Atei­tis – jau da­bar­tis

Su­pa­žin­din­ti vai­kus su ko­da­vi­mu reikėtų jau dar­že­ly­je. Taip ma­no Šiau­lių jaunųjų tech­nikų cent­ro pro­jektų va­do­vas Ro­man Šar­pa­nov. La­bai ga­li būti, kad atei­ty­je mo­ky­simės trijų kalbų – gim­to­sios, už­sie­nio ir... ko­da­vi­mo kal­bos. Šio­ji, kaip ir XXI a. įgūdžių la­vi­ni­mas, jaunąją kartą ruo­šia atei­ties ne­ži­niai ir dar neeg­zis­tuo­jan­čioms pro­fe­si­joms.

Pakutenti dinozaurą

Lygiai metai, kaip Jaunųjų technikų centras pakeitė lokaciją ir įsikūrė buvusiose Šiaulių universiteto Tęstinių studijų fakulteto patalpose Stoties gatvėje. Adreso pakeitimas sutapo su nauja pradžia: pasikeitė kolektyvas, buvo išgrynintos veiklos, sukurta nauja strategija ir tikslai. Vienas jų – kad centro vardas skambėtų ne tik Šiauliuose, bet ir visame regione ar net kaimyninėje Latvijoje.

Šiuo metu Jaunųjų technikų centre vaikų nedaug – dėl karantino užsiėmimuose jie gali dalyvauti nedidelėmis grupelėmis. Bet, atrodytų, nėra ir rudens. Vos įėjus, pasitinka milžiniškas roboto paveikslas ant sienos ir ta šviežia neperkrauta skandinaviška aplinka, pagyvinta ryškiaspalviais akcentais. Už uždarų klasių durų vaikai 3D pieštukais stato Eifelio bokštus, kutena virtualius dinozaurus, vaikštinėjančius čia pat, ant stalų, ir užsiima daugybe kitų veiklų, kurios mažiau besidomintį šiuolaikinėmis technologijomis nukelia kažkur į ateitį. O iš tiesų tai – dabartis.

„Norėjome sukurti VAU įspūdį, kurį iškart pajustų ir vaikai, ir jų tėvai“, – sako R. Šarpanov. Šiuo metu centrą mišriu arba nuotoliniu būdu lanko 285 vaikai, iš viso veikia 16 būrelių. Pradedant aviamodeliavimu ir baigiant robotika bei programavimu. Pastarieji du populiariausi.

„Esu sulaukęs pasiūlymų važiuoti dirbti į kitą miestą ar į kitą šalį, bet laikau save tikru šiauliečiu. Būtent čia noriu daug ką nuveikti, matau perspektyvų ir potencialo“, – sako Rusijoje ir Suomijoje gyvenęs R. Šarpanov.

Šią savaitę jis dalyvavo kasmečiame renginyje Šiaulių regiono jaunimui – galimybių festivalyje „TAVO PIN KODAS“. Moderavo diskusiją apie neformaliojo ugdymo naudą švietimui, verslui ir, svarbiausia, vaikams.

„Daugelis neformalųjį ugdymą suvokia kaip laisvalaikį. Neretai tėvai galvoja: vaikas trečią valandą baigia pamokas, aš po darbo grįšiu tik penktą – ką gi jam per tą laiką nuveikus? Tačiau pasirinkimas šiuo atveju negali būti chaotiškas. Popamokinės veiklos turėtų lavinti įgūdžius, auginti žinias“, – įsitikinęs R. Šarpanov.

Su juo, prižiūrimi nuotaikingo roboto ant sienos, kalbamės apie besikeičiančius laikus, vaikus ir jų sėkmės PIN KODĄ.

Pandemija pagreitino skaitmenizaciją

– Šiandien nejaukiai jaučiasi tie, kurie nemoka anglų kalbos. Ar gali būti, kad toks pat nejaukumas apims tuos, kurie po dešimties ar trisdešimties metų visiškai nemokės kodavimo kalbos?

– Galėčiau sutikti. Dabartiniai pradinių klasių mokiniai po 15–20 m. dirbs darbus, kurių dar nėra. 80 proc. tų darbų bus susiję su STEAM (mokinių gebėjimų ugdymas gamtos mokslų, technologijų, inžinerijos, menų ir matematikos srityje, – aut. past.), 71 proc. reikalaus kodavimo pagrindų. Taigi, mes turime vaikus paruošti nežinomybei. 2030 m. net 800 mln. darbo vietų pakeis automatizuotos technologijos. Manau, trisdešimtųjų laukti nebereikės – pandemija paspartino skaitmenizacijos ir automatizacijos procesus. Jeigu mes dabar privalome laikytis socialinio atstumo, robotui to daryti nereikia ir jis gali sėkmingai užimti mūsų vietą. Šiuo metu siaučia pandemija, po penkiolikos metų galbūt įvyks dar kas nors. Todėl reikia ugdyti savo įgūdžius, mokytis prisitaikyti – besikeičiant sąlygoms, turime tarsi sukurti save iš naujo.

– Jūs pats gerai mokate kodavimo kalbą? Kokį pažymį sau parašytumėte?

– Mano lygmuo kol kas tinka dirbti tik su pradinukais (šypsosi). Iš tiesų mano išsilavinimas – filosofija, visuomenės mokslai, todėl iš pradžių su STEAM jokių sąsajų neturėjau. Bet dabar tokie laikai: negali tikėtis, kad, baigęs studijas, visuomet dirbsi vieną ir tą patį darbą, tik keisi darbovietes. Kaip būdavo anksčiau. Ne. Todėl ir aš, pradėjęs domėtis STEAM, programavimo pagrindais, šiuo metu nuotoliniu būdu studijuoju edukacines technologijas viename Suomijos universitete. Šios studijos yra apie tai, kaip švietimą galima sujungti su informatika, dirbtiniu intelektu ir kurti inovacijas.

– Užsiminėte apie dar neegzistuojančias profesijas. Pafantazuokite – kokios jos galėtų būti?

– Regis, viename straipsnyje kaip ateities profesija buvo paminėti gyvūnų advokatai. Kodėl gi ne – ekologijos temos visuomenei labai aktualios jau šiandien. Manau, kad ateity galėtų atsirasti ir dirbtinį intelektą turinčių robotų advokatai, ginantys jų teises. Taip, skamba kaip absoliuti fantazija, bet, pavyzdžiui, kažkada niekas neįsivaizdavo, kad atsiras toks dalykas kaip „debesis“ (virtuali duomenų saugykla, – aut. past.). O dabar reikalingi žmonės, kurie tuos „debesis“ prižiūrėtų.

Laikas prie kompiuterio tik ilgės

– Naujosios technologijos vaikams be galo daug duoda, o ką atima? Pasufleruosiu – galbūt gryną orą, kiemo žaidimus, knygų skaitymo malonumą?..

– Daug kas priklauso nuo tėvų požiūrio. O ir mes centre turime aviamodeliavimo, techninio modeliavimo būrelius, kuriuose kompiuterio, ypač pradinukams, apskritai nereikia. Jie darbuojasi rankomis. Aišku, nėra ko slėpti – laikas, praleistas prie kompiuterio, tik ilgės. Svarbiausia šiuo atveju, kad tas laikas būtų naudojamas tikslingai ir prasmingai. Ugdymas turi išlikti pirmoje vietoje, technologijos tėra priemonės, padėsiančios pasiekti rezultatų.

Ką atima technologijos? Sakyčiau, gyvą bendravimą. Kuo toliau, tuo labiau jį pakeičia virtualus ryšis. Vėlgi svarbu, kad tėvai, mokytojai, edukatoriai įdiegtų vaikams gyvo bendravimo poreikį. Iš kompetencijų, kurios akcentuojamos XXI a., komunikavimas yra viena reikšmingiausių.

– Kokios dar kompetencijos reikšmingos XXI a.?

– Kritinis mąstymas, kūrybingumas ir bendradarbiavimas. O kodavimas yra puikus būdas jas ugdyti. Gavai kodavimo užduotį – turi panaudoti kritinį mąstymą, kad ją išspręstum, turi pasitelkti kūrybiškumą tam, kad rastum sprendimo būdą. Jeigu tai projektinis darbas, vadinasi, jį darysi ne vienas, o su kitais komandos nariais. Komunikuosi ir bendradarbiausi.

– Gyvenote Rusijoje, Suomijoje. Ar tarpkultūrinis pažinimas – irgi savotiška kalba, praversianti dabartyje ir ateityje?

– Tikrai taip. Iš savo patirties jaučiau ir jaučiu, kaip per tuos metus užsienyje pasikeitė mano asmenybė. Atsirado empatijos jausmas, supratimas, kodėl žmonės tuos pačius dalykus daro skirtingai. Tai ne tik praplečia akiratį, bet labai padeda tada, kai susiduri su kažkuo, kas tau nežinoma. Užuot kaltinęs, susimąstai, ieškai priežasčių, kodėl taip vyksta. Keliaujant, bendraujant susiformavo ir vidinė mano filosofija: kai dalijiesi, gauni kur kas daugiau. Aišku, ta grąža ateina įvairiais būdais. Sakoma: jeigu nori pasiekti savo tikslų, pirmiausia padėk kitam pasiekti jo tikslus.

– Koks galėtų būti jauno, savęs šiame technologijų pasaulyje dar tik ieškosiančio žmogaus sėkmės PIN kodas? Gerai išmokta kodavimo kalba?

– Ne tik tai. Labai svarbu turėti užsispyrimo ir nemesti darbų, jeigu pirmą kartą nepasisekė. Galbūt tiesiog reikia labiau pasistengti. Kitas svarbus dalykas – atsakomybė. Gebėti ją prisiimti ir neieškoti pasiteisinimų, nes tai iš tiesų atima labai daug laiko. Verčiau jau tuo metu imti ir atlikti darbą.