Ast­ro­nau­tas iš Sau­lės mies­to ty­ri­nė­ja Sau­lę

Bū­da­mas vos 12 me­tų, šiau­lie­tis Si­mo­nas Pu­kins­kis pa­sa­kė, kad bus ast­ro­nau­tas. Su­lau­kęs 23-ejų, sva­jo­nę įgy­ven­di­no – lapk­ri­čio vi­du­ry­je grį­žo iš Ana­lo­gi­nio ast­ro­nau­tų tre­ni­ruo­čių cent­ro (AATC) Kro­ku­vo­je, kur da­ly­va­vo mi­si­jo­je „Yu­ri­ja“ – gy­ve­no lyg Mė­nu­ly­je. Šiuo me­tu Lon­do­no uni­ver­si­te­to ko­le­džo (UCL) ma­gist­ran­tū­ro­je stu­di­juo­jan­tis Si­mo­nas yra jau­niau­sias lie­tu­vis, da­ly­va­vęs ana­lo­gi­nių ast­ro­nau­tų mi­si­jo­je.
 

Vos 23-ejų šiaulietis yra pirmas lietuvis, patekęs į tokio tipo misiją. Simonas sako nuo mažens labai mėgęs skaityti, svajoti ir visada buvęs labai aktyvus. Šiauliuose jis 10 metų lankė II muzikos mokyklą, penkerius metus skyrė plaukimo treniruotėms pas šviesios atminties trenerę Nataliją Tarelkiną, apie septynerius metus buvo skautas ir sako esantis be galo dėkingas už įkvėpimus ir pamokas vadovui Sergėjui Staponkui bei mamai ir tėčiui, kurie skatino mokytis, visapusiškai tobulėti ir siekti tikslų.

Simoną visada žavėjo ir žavi aviacija, todėl, baigęs Šiaulių Lieporių gimnaziją, Bristolio universitete (Anglija) baigė aviacijos inžineriją ir pilotavimą. Grįžęs į Lietuvą išsilaikyti privataus piloto licencijos, mokslų dar nebaigė, mat UCL – viename geriausių pasaulio universitetų – dabar siekia magistro laipsnio kaip mokslininkas inžinierius.

– Kaip jums pavyko įgyvendinti svajonę tapti astronautu?

– Lieporių gimnaziją baigiau neblogai, pažymių vidurkis buvo devyni. Man patiko matematika, fizika, tik chemiją mokiausi šiek tiek prasčiau. Niekam iki šiol to nesakau (juokiasi). Mano gyvenime daug kas turėjo įtakos, kad patekau ten, kur patekau. Šiuo metu gyvenu Londone, mokausi ir siekiu magistro laipsnio. O kol studijavau bakalaurą, dirbau viešbučio priėmime, bare, parduotuvėje, praktiką atlikau JK farmacijos kompanijose kaip inžinierius. Ir šiandien man sėkminga diena – gavau pakvietimą iš Oksfordo universiteto į pokalbį dėl doktorantūros studijų.

O analoginiu astronautu pabuvojau, nes tos svajonės visą laiką siekiau. Studijuodamas Bristolio universitete, vis domėjausi, ko reikia, kad taptum astronautu. Ieškojau visokių būdų, žmonių ir išgirdau apie analoginę astronautę iš Kipro, su ja susisiekiau. Tada kovą pateikiau paraišką dalyvauti Analoginio astronautų treniruočių centro pratybose. Ir buvau priimtas į formuojamą misiją Lenkijoje. Analoginių astronautų centrų pasaulyje yra daug, jie veikia kaip privačios kompanijos, bet projektas yra integralus – reguliuojamas kosminių agentūrų.

– Ir koks jausmas aplankė, sulaukus žinios?

– Buvo rugsėjo pabaiga, tą dieną labai džiaugiausi, kad patekau į UCL, kuris yra geriausių pasaulio universitetų dešimtuke, o dar atėjo ir laiškas, kad patekau į misiją. Dvigubas džiaugsmas – nežinojau, kuo džiaugtis labiau. Kai grįžau į namus, visi klausė, kaip universitetas, o aš jau kalbėjau apie visai kitą dalyką. Jausmas geras, motyvuojantis.

– Ir su kuo „valgoma“ analoginė astronautų misija?

– Subūrė šešių žmonių grupę, mėnesį su misijos dalyviais vyko aptarimas, gavome nuorodas, ką turime daryti: nevartoti kofeino, kad jis neveiktų sveikatos būklės, miego, matuoti kraujo spaudimą, pasiskaityti apie projektą, išsirinkti grupės vadovus ir savo vaidmenis misijoje.

Tiesiai po paskaitų skridau į Krokuvą, susitikome su misijos kontrolės centro atstove, labai žymia moterimi Lenkijoje Agata Kołodziejczyk. Ji mokslų daktarė, dirba su Europos kosmoso agentūra, o jos partneris dabar dirba JAV projekte, treniruojančiame astronautus po vandeniu. Šie du žmonės mus priėmė savo namuose, surengė nedideles pratybas, tuomet nuvykome į modulį, kur mus ir uždarė.

– Kur jus uždarė?

– „Yurija“ modulis nėra kažkoks ypatingas pastatas. Naktį mus ten atvežė, iš išorės jis atrodo kaip paprastas namas, o ne Mėnulio bazė. Niekados nepasakytum, kad šiame name vyksta astronautų pratybos, kad jame yra laboratorija. Manau, kad jo vieta įslaptinta, atvykimui buvo duotos koordinatės, o tos vietos nelabai rasi. Nuo Krokuvos reikėjo vykti kelias valandas, pastatas yra miške.

– O tada?

– Vietos buvo mažai, šiek tiek nejauku, nedrąsu. Patys turėjome įsirengti gyvybės palaikymo sistemą, iš duotų priemonių sukonstruoti oro filtravimo sistemą ir kt. Niekas nebuvo suruošta, o mes, kaip komanda, turėjome viską pasidaryti. Pradžioje buvo nedidelis šokas, o kai viską išsprendėme, buvo labai įdomu. Gali būti, kad mus surinko pagal gebėjimus. Buvo astrofizikos, astrobiologijos, mechatronikos, elektronikos inžinieriai, aš – aviacijos, o mūsų kapitonas buvo medikas iš Europos kosmoso agentūros. Visi buvo magistrai, aš vienintelis buvau dar siekiantis šio laipsnio.

– Patekote į tikras gyvenimo kosmose sąlygas?

– Tai tarsi gyvenimo Mėnulyje ar tarptautinėje kosminėje stotyje simuliacija. NASA ir Europos kosmoso agentūra 2024-aisiais nori sukurti Mėnulio vartus. 2025 m. ketinama vėl nusileisti Mėnulyje ir mūsų misija gal šiek tiek orientuota į šiuos būsimus įvykius.

Mūsų modulyje nebuvo saulės šviesos, tad suvokti, koks laikas, sunku. Mums pakeitė laiko juostą į JAV, kitą dieną nustatė 00:00 misijos laiką, teko orientuotis pagal Jutos laiką. Tada vėl pakeitė laiką į Indijos, sąlygos keitėsi nuolat. Privalėjome valandą per dieną sportuoti. Visada prieš treniruotę parašydavau broliui, o 3–4 dieną pamačiau, kad Lietuvos laiku tai buvo 3 val. ryto. Mūsų energija kasdien slopo, pasijutome pavargę. Turėjome daug darbo, šešiese gyvenome
58 kv. m ploto erdvėje. Komandos nariai buvo brandūs, išsilavinę, nesusipykome. Beje, visai įgulai teko Vytauto Kernagio dainų paklausyti. Mėgstu lietuvišką klasiką, tyčia tarptautinį koncertą surengėme, pasivaržėme. Juk buvome italas, lietuvis, kiprietė, prancūzė, škotas ir lenkas.

– Kokios buvo užduotys?

– Viena buvo apie privatumą kosmose. Gulėjome dviaukštėse lovose, pildėme instrukcijas apie sveikatos būklę, kai neturi privatumo miegamajame ir kai susikuri jaukesnę atmosferą, užtraukus užuolaidas. Mano individualus projektas buvo miegas hamakinėje lovoje nulinės gravitacijos pozicijoje, kai miegi apie 20 min. ir vertini, kaip keičiasi mūsų miegas. Net pasibaigus misijai, darbas nepasibaigė: turime parašyti mokslinį darbą, kurį pristatysime balandį Austrijoje ir spalį tarptautinėje aeronautikos konferencijoje Paryžiuje. Turime daug medicininių parametrų ištirti. Astronautai paprastai labai mažai ir blogai miega. Škotas miegodavo vos po 3 val., kiti po 4–5 val. Nežinau kodėl, bet aš mušau miegojimo rekordus, nes miegojau įprastai apie 6 val. Kartą miegojau net 8 val., tada visi buvo apsnūdę, o aš – hiperaktyvus (juokiasi).

Kita užduotis buvo avarinė – asteroidų lietaus simuliacija. Buvau komunikacijos pareigūnas, bendravau su misijos kontrolės centru. Visi turėjome apsivilkti specialius kostiumus, subėgti į vieną patalpą, kuri kone dušo kabinos dydžio. Matavome radiacijos lygį, temperatūrą, turėjome išjungti elektrą ir visiškoje tamsoje šliaužti, matuoti organizmo medicininius parametrus, kad medikai mus galėtų stebėti ir pan. Simuliacija truko kelias valandas, tikrai pavargome.

– Maistą valgėte iš tūtelių?

– Turėjome šviežio maisto paketus, pradžioje valgėme labai daug salotų, maniau, kad mirsiu badu, nes nesu salotų gerbėjas. Vėliau jau gaudavome maisto lyg tikroje misijoje – paprasti, įprasti produktai. Viskas buvo paskaičiuota, tik man maisto šiek tiek trūko (juokiasi).

– Kai misija pasibaigė, nebuvo minčių, kad ačiū, atsikandau, daugiau nebenoriu?

– Prancūzė paskutinėmis dienomis pasakė, kad astronaute būti nebenori. Kiti norėtų ir aš pats labai norėčiau. Bet kur tik benueini, tiek įdomių dalykų randi, tiek visokių žmonių sutinki. Mano kurso draugas yra iš Karališkųjų oro pajėgų, jis 10 metų pilotuoja lėktuvą, neseniai skraidino pabėgėlius iš Afganistano. Noriu studijuoti Oksforde, Kembridže, imperatoriškajame koledže arba UCL, bet ar pateksiu ir rasiu norimą studijų kryptį, dar neaišku. Noriu dalyvauti ir kitose misijose, bet dabar privalau mokytis ir dar kartą mokytis.

Ši misija man kainavo, bet buvo verta, nes joje į vieną vietą pretendavo apie 400 žmonių. Misijų kainos būna nuo 2 iki 6 tūkst. Eur, norėčiau į misiją Havajuose, ten yra Marso simuliacija. Daugelis garsiausių misijų rengiamos ten, atrankos milžiniškos. Birželį teikiau paraišką dalyvauti Europos kosmoso agentūros astronautų atrankoje, bet paraiška atmesta dėl patirties trūkumo, amžiaus. Žinau, kad antrajame atrankos etape liko apie 1 200 žmonių, kai pirmajame buvo apie 22 tūkst. žmonių.

– O šioje misijoje buvo sukurtos gravitacijos nebuvimo sąlygos?

– Žemės trauka mums buvo normali. Gravitacijos nebuvimo pratybos astronautams paprastai rengiamos po vandeniu. Pavasarį ir mūsų grupei tokios pratybos planuojamos, išsilaikysime nardymo licencijas.

– Tai reiškia, kad turite galimybę tapti tikru astronautu ir dalyvauti tikroje misijoje į Mėnulį?

– Taip, galbūt. Tik dabar labiausiai norėčiau studijuoti doktorantūroje Kembridžo universitete, Antarktidoje tyrinėti, kaip veikia kosminė plazma. Atrodo, viskas taip arti, bet neaišku, kur pateksiu, esu labai užimtas, turiu daug tikslų. Kai nieko nespėji, pradedi stresuoti.

Manau, kad būsiu mokslininkas inžinierius. Universitete ties magistro darbu dirbu su vienu žymiausių pasaulio profesorių Kristoferiu Ovenu. Jis yra pagrindinis instrumentacijos tyrėjas vieno žymiausio Europos kosmoso agentūros palydovo „Solar Orbiter“, kuris tiria Saulę. Profesorius sako, kad jei studijuočiau doktorantūroje, man daug kelių atsidarytų į JAV esančią NASA. K. Ovenas NASA dirbo penkerius metus ir mano podoktorantūriniam darbui atsivertų tiesus kelias ten. Dirbant NASA, gali tapti ir astronautu, ir likti mokslininku.

– O misijų į gimtuosius Šiaulius jūsų gyvenime dar būna?

– Dažnai, nes labai myliu savo šeimą ir draugę (juokiasi). Šią vasarą buvau grįžęs atostogauti. Pasiilgau šeimos, brolio, kuris, kaip ir tėtis, pasuko muzikos keliu. Abu groja orkestre, o brolis dar ir pedagogas, moko muzikos vaikus. Į gimtuosius Šiaulius stengiuosi grįžti beveik per kiekvienas šv. Kalėdas, nes tai pats maloniausias laikas būti namie.