Aš jums paskambinsiu

Tai viena populiariausių pastarųjų dienų frazių. Išpopuliarino ją Prancūzijos prezidentas Emanuelis Makronas. Tarsi Pedro Almodovaro kino filme „Pasikalbėk su ja“. Režisierius sakė, kad moterų pokalbiai jam tarsi komedija, vyrų – tragedija.

Jau seniai nudundėjo Naujųjų Metų šventės. Nors šiaip jau Naujieji Metai – simbolinė, sąlyginė data, tam tikra prasme tai – susitarimo reikalas. Vieni Nauji Metai išeina, kiti ateina. Kaip prasidėjo metai? Vienoje pakelės benzino kolonėlėje pastebėjau, jog dar neseniai įėjimas į tualetą, kainavęs 1 eurą, kainavo jau 2 eurus. „Kodėl?“ – paklausiau budinčiosios. „Benzinas pabrango“, – atsakė ši.

Jei ne karas, šiandien sakytume, jog gyvename įdomiu, išskirtiniu ir prasmingu laikotarpiu, kai pažymėjome Lietuvos tūkstantmetį, Žalgirio mūšio 600-ąsias, Vilniaus 700-ąsias metines... O kaip norėtųsi iš šio laikmečio išsinešti Europos valstybių vienybę.

Jei yra sakančiųjų, kad darymu galime kažką išprovokuoti, tai, protingiau pagalvojus, išprovokuoti galime nedarymu. Dar apie kiną. Prisimenama kultinė seno lietuviško kino filmo „Vienos dienos kronika“ frazė: „Kodėl tu stovėjai po medžiu, kai mušė žmogų?“

Sukrėtė regėtas kadras. Žuvus tėvui, rusų berniukui įteikiamas išmanusis laikrodis, šis su džiaugsmu: „Tai pati laimingiausia diena mano gyvenime.“

Mano jaunystė sutapo su laiku, kai buvo kalbama apie pūvantį Vakarų pasaulio kapitalizmą, burzgiančius traktorius bei kombainus, socialines lenktynes tarp gamyklų, rašomos odės laukiamam komunizmui. Besimokant Lietuvos žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultete, teko susidurti su karine katedra. Tapau ryšininku tarp studentų ir karininkų dėstytojų. Iš kolegų studentų surinkdavau po 5 rublius už egzaminą ir perduodavau juos karininkams. Jie pasirašydavo egzaminų knygutėse. Taip niekad karinėje katedroje egzaminų niekas nelaikė. O man nereikėdavo net 5 rublių dėti, tiesiog mano pastangos buvo įvertinamos parašu už egzaminą.

Greitai atpratau į karinės katedros užsiėmimus net vaikščioti. Pasirodydavau tik tada, kuomet reikėdavo surinkti po 5 rublius. Nors ir šiaip per karinius užsiėmimus nepervargdavau, nes buvome artileristai ir, išstumiant iš garažų patranką, mane sodindavo ant jos vamzdžio, nes mano svoris buvo tiksliai toks, kad patrankos vamzdis išsilygindavo ir ją nesunku būdavo stumti. Žodžiu, mano mokslai karinėje katedroje apsiribodavo pasėdėjimu, apsikabinus patrankos vamzdį, ją išstumiant iš garažo ar parstumiant atgal, ir tų 5 rublių surinkimu.

Surinktus rublius karininkams turėjau perduoti Kauno Žaliakalnio restorane „Tartu“. Nesakysi, kad tai buvo kažkuo ypatingas restoranas, kauniečius tuomet labiau traukė „Orbita“, „Trys mergelės“ ir atnaujintas „Versalis“, pavadintas „Vakaru“, bet nebuvo jis priskiriamas ir prie prastųjų. Tiesiog karinės katedros vedėjas buvo tarnavęs Tartu mieste, ten jam labai patiko, kaip pats sakė, šiame Estijos mieste jam buvo malonu būti, todėl ir buvo pasirinktas šis Kauno restoranas. „Pratęskime malonumą“, – sakydavo jis, susidauždamas taurelėmis. Man tai buvo gėrimo treniruotės. Tokių trenerių padedamas įgudau greitai nenulūžti.

Nėra kuo girtis, bet taip jau buvo, kad sovietmečiu priklausiau Taikos gynimo komitetui (buvo tokia sąjunginė propagandinė organizacija, kuriai Lietuvoje vadovavo Juozas Baltušis). Apie 1980-uosius nuvykome į Vakarų Vokietiją. Mes, lietuviai, turėjome skristi į Maskvą, kur prisijungėme prie Taikos gynimo komiteto narių iš Rusijos bei kitų respublikų ir jau tada, gavę visas instrukcijas kaip elgtis Vakarų pasaulyje, išskridome VFR link.

Nusileidus Frankfurto prie Maino oro uoste, prie trapo (tuomet rankovių nueiti į lėktuvus ir iš jų išlipti dar nebuvo) mūsų laukė papuoštas autobusas ir nuvežė į oro uosto pastatą. Išlipome, einame vidun, o ten išsirikiavęs didžiulis vokiečių choras rusiškai užtraukė „Chotiat li ruskije voiny?“ („Ar nori rusai karo?“). Nuo tada turiu nuomonę apie vokiečius, tad karo Ukrainoje metu jų elgesys man primena tą jų dainą.

Apie rusų rašytojus, kompozitorius ir kitus. Pasaulyje tiek daug visko, mums neskaityto ir nesiklausyto, kad oi, kiek turime kuo domėtis. Jums reikia rusų autorių, o kažkas paklausė, ar žinote S. Moniuškos operą „Halka“, kurią kompozitorius parašė Vilniuje. Sprendžiamas joje amžinas klausimas: „Kaip mylėti, kai meilė iš esmės negalima?“ O tam kas labai myli Dostojevskį, puikiai tiks F. Kafkos „Procesas“ ar A. Kamiu „Svetimas“. Ar dar yra kieno parašyta skaudesnė knyga apie vienatvę, kaip šis Kamiu romanas?

Visos televizijos laidos metų pradžioje atrodo liūdnesnės. Štai vienur rodo į gydytojo kabinetą įeinantį ligonį. Gydytojas į jį kreipiasi: „Džiaugiuosi, kad atėjote.“ Regi, suvaidinta situacija, nes ar džiaugsmas sirgti. Visos situacijos TV laidose suvaidintos.

TV „Stiliaus“ tipo laidose, taip pat ir panašių žurnalų puslapiuose šalia ekstrasensų, chiromantų, ezoterikų, aurų nustatinėtojų, karmų lopytojų, okultizmo skleidėjų dažnai pasirodo nuomonių formuotojos ar formuotojai. Nesuprantu, kas tas yra, bet kaip būtų gerai juos siųsti į Rusijos gilumą, formuoti tenykščių gyventojų nuomonę apie karą. Ar sugebėtų? Nors ką ten į Rusiją, kai daug kam formuoti nuomonę reikia ir mūsų krašte. Taigi, formuotojai – pirmyn! Parodykite, ką galite.

Jei negirdėtum pranešimų apie karą, sakytum, jog gyvenimas slenka įprastine vaga. Dažniausi reisai iš mūsų oro uostų – 4 val. ryte, tai yra naktį. Normalių šalių žmonės tokiu laiku dar miega. Nors prie Vakarų pasaulio diplomatijos artėjame. Pavyzdžiui, dažniau kalbame apie orus. Sinoptikai sako, jog orai yra tai, kuo jūs esate apsirengęs, o klimatas – tai, kas yra jūsų spintoje.

Iš Kauno atvyko bičiulis. Vaikščiojome po miestą, pietavome. Išvykdamas tarstelėjo: „Šiauliečiai turi humoro jausmą.“ Taip ir nesupratau, ką jis norėjo pasakyti.

Pirmąjį šių metų mėnesį pasaulyje labiausiai perkama knyga – princo Hario „Atsarginis“. Televizija parodė kažkurio JAV knygyno vitriną su šia knyga. Kamera slinko greitai, bet pastebėjau, kad šalia jos guli knyga pavadinimu „Kaip pražudyti savo šeimą“. Autoriaus nebeįžiūrėjau, bet knygyno darbuotojų humoras patiko. Ne vienas bičiulis sako, jog jam labiausiai patinka paplaukę žmonės, nes su jais bent galima susikalbėti. Pritariu.

Kai skaitysite šį tekstą, jau žinosite, kokį šių metų pavasarį vakar išpranašavo švilpikas. Kaip ir kiekvienais metais, būtinai pažiūriu „Švilpiko dieną“. O sekmadienį visi kirsime cepelinus. Mėgstu stebėti valgančiųjų cepelinus veidus. Atrodo, jie laimingi. Kai šiandien pamatai, kaip mūsų emigrantai, trumpam grįžę Lietuvon, kemša cepelinus, supranti, jog emigracija laikina.