Aštuoniasdešimtmetis bėgikas: „Viena koja bėgu, o kita ilsiuosi“

Gilus alsavimas, nuo žemės atsispiriantys sportbačiai, smilkiniu riedantis prakaito lašelis... Bėgimas - tai tituluotojo Piotro Silkino kasdienybė. Šį žmogų galima vadinti Lietuvos ultrailgų nuotolių bėgiku, pasaulio 1 000 mylių bėgimo rekordininku, Kretingos rajono garbės piliečiu ir, kaip pats sakė, žmogumi, apibėgusiu aplink Žemę 10 kartų.

Tačiau neseniai 80-mečio sulaukęs sporto superherojus silpnai girdi, todėl bendrauti su „Savaitės ekspresu“ bėgikui padėjo jo žmona Genovaitė Silkina.

Pradėjome nuo priešistorės, nuo tų laikų, kai P. Silkinas tik pradėjo bėgioti.

„Bėgioju nuo mažens, nuo pat gimimo. Mama sakė, kad aš pradėjau bėgioti, kai dar net nemokėjau vaikščioti. 1958 metais, kai man buvo 17, tapau Lietuvos spartakiados čempionu. Pirmas nubėgau 400 metrų, bet 100 metrų įveikiau antras, o po dvejų metų buvau pirmas ir 400, ir 100 metrų rungtyse. Išėjau į kariuomenę jau turėdamas kelis sporto atskyrius: ir bėgimo, ir slidinėjimo, ir plaukimo“, - pradėjo pasakoti P. Silkinas.

O dabar jūs bėgiojate kiekvieną dieną?

Būna kartais, nebėgu, kai koją skauda ar smarkus lietus, bet dažniausiai bėgu kiekvieną dieną. Turiu savo ratą, ne mažiau kaip 10 kilometrų. Iš viso jau apibėgau kokius 10 kartų aplink Žemę. 3 metus bėgti reikėjo, kad 40 tūkstančių kilometrų nubėgčiau. Čia, Kretingoje, nubėgau apie 15 tūkstančių kilometrų. O dabar... Čia trauma, ten trauma... ir tai sudėjus kiekvienos dienos bėgimus šiemet susidarė per 4 600 kilometrų. Aš greitai bėgti negaliu, bėgu apie 8 kilometrų per valandą greičiu.

Kuris bėgimas jums buvo didžiausias išbandymas?

Pats sunkiausias bėgimas buvo aplink Lietuvą 1989 metais. Pirma diena bėgte, antra, penkta, šešta... Jau pradėjo vyrai, bendražygiai skųstis. Kai nusimoviau batus, pakėliau didžiojo kojos piršto nagą - jis buvo atšokęs. Tiek nuo kairės, tiek nuo dešinės kojos. Tuo metu aš neturėjau sportbačių. Mano batai buvo paprasti, bet vis tiek bėgau aplink Lietuvą.

Kai prabėgau, man įteikė Lietuvos vėliavą. Nustebau, kad įteikė man, juk aš - rusas... Bet jie neapsiriko. Su ta vėliava aš perbėgau ir Australiją, ir Europą. Niekas kitas nepagerino rekordo su ta pačia vėliava. O tie kiti vyrai, kurie bėgo aplink Lietuvą 1989 metais, nė vienas nebebėgioja jau seniai, seniai.

Kokia jūsų ištvermingumo paslaptis?

Stilius. Aš viena koja bėgu, o kita ilsiuosi. Taip pat batai „Adidas“. Man geriausi „Adidas“ batai.

Paklausus, ką Piotras valgo kiekvieną dieną, į pokalbį įsitraukė jo žmona Genovaitė.

„Dažniausiai jis valgo avižų košę, virtą vandenyje, be pieno, be druskos. Mes druskos ir cukraus nebevartojame. Būtinai turi būti bananų ir šokolado. Valgo ir sriubas, ir kitus patiekalus. Rytais pagrindinis maistas, kaip jau minėjau - puodelis kavos ir avižinė košė. Vaisiai, avižiniai sausainiai, o visa kita valgo tą patį, ką ir aš. Beje, mes valgome daug daržovių“, - pasakojo žmona.

Tad pajuokavome, kad kaip animacinis personažas Popajus įgyja supergalių valgydamas špinatus, taip P. Silkino stiprybės šaltinis yra avižų košė.

„Su gimtadieniu, su gimtadieniu!“ - Piotrą vidury minties nutraukė vaikų balsai. Žmona silpnai girdinčiam vyrui į ausį pasakė, kad jį sveikina su aštuoniasdešimtuoju gimtadieniu. Bėgikas šyptelėjo: „Šaunuoliai sportininkai.“

Kol P. Silkinas kalbėjosi su vaikais, jo žmona papasakojo, kaip vyras apsigyveno Kretingoje.

"Piotro šeima buvo išvežta į Vokietiją, į konclagerį. Bet ten darbo stovykla buvo, ne ta baisioji. Jam dar metukų nebuvo, kai juos išvežė. Išvežė vyresnįjį brolį, sesę ir jį su tėvais. Visą tai jo brolis ir sesuo labai gerai prisiminė, bet jau nė vieno nebėra tarp gyvųjų, o jis prisimena tik tiek, kad bombos krito. Piotras ten susirgo, tad uošvė sakė, kad kai jį paėmė ir išsivežė, pusę metų jo nematė. Paskui jį parvežė. Jie galėjo ten ir pasilikti, namą jau turėjo, gyveno. Bet amerikiečiai išvadavo.

Piotras: Mes norėjom greičiau į Rusiją, o kareiviai sako: Rusijoje badas, neskubėkite. Mus paskutinėje eilėje išvežė. O kiti važiavo į Ameriką, Australiją, kitas šalis. Kai Rusijos sieną pervažiavome, mama turėjo siuvimo mašinėlę, dar kažko, - viską atėmė. Kai grįžome į savo senąją gyvenvietę, ten nebuvo nieko. Gyvenome žeminėje. Draugas pasakė: "Tu dink, o tai į kalėjimą pasodins. Ir tada į Lietuvą atvažiavome, taip ir pasilikome.

Genovaitė: Kai jam buvo 8 metai, jis atvyko į Lietuvą. Iš pradžių į Rokiškį, paskui į Kretingą. Čia, Kretingoje, baigė II vidurinę mokyklą. Taigi, Kretingoje Piotras gyvena nuo pat 8-erių. Tikras kretingiškis. O paskui, matai, ir žmoną lietuvę pasiėmė.

Piotrai, o kokia šalis jums labiausiai patiko?

Labiausiai patiko kalnai. Vienoje šalyje yra ožys užpuolęs, kitoje sugavau vėžlį, nešiausi. Galima sakyti, kad pažiūrėjau, kaip visa Europa gyvena. Vienoje šalyje bėgau ryte, privažiavo mašina, jos vairuotojas sako: „Bėk, o mes važiuosim, priginsim tave.“ Esu radęs krūvą pinigų, metalinių. Eurų. 9 eurai toje krūvoje buvo. Po 2, po 2, po 1.

Genovaitė: Čia tau už bėgimą. Uždarbis.

Piotras: Paskui atidaviau tuos pinigus, kai važiavom į maratoną Paryžiuje, nepasilikau sau.

O kas jums labiausiai patinka bėgant?

Piotras: Gamta... Mano bažnyčia yra gamta. Kur yra medžiai, kur yra vanduo - visa gamta.

Ar šeima jus palaiko?

Genovaitė: O kas kitas palaikys? Australijoje Petras bėga, o aš laikau visus tuos keturis kampus. O kas kitas, tiktai man visas krūvis.

Ačiū už interviu, jūs esate labai šilti žmonės.

Abu: Mes paprasti žemaičiai.