamoms deginimo jėgainėms nepakaks atliekų nei pagal ministerijos, nei pagal ekspertų prognozuojamus kiekius.

Planuojama, kad Lietuvoje 2030 metais veiks trys jėgainės, kurios kartu per metus galės sudeginti 615 tūkst. tonų atliekų. Dar apie 100 tūkst. tonų per metus galėtų deginti „Akmenės cemento“ gamykla.

„Jei 2030 metais Lietuvoje susidarys mažiau nei 300 tūkst. tonų komunalinių atliekų, vadinasi, dar mažiausiai antra tiek jėgainių gyvybingumui užtikrinti reikės iš pramonės. Tačiau jos atstovai teigia, kad pramoninių atliekų kiekiai siekia vos 100 tūkst. tonų per metus ir vis mažėja. Kas prisiims asmeninę atsakomybę už klaidą ir prarastus mokesčių mokėtojų pinigus, jei atliekų kiekiai nėra tikslūs, o remiantis jais šalyje statomi pertekliniai deginimo pajėgumai?“, - klausia M. Nagevičius.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) pozicija dėl atliekų ir projekto Kaune dar griežtesnė. Balandį Vyriausybei adresuotame rašte LPK teigia, kad „Lietuvos pramonės įmonėms Kauno atliekų deginimo projektas, kaip pramoninių atliekų tvarkymo paslaugos teikėjas, nėra reikalingas“.

Pramonininkams nerimą kelia ir galimi su deginimo jėgaine Kaune susiję atliekų tvarkymo ribojimai ateityje.

„Susirūpinimą taip pat kelia galimi alternatyvių atliekų tvarkymo pasirinkimų ribojimai ateityje, verčiant pramonės įmones atliekas deginti tik vienoje įmonėje už jos diktuojamą atliekų deginimo mokestį. Atitinkamai augant atliekų deginimo mokesčiui, pramonės įmonės bus dar labiau motyvuojamos mažinti susidarančių atliekų kiekį“, - teigia pramonininkai.

Europos Komisija yra oficialiai perspėjusi Lietuvą, kad įgyvendinusi planus pasistatyti atliekas deginančią jėgainę ne tik Vilniuje, bet ir Kaune, šalis rizikuoja nepasiekti europinių atliekų perdirbimo tikslų.

Tuo tarpu „Lietuvos energijos“ Kogeneracinių jėgainių projektų tarnybos vadovas Nerijus Rasburskis tvirtina, kad atliekų šalyje statomoms jėgainėms pakanka. Pasak jo, diskusija kyla ne dėl informacijos trūkumo, o dėl atliekų kiekio, kuris susidarys 2030 metais, Lietuvai vykdant ES numatytus žiedinės ekonomikos tikslus, interpretacijų.

„Niekada atliekų deginimas nebuvo konkurentas atliekų perdirbimui ir jų generavimo išvengimui. Tai yra tiesioginis konkurentas sąvartynams, kurie šiandien Lietuvoje ne mažėja, o auga“, - „Žinių radijui“ tvirtino N. Rasburskis.

ELTA