„Aš jau tris metus nebuvau iš savo buto išėjusi...:maltietė Vaiva apie pagalbą Klaipėdos seneliams

„Dažnai savo darbe sutinku senutes, palaidojusias savo sūnus, – pasakoja Klaipėdos maltiečių „Maisto ant ratų“ programos darbuotoja Vaiva Jaraminaitė. – Jos paprastai laiko jų nuotraukas svetainėse, pakabintas ant sienų arba padėtas sekcijose ar ant stalo garbingiausiose vietose. „Pas mane jau niekas neateina, tai nors su jo nuotrauka pasikalbu...“ – liūdnai kartą prasitarė merginai viena iš tokių senučių.

Pasak merginos, labai jaučiasi kad tos močiutės iki šiol nepaprastai ilgisi savo brangiausių žmonių, nors nuo jų mirties ir praėjo jau daug metų. Jų mirtis joms yra žaizda, kuri niekada neužgis.

„Visi seneliai ir močiutės labai laukia mano atvažiavimo, – pasakoja Vaiva. – Jie taip man sako: „Vaivute, kaip malonu, kad tu atvažiavai! Aš tavęs taip laukiu!“

Vaiva dirba Klaipėdos maltiečių „Maistas ant ratų“ programoje tik porą mėnesių, tačiau jau puikiai pažįsta visus savo prižiūrimus senukus ir labai su jais draugauja.

„Šiuo metu vežioju maistą 40-iai senukų, kurie išsibarstę po visą miestą, – pasakoja mergina. – Silpnesniems vežu jau išvirtą karštą sriubą ir antrą patiekalą, stipresniems – maisto produktų rinkinius, kad galėtų patys maistą pasigaminti.“

Pasak Vaivos, nors pirmą darbo dieną jai buvo truputį sunku atrasti visų senukų adresus nemažame mieste, tačiau dabar su maltiečių mašina suvežioja jiems maistą lengvai ir greitai.

Kilusi iš Joniškio

„Aš nesu klaipėdietė, užaugau Joniškyje, – pasakoja mergina. – Augau labai gražioje mylinčioje šeimoje, kuri ir įskiepijo man meilę vyresniesiems. Visas vasaras praleisdavau kaime pas senelius, padėdavau jiems visuose darbuose, daug su jais bendraudavau...“

Pasak Vaivos, jau tada ji panoro susieti savo gyvenimą su pagalba kitiems, o ypač norėjo padėti seniems žmonėms...

„Nežinau kodėl, tačiau visada norėjau padėti būtent seneliams, – prisimena Vaiva. – Suprantu, kad reikia padėti ir vaikams, ir neįgaliesiems, tačiau aš asmeniškai norėjau padėti būtent seneliams...“

Vaiva džiaugiasi, kad nusprendusi stoti į Klaipėdos kolegiją studijuoti socialinį darbą, ji sulaukė visiško savo šeimos palaikymo.

Socialinio darbo studijos Klaipėdoje

„Džiaugiuosi, kad mano tėvai neskatino manęs eiti dirbti ten, kur galima kuo daugiau ir greičiau uždirbti, o leido pasirinkti tą veiklą, į kurią mane traukė širdis, – pasakoja mergina. – Tėvams svarbiausia buvo, kad aš išaugčiau gera, dora ir norinčia kitiems padėti, vertinčiau šeimą, joje matyčiau savo laimę... Mano pasirinkimą studijuoti socialinį darbą tėvai labai palaikė...“

Vaiva įstojo į Klaipėdos kolegiją ir jau antrame kurse išgirdo apie galimybę prisijungti prie Klaipėdos maltiečių komandos, kuri tada kaip tik ieškojo darbuotojos savo „Maisto ant ratų“ programai.

„Dalyvavau darbo pokalbiuose su Klaipėdos MOPT vadovu Dariumi Einarsu ir su respublikinės maltiečių „Maisto ant ratų“ programos vadove Jolanta, kuri su manimi susitikti atvyko iš Vilniaus, – prisimena Vaiva. – Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad gavau šį darbą.“

Pasak merginos, jai labai patinka Klaipėdos maltiečių komanda, jų šiltas tarpusavio bendravimas, operatyvumas.

Mėgsta bendrauti su seneliais

„Labai džiaugiuosi, kad dauguma mano lankomų senolių yra labai draugiški, šviesūs žmonės, – pasakoja Vaiva. – Stebiuosi, kad dalis žmonių galvoja, kad senesni žmonės jau niekuo nesidomi, o tik aptarinėja savo ligas...“

Pasak Vaivos, taip tikrai nėra, lankydama savo globojamas senutes ji visada pasikrauna geros nuotaikos.

„Tos mano lankomos močiutės yra tikros šviesuolės, labai draugiškos ir geros, – pasakoja mergina. – Jos daug kuo domisi, nemažai skaito, žiūri televizorių, klauso radiją. Labai gaila, kad jos gyvena vienišos, tačiau tikrai ne dėl savo kaltės. Vienų artimieji yra mirę, kitų – vaikai neaplanko, nes gyvena ir dirba užsienyje. Jų kaimynai yra užsiėmę savais darbais, neturi laiko bendrauti...“

Pasak Vaivos, yra ir labai išsilavinusių senolių, iš kurių ji semiasi naujų žinių ir patirties.

„Pavyzdžiui, vežu sriubą vienam buvusiam skulptoriui, – pasakoja mergina. – Tai jis man rodo savo skulptūrų maketus, pasakoja, kaip jos buvo sukurtos, leidžia pavartyti įvairius užsienietiškus architektūros leidinius.“

Kitos močiutės rodo Vaivai savo rankomis sukurtus rankdarbius, numegztas kojines ir pirštines.

„Kad jūs matytumėte, kokių nuostabių rankdarbių tos močiutės yra sukūrusios! – dalijasi mintimis Vaiva. – Tačiau gaila, kad ne visos tuo gali užsiimti dėl sveikatos – vienos silpnai mato, kitoms rankų sąnarius skauda ar neleidžia kokios kitos ligos.“

Tačiau visoms merginos lankomoms senolėms labai trūksta bendravimo, nes kai kurios jų iš savo buto neišeina jau net po kelerius metus.

„Ypač svarbus bendravimas yra žmonėms, kurie sunkiai juda ir jau negali ne tik išeiti į lauką, tačiau netgi aplankyti kaimynę, – dalinasi mintimis mergina. – Viena močiutė man skundėsi, kad jau daugiau kaip trys metai nebuvo į kiemą išėjusi, nes vos gali pereiti per savo kambarį.“

Pasak Vaivos, jos globojami seneliai labai džiaugiasi maltiečių projektu „Maistas ant ratų“, nes jo dėka jie gali su ja pabendrauti, o taip pat ir gauti karšto maisto, kurio patys pasigaminti jau tikrai nesugebėtų.

„Seneliai visada labai džiaugiasi mano atvažiavimu, – kalba mergina. –„Kaip gera, Vaivute, kad tu mane aplankai, kaip gera tave matyti, – nuolat sako man viena močiutė. – Aš čia vis viena ir viena, daugiau niekas manęs neaplanko, o tu ne tik su manimi pakalbi, bet dar ir maisto atveži...“

Pasak Vaivos, jai tikrai gaila, kad atvežus sriubą ar produktus ji negali ilgiau pas juos užsibūti, nes turi išvežioti maistą daugeliui senolių visam mieste.

„Tikrai labai gaila būna išvažiuoti ir palikti tuos žmonės vėl vienus, – kalba mergina. – Žinau, kad jie vėl žiūrės į savo mirusių artimųjų nuotraukas ir lauks mano kito atvažiavimo. Kaip liūdna, kad gyvenimo pabaigoje šviesūs, išsilavinę, geri žmonės yra priversti taip gyventi...“

Atsitikimas su viena globotine

Puikiai žinodama, kaip jos globojami seneliai jos laukia, Vaiva visada sunerimsta, jeigu kuris nors senolis neatidaro jai durų.

„Žinoma, seneliams kartais yra būtinų reikalų – nueiti į polikliniką, ar dar kokie svarbūs reikalai, – pasakoja Vaiva, – tačiau taip atsitinka retai...“

Tačiau neseniai būtent taip atsitiko ir su senole Emilija, su kuria Vaiva labai susidraugavo.

„Labai myliu Emiliją, – dalijasi mintimis Vaiva. – Ji labai maloni, tikrai šviesuolė. Visada mane apsikabina, dėkoja už atvežtą sriubą. Ji pati iš paskutiniųjų dar stengdavosi ir į lauką išeiti pasivaikščioti...“

Neradusi Emilijos penktadienį, Vaiva tada pagalvojo, kad senutė greičiausiai yra išėjusi pasivaikščioti.

„Tačiau kai atvažiavau su sriuba pas ją pirmadienį ir Emilija vėl man neatidarė – iš karto supratau, kad kažkas su ja negero atsitiko, – prisimena Vaiva. – Tuoj pat su kolege pradėjome lankyti jos laiptinės kaimynus, klausdami, gal kas kartais paskutinėmis dienomis Emiliją matė ar su ja bendravo?“

Tačiau niekas iš kaimynų senutės jau kelios dienos nebuvo matęs ir nežinojo, kur ji galėtų būti.

Todėl buvo skubiai iškviesta policija ir specialiosios tarnybos, kurios pateko į butą ir rado senutę gulinčią lovoje be sąmonės.

„Paskutinės žinios apie Emiliją yra liūdnos, – nusiminusi kalba Vaiva. – Ji šiuo metu yra komoje...“

Pasak merginos, padėti seneliams yra jos gyvenimo kelias, jos pašaukimas.

„Emilija dabar ligoninėje, tačiau mano pagalbos labai reikia daugeliui kitų, – kalba mergina. – Tačiau kai atsitinka tokia nelaimė, kai sunkiai suserga arba miršta žmogus, kurį gerai pažinojai ir mylėjai, visada pajuntu, kad anksčiau galėjau jam skirti daugiau dėmesio, parodyti daugiau meilės, daugiau pabendrauti... Tam visada privalau rasti laiko, nepaisant, kokia bebūčiau užimta...“

Maltiečiai 43-uose Lietuvos miestuose globoja daugiau kaip 2600 pagalbos reikalingų senų žmonių. Projektas „Maistas ant ratų“ 2020 metais buvo vykdomas 24 – iuose Lietuvos miestuose.

Maloniai prašome paremti maltiečių veiklą, skiriant savo 1, 2 proc. nuo GPM.