Artūro istorija: gyveno atskirtyje, o dabar jaučiasi bendruomenės dalimi

Pastaraisiais mėnesiais lietuviai demonstruoja neįtikėtiną vienybę ne tik siųsdami karo draskomai Ukrainai palaikymo maldas, bet ir remdami besiginančią šalį finansiškai, padėdami į Lietuvą atvykusiems ukrainiečiams integruotis į vietos bendruomenes ir kuo jaukiau įsikurti naujuose namuose. Šiauliai – vienas iš miestų, kurie atvėrė vartus karo pabėgėliams. Čia veikiančiose Socialinių inovacijų centro socialinėse dirbtuvėse naują kasdienybę jaukinasi ir ukrainietis Artūras.

Orientuojasi į tvarią vartoseną

Dvejus metus veikiančiose Socialinių inovacijų centro socialinėse dirbtuvėse, kuriose žmonės, turintys intelekto ar psichosocialinę negalią, mokosi darbinių ir socialinių įgūdžių, vadovaujamasi „zero waste“ (tvarios vartosenos) filosofija. Kaip pasakoja rinkodaros specialistė Aistė Dailidonytė, dirbtuvių lankytojai dirba su jau perdirbta arba natūralia, lengvai perdirbama tekstile. Čia mezgamos vilnonės kojinės, neriami krepšeliai ir stalo padėkliukai, o Šiaulių ir kitų miestų gyventojams sudarytos galimybės atsiųsti nebenaudojamus drabužius, kurie yra sukarpomi ir panaudojami rankdarbiams. Taip pat dirbtuvėse liejamos žvakės ir teikiama daugiabučių laiptinių valymo paslauga.

Gaminiai parduodami miesto mugėse, socialiniuose tinkluose ir elektroninėje parduotuvėje. Socialines dirbtuves lanko 15 intelekto ar psichosocialinę negalią turinčių žmonių.

Į veiklą įsitraukė ukrainietis

Ukrainietis Artūras – vienas iš 15-os dirbtuvių lankytojų. A. Dailidonytė pasakoja, kad, vos prasidėjus karui, darbuotojai ir lankytojai tvirtai pasiryžo, jei tik prireiks, į savo gretas priimti žmones iš Ukrainos. Ieškoti potencialių kandidatų padėjo Šiaulių ukrainiečių asociacija MALVA.

„Pagaminome lankstinukų rusų kalba, nuvežėme juos į MALVĄ. Kalbėjomės su vadove, kad jei atsiras žmonių, kuriems būtų reikalinga socialinių dirbtuvių paslauga, nukreiptų juos pas mus. Organizavome ir keletą susitikimų su ukrainiečiais, bet niekas į juos neatėjo. Artūras – vienintelis, kuris kreipėsi į mus ir išreiškė norą dalyvauti veikloje“, – sako rinkodaros specialistė.

22-ejų negalią turintis vaikinas į Lietuvą atvyko su močiute. Socialines dirbtuves, kuriose gali jaustis saugus ir suprastas, Artūras lanko jau du mėnesius, tačiau jo akyse, pasak A. Dailidonytės, vis dar galima įžvelgti baimę.

„Jis pasakojo, kad girdėjo raketas, kad jie bėgo, buvo labai baisu. Labai skaudu akyse matyti baimę ir sutrikimą. Palikti namus, išvykti į svetimą šalį kiekvienam yra trauminė patirtis, o turint negalią dar sunkiau“, – su užuojauta kalba pašnekovė.

Bendruomeniškumas – nauja patirtis

Socialinės dirbtuvės Artūrui – visiškai nauja patirtis. Ukrainoje panašios paslaugos intelekto ar psichosocialinę negalią turintiems žmonėms nėra, galbūt todėl, pasiūlius ukrainiečiams šią paslaugą, potencialūs kandidatai nesusidomėjo. Ukrainoje intelekto ar psichosocialinę negalią turintys žmonės vis dar priversti gyventi užribiuose, atskirtyje, tad Artūrui toks šiltas priėmimas, pastangos padėti tapti bendruomenės dalimi ir atlygis už darbą yra visiškai nauja.

„Artūras yra labai darbštus. Ukrainoje, savo namuose, jis dirbo šeimos ūkyje, tad jam artimas darbas – valyti daugiabučių laiptines. Mokome jį ir megzti, ir lieti žvakes, tačiau šie darbai mažiau limpa, o su valymo darbais susitvarko puikiai, – džiaugiasi specialistė. – Didžiausias iššūkis, su kuriuo dirbame, yra bendravimas. Jam sunku reikšti emocijas, bet labai norime, kad integruotųsi, todėl kiek galėdami padedame.“

Ir Artūras, ir jo močiutė džiaugiasi paslauga

Pasak socialinių dirbtuvių rinkodaros specialistės A. Dailidonytės, socialinių dirbtuvių paslauga – didelė parama tiek Artūrui, tiek jo močiutei.

„Močiutė labai norėjo, kad jis čia lankytųsi, kad turėtų galimybę bendrauti su bendraamžiais. Tiesa, pirmosios dienos buvo sunkios, tad į veiklas jį įtraukėme pamažu. Vieną dieną močiutė paliko jį čia kelioms valandoms, kitą dieną – ilgesniam laikui, taip Artūras galiausiai priprato. Pas mus lankosi daugiau žmonių, kai kurie kalba rusiškai. Artūras labai susibičiuliavo su vienu vaikinu, bendrauja ir su kitais lankytojais, su darbuotojais“, – sako A. Dailidonytė.

Teigiamai naujas patirtis vertina ir pats Artūras: noriai dirba, sako, kad yra dėkingas už pagalbą, už priėmimą. Artūras mokosi lietuvių kalbos. Visgi nei jis, nei močiutė po karo likti Lietuvoje neplanuoja. Didžiausia jų svajonė – grįžti į gimtuosius namus pas ten likusius artimuosius.

„Namų niekas nepakeis, – šypsosi A. Dailidonytė. – Tačiau tikimės, kad patirtis, kurią Artūras gaus socialinėse dirbtuvėse, jam bus naudinga ir grįžus namo. Tikimės, kad jis jausis oriai, vertinamas ir reikalingas visuomenei.“