Aš tru­pu­tį keis­tes­nė

„Aš to­kia... hmmm, keis­tes­nė! Tai... Nes... Man ne­rei­kia tų va­ka­rė­lių penk­ta­die­niais ir su drau­gais man ne­si­no­ri bū­ti. Ir ke­liau­ti man ge­riau­sia vie­nai“, – dės­to ma­no pa­šne­ko­vė.
 

Kai žmogaus viduje kitaip išsidėsto vertybės

Imu gilintis, o iš kur čia tas keistumas. Pasirodo, labai paprastas dalykas. Žmogus tiesiog jau kuris laikas susitelkęs į savo dvasinį gyvenimą. Bando ieškoti tikrų dalykų savo viduje ir leisti jiems skleistis. Ir atranda. Ir žmonių tokių sutinku daug. Jie jaučiasi keisti, nes jiems nereikia tų dalykų, kurių reikėjo anksčiau, apie kuriuos kalbama garsiausiai, ginčijamasi karščiausiai. Žmogus tiesiog pasitraukia į tą atrastą vidinį pasaulį. Bėda ta, kad dažnai nebuvo mokytojo, palydėtojo, vadovo, kuris padėtų atskirti tikrus dalykus nuo netikrų, svarbius nuo antraeilių. Tam man ir pasakoja. Ir labai apsidžiaugia, sužinoję, kad viskas gerai. O dar labiau apsidžiaugia, kad rado kelią į ramybę.

Keistumas atsiranda, kai žmogaus viduje kitaip išsidėsto vertybės. Tam padeda įvairūs dalykai: amžiaus krizės, netektys, religinis atsivertimas ar šiaip kažkokios dvasingumo praktikos ilgesnis taikymas kiekvieną dieną. Žmogui pasidaro nebemieli tie patys dalykai, kurie anksčiau džiugindavo. Pasidaro nebeįdomūs pasiplepėjimai su draugais, nes staiga nebedomina, kas, kur, už kiek buvo, pirko, su kuo miegojo, kas ką matė ar nematęs sugalvojo. O keistumą sudaro tai, kad seni santykiai, užsiėmimai nebetinka, o nauji santykiai dar neužmegzti, nauji pomėgiai tokie neryškūs... Ir iš viso – yra daugybė dalykų, nepamėgintų ir nepažintų, kuriuos pasidaro įdomu pažinti.

Šeima pasakoja savo patirtį su draugais nuo jaunystės: „Nebeįdomu kažkaip, apie darbus kalbėtis nuobodu, be to, ir požiūris į darbus skiriasi. Mums svarbu, kad darbe būtų prasminga, įdomi veikla, o jiems – visokios intrigos, paaukštinimai, konfliktai. Kalbamės apie gyvenimą – jiems vis pinigų mažai. Mes gal ir mažiau uždirbame, pas mus trys vaikai, bet kaip ir užtenka, ir visko turime, ko reikia, kur nors vis išvažiuojame...“

O esminis dalykas – ši šeima kiekvieną sekmadienį atskuba į šv. Mišias, už viską dėkoja Dievui, už visus meldžiasi, kiekvieną laimina ir išgyvena visa tai kaip Dievo duotą pašaukimą ir misiją. Visko ten yra, kaip ir visose šeimose, bet esmė tokioje šeimoje yra pašaukimas ir misija. Auga vaikai, džiugindami visais augimo, jautrumo, žmogiškumo ženklais. Apie tai norisi pasakoti, nesvarbu tie konkursai, medaliai ir padėkos! Senus tėvus norisi atjausti, padėti jiems, palydėti senatvės kelionėje, o ne kalbėti apie netikusias sveikatos priežiūros paslaugas ar bendravimo sunkumus.

Ir rūbai nesvarbu iš kur – visa grožio industrija tampa juokinga, kai žmogaus vidus gražus. Taip pat ir pramogos didžiausios yra tada, kai visi šeimos nariai gali aktyviai dalyvauti, nuoširdžiai džiaugtis, būti gamtoje, daryti kažką gero kartu... Kaip ir viskas nemokamai, be bilietų: išsiruošti į mišką, prie vandens, į miesto šventę, į svečius, kartu vynioti balandėlius ar dekoruoti sausainius. O jei dar su pasakomis, su daina, kai visi gali kartu dainuoti...

Visiškai normalu turėti tokį poreikį

Ši žinutė tiems, kurie jaučiasi kitokie. Kaip pasijausti normaliems? Kaip nesijausti blogesniems ar geresniems už kitus? Nes vos tik mes išsiskiriame – jau ir atsiranda atskirtis.

Pirmiausia, žmogui svarbu suvokti, įsivardyti savo vertybes, žinoti, kad jam jos yra labai reikalingos, ir jų nepaminti vardan atrodymo kaip visi. Kitas dalykas – svarbu atsiminti, kad visi turime bendrus, visiškai panašius poreikius išsireikšti, kurti, būti suprasti, išgirsti, priimti, mylimi, įvertinti, kažkaip priklausyti ir kt.

Todėl žmogus, pavyzdžiui, atradęs, kad jo poreikis ir vertybė yra tyla, nes joje nurimsta, nes joje išlaiko ryšį su savimi, giliau suvokia dalykus ir įvykius, jų prasmę, geriau išgirsta viduje nuskambančius balsus ir greičiau atpažįsta Dievo balsą, ima ieškoti tylos. Jis pamėgs tylius pasivaikščiojimus, sutrumpins ir suretins pokalbius, saugos tylą darbe ir namuose, prašys išjungti televizorių ar radiją, kurie triukšmauja tik tam, kad būtų fonas.

Tokiam žmogui teks kalbėtis su aplinkiniais, tartis, derėtis, prašyti. Kai kam bus priimtina, kai kam ne. Galbūt jam teks prašyti būti perkeliamam darbe į tylesnį kabinetą, namuose sutarti tylos valandas. Tad jei žmogus gerbia ir save, ir kitą, mokės tai atlikti, susitarti, priimti, kad ne viskas pagal jį. Ir jausis kaip visi.

Tačiau jei žmogus bijos paprašyti, nedrįs derėtis arba kategoriškai reikalaus, būtent tada ir jausis kažkoks... keistesnis. Nes vis tiek kas nors būtinai pasakys, kad tu tai nenormalus, tiesiai ar dailiai suvyniotai.

Iš tiesų daug žmonių mielai pakeičia savo elgesį, nes daugeliui visai vienodai, kaip, ką daryti, tiesiog yra kažkaip įpratę, bet, supratę, kad kitam taip negerai, randa naują būdą. Šiuo atveju ausinės yra nuostabus būdas klausytis, ką tik nori.

Vėliau žmogus, ieškodamas savo giliausių vidinių troškimų, atras tas vietas ir būdus, kur jis gali rasti savo poreikių patenkinimą. Tik pirmiausia reikia patikėti, kad visiškai normalu turėti tokį poreikį.

Nereikia atsiprašinėti dėl to, kad nevartoji alkoholio, sekmadieniais būtinai nori dalyvauti
šv. Mišiose ar kitose bendruomenės apeigose, rytą ir vakarą meldiesi, mankštiniesi, eini protingu laiku miegoti ar anksti keliesi medituoti, nedalyvauji apkalbose, kovose ir kitų žeminime, nemėgsti arba mėgsti naminius gyvūnėlius, medžioklę ar pirtį. Viskas, kas nedraudžiama, yra galima, teisėta ir teisinga, jei tau suteikia daugiau vidinės ramybės, pusiausvyros, saugumo, poilsio. Tai yra svarbiausi dalykai, kuriais privalai pats save aprūpinti.

Nes Kristaus buvo liepta mylėti savo artimą, kaip save patį. Tačiau yra kriterijus, kada bendras gėris yra svarbesnis už asmeninius poreikius. Tai būna ypač retai, tuomet galima su džiaugsmu padovanoti kažkam savo poreikį, nes kito poreikis tuo atveju pasidaro svarbesnis: kūdikio, ligonio, silpnesnio žmogaus, kolektyvo (tikrai retais atvejais).

Tačiau mes laimingi būname, kai jaučiamės kaip visi žmonės, ne keistesni. Tada esame bendrystėje su kitais. O mums, krikščionims, atskirai prižadėta persekiojimų.

Jėzaus mokymo instrukcija apie santykius labai greitai įėjo į krikščionių sąmonę, bet praktikoje visada šiek tiek sunkiau pritaikyti: „Laiminkite savo persekiotojus, laiminkite ir nekeikite“ (Rom 12, 14). Na, o jei jau ne dėl savo paties pomėgių ar poreikių tenka susilaukti persekiojimo, o dėl tikėjimo Jėzumi, tuomet žinutė dar džiugesnė: „Palaiminti jūs, kai dėl manęs jus niekina ir persekioja bei meluodami visaip šmeižia. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje“ (Mt 5, 11–12).

Juk visi norime būti mylimi, suprasti ir priimti, todėl verta kitus pamėginti mylėti, suprasti ir priimti. Tada nebūsime keistesni, būsime mylintys.