Artimųjų Rytų paliaubų iliuzijos

Trečiadienio vakarą, apie 18 val., teroristinės organizacijos karinio sparno atstovai pranešė, kad Gazos Ruože nuo Izraelio bombų žuvo (tikslus žūties laikas praneštas nebuvo) šeši spalio 7 d. Izraelyje įvykdyto teroro akto metu įkaitais paimti izraeliečiai – trys žydų kariškiai, taip pat 32 metų Shiri Bibas, jos sūnūs – 4 metų Arielis ir 10 mėn. jaunėlis Kfiras. Izraelio kariuomenė paskelbtos informacijos tądien nepatvirtino. Mažų mažiausiai dėl to, kad įkaitų vadavimo procese jau buvo atvejis, kai žmogus buvo paskelbtas žuvusiu, tačiau vėliau vis dėlto atgavo laisvę.

Nepaisant tokių abejonių, Izraelio visuomenę ištiko šokas. Ši šeima yra tarsi visos daugiau nei dviejų šimtų „Hamas“ įkaitais paimtos grupės žmonių simbolis. Ypač du mažyliai berniukai. Po šalį buvo platinamos jų nuotraukos, kabinami plakatai. Nuo pat š. m. spalio Izraelio medijų pranešimai tvirtina, kad „Hamas“, be to, laiko du beduinų kilmės paauglius iš Izraelio pietų.

Praėjusią savaitę prasidėjusios, per tarptautinius tarpininkus suderėtos paliaubos tarp Izraelio kariuomenės ir Gazos Ruože įsitvirtinusios „Hamas“ grupuotės trečiadienio vakare žymėjo savaitę be teroristų leidžiamų į Izraelį raketų ir be aktyvių žydų kariuomenės veiksmų Gazos Ruože. Ir buvo gal net tvirtesnės, nei prognozavo kai kurie padėties apžvalgininkai. Per šešias dienas išlaisvinta 60 įkaitų – izraeliečių, taip pat kelios dešimtys nelaisvėje laikytų užsieniečių.

Nors didelė dalis Izraelio žiniasklaidos kanalų, politikų tvirtino, kad paliaubų susitarimas „Hamas“ teroristams, kuriuos premjeras Benjaminas Netanjahu pažadėjo visiškai sunaikinti, leidžia žydų valstybę tampyti už virvučių. Vis dėlto sutarties šalininkai teigė, esą vienas svarbiausių Izraelio karinių veiksmų tikslų – spalio 7 d. paimtų įkaitų išlaisvinimas.

Oponentai šalininkams nepritarė ne dėl to, kad paliaubų sąlygos numatė kiekvieno įkaito izraeliečio mainymą į tris Izraelyje įkalintus palestiniečius, o todėl, kad susitarimą pasiekę Izraelio pareigūnai sutiko, kad paleidžiamų įkaitų sąrašus sudarys „Hamas“ savo nuožiūra (tiesą pasakius, Izraelio pusė, paleisdama palestiniečių kalinius, taip pat veikia savaip ir gal ne taip, kaip norėtų „Hamas“).

Didysis klausimas, kuris tvyro šios savaitės viduryje, kada ir kuo dabartinės paliaubos baigsis? Izraelio Vyriausybės pareigūnai iki trečiadienio imtinai drąsiai tvirtino, kad ilgiausias laikas, kiek gali trukti ugnies nutraukimas, yra savaitė, galbūt dar viena–dvi dienos pratęsimo. Kol išliks galimybės laisvinti įkaitus. Paliaubų tarpininkai iš Kataro dar šios savaitės pradžioje žiniasklaidon nuleido tezę, esą, jei kariaujančių pusių derybininkai bus konstruktyvūs, galima pasiekti susitarimą dėl visiško karo veiksmų nutraukimo, visų įkaitų ir kalinamųjų išlaisvinimo.

Tačiau tokios intencijos Izraelio visuomenėje sukėlė tikrą audrą. Vienas Izraelio karininkas TV kanalui net drįso pareikšti, kad, politikams nutraukus karinę operaciją Gazoje, kariuomenės daliniai gali pasukti tankus į Jeruzalę (Izraelis miestą yra paskelbęs savo sostine).

Tačiau karingai nusiteikusiems izraeliečiams vis daugiau nerimo kelia didžiausios sąjungininkės – JAV – prezidento Joe Bideno pozicija. Jis ir jo administracijos nariai ėmė rodyti aiškius ženklus, kad ne tik Amerikos, bet ir viso pasaulio interesas yra ilgalaikė ir tvari taika Artimųjų Rytų regione. Ir galbūt dabartinės paliaubos, pridėjus tam tikrų politinių pastangų, ir galėtų tapti tokios tvarios taikos prielaida.

Izraelio dešiniesiems tokia pozicija kelia klausimų – ar tik JAV administracija nepasitelks politinio spaudimo, kad B. Netanjahu Vyriausybė atsisakytų minties tęsti karo veiksmus. Izraelio kairiųjų požiūris yra kitoks. Didelė dalis jų pritaria JAV pareigūnų tebekartojamai taikos „formulei“ – „dvi tautos dvi valstybės Palestinoje“. Esą tokiu atveju palestiniečių politikų, jų organizacijų veiksmus pasaulis turės galimybę vertinti per tarptautinės teisės prizmę, o ne kaip teroristų išpuolius, kurių tarptautinės bendruomenės negali pažaboti.

Galų gale Izraelio visuomenėje įsivyrauja tam tikra nauja mąstymo paradigma, kad visa ligšiolinės šalies politika nebegali užtikrinti šalies žmonių saugumo didžiojoje dalyje valstybės teritorijos (iš Gazos Ruožo ir Libano teritorijos leidžiamos raketos iš esmės „dengia“ visą Izraelio teritoriją).