Artimai pažįstamai padėjusi Agnė: „Net prisiekusi bažnyčioje, moteris neprivalo nešti kryžių“

Vieną vakarą koučerės Agnės Zinkevičiūtės darbus sustabdė skambutis. Artima pažįstama prašėsi pagalbos. Kad išsilavinusi ir sėkmingą karjerą daranti moteris gali būti smurtaujančio vyro auka, Agnė niekada nebūtų pagalvojusi. Ji paskatino moterį palikti nesaugius namus. Šiame pokalbyje pašnekovė dalinasi pamokomis, kurias išmoko.

Siekiant apsaugoti nukentėjusios moters privatumą, jos vardas nebus atskleidžiamas.

– Ar gali prisiminti tą kartą, kai sulaukei skambučio?

– Aš daug metų pažinojau tą moterį ir jos vyrą. Ir tas skambutis man buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Jos balse girdėjau, kad kažkas atsitiko, nes tai nėra žmogus, kuris man skambintų šiaip sau.

Paprastai mudvi susitikdavome kitų bendrų pažįstamų draugijoje kelis kartus per metus.

Drebančiu balsu, su ašaromis ragelyje ji pasakė, kad vyras prieš ją smurtauja. Ji buvo sužalota ir nežinojo, kur dingti. Aš iki tol su smurtu nebuvau susidūrusi. Mano aplinkoj, šeimoj, draugų šeimose to nebuvo.

Esu toks žmogus, kuriam šoko atveju įsijungia labai aštrus protas ir aš galiu veikti, emocijos ateina vėliau. Išsiklausinėjau, kur ji yra, kur tas vyras, kaip ji jaučiasi ir ką galim daryti. Buvo aišku, kad ji išsigandusi ir pasimetusi. Mes nusprendėme, kad ji išvažiuos pas kitus šeimos narius. Ten pernakvojo kelias naktis, kol truputį nurimo. Galiausiai, padedama jau suaugusių vaikų, ji išsinuomojo butą ir paliko vyrą. Jie kartu buvo gyvenę daugiau nei 30 metų.

Vyrui buvo šokas. Profesionalo padedamas, jis per labai trumpą laiką ją surado ir parsivarė namo. Ji grįžo ir pusę metų gyveno kaip rojuj. Vyras buvo labai geras, nebegėrė ir pažadėjo, kad gydysis. Ją išsivežė į kelionę. Jis sakė, kad ji jį taip supurtė išeidama, kad jis viską dėl jos padarytų. Sakė: „Tik tu manęs nepalik“. Ji ir vaikai tuo patikėjo. Visi nurimo ir galvojo, kad viskas bus gerai.

– Regis, kitiems tai pasirodė istorija su laiminga pabaiga. Bet ar tu pati tuo patikėjai?

– Aš netikėjau nei per nago juodymą. Kai vis kalbėdavom telefonu, garantavau jai 100 proc., kad grįšim į tą patį tašką, nes tokie žmonės retai pasikeičia. Prašiau jos, kad kai taip atsitiks, ji vėl skambintų man ir nebijotų. Džiaugsiuosi, jeigu jis pasikeis, bet būsiu šalia ir palaikysiu, jei ne.

Taigi, jie išvažiavo prašmatniųatostogų, kur viskas įskaičiuota. Ji nerimavo važiuodama, nes žinojo, kad prisigėręs jis daro nesąmones. Toje kelionėje jis ir paslydo – vėl prieš ją smurtavo. Tada su manim ji jau nieko nesitarė, ją palaikė vaikai. Ji nusipirko butą ir išėjo „kaip stovi“, absoliučiai viską jam palikus. Jis liko vienas gyventi dideliame jų šeimos bute.

– Dabar tikriausiai jau žinai daugiau apie pažįstamos situaciją nei prieš skambutį. Kokį gyvenimą ji gyveno ir kodėl jai buvo svarbu išeiti iš namų?

– Visi pažįstamų rate matydavom, kad jis išgeria daugiau negu reikia, bet nė vienas nematėm, ką jis toliau veikia išgėręs. Ji likdavo su juo dviese. Prieš šį interviu pirmą kartą jos paklausiau, kiek metų ji tą smurtą kentėjo? Ji sako, kad daugiau nei penkiolika. Moteris, kuri užima pareigas, apsirengia kostiumėlį, eina į darbą, pasipudruoja ir šypsosi, įkvepia kolektyvą, namuose patiria psichologinį, fizinį ir seksualinį smurtą.

Visą tą laiką ji turėjo tik takelį iš darbo į namus, iš namų – į darbą. Jis ją labai kontroliavo. Ir nors ji užima vadovaujančias pareigas, bet į jokią komandiruotę jos neleido! Tad ji džiaugiasi, kad užteko stiprybės nemesti darbo, nors jis to būtų norėjęs. Darbas jai leido jau pakankamai brandžiame amžiuje gauti paskolą naujam butui. Nors labai bijodama – ją terorizuodamas vyras net atvažiuodavo į darbą kratas daryt – ji daug metų slėpė pinigus, nes ruošėsi vieną kartą išeiti ir nebegrįžti.

Ir net kai ji nusipirko butą, vyras buvo įsitikinęs, kad ji keliais grįš pas jį. Gąsdindavo, jog ji viena prapuls. Ir tada man buvo labai svarbu ją išklausyti ir padrąsinti, kad jau turėdama savo namus, ji negalvotų grįžti pas jį. Bet jai nebebuvo baisu, nes grįžus į naujus namus, ji žinojo, kad jo ten nebus. Ji pradėjo gyti.

– Ar žinai, kodėl ji tą dieną nusprendė paskambinti būtent tau?

– Ji man vėliau tai įvardijo. Jos vaikai buvo užaugę, išėję iš namų, jie su vyru liko vieni du. Didžiosios dalies smurto vaikai nematė, ji kentėjo tylomis ir verkdavo į pagalvę. Ir nors dažnai triukšmas namie buvo didžiulis, niekas iš kaimynų neatėjo paklausti, kas vyksta. Kadangi ji žinojo, kad daug dirbu su moterimis, jai pasirodė, kad nepulsiu pamokslauti ir bent jau išklausysiu. Kai jos dabar paklausiau, kuo jai padėjau, ji sako, jog suteikiau drąsos kovoti ir tikėjimo, kad įmanoma atsistot ir išeiti. Ji supranta kitas kenčiančias moteris, kurios nesiryžta, bet norėtų jas paskatinti pasipasakoti bent vienam žmogui, o jeigu jis nesupras, ieškoti kito žmogaus.

– Pasakodama nupiešei smurtautojo, kaip gana valdingo ir agresyvaus žmogaus, portretą. Ar pati nebijojai reaguoti?

– Visai nebijojau. Žinojau – jis man nieko negali padaryti. Bet per šventes, kai atsidurdavau bendroje aplinkoje, man buvo žiauriai pikta ir sunku suprasti, kaip jis į akis mums gali žiūrėti po to, ką darė su savo moterimi.

Kreipiausi į bendrus pažįstamus, kaip jie tą mato. Jie manė, viskas dabar gerai: jie gyvena atskirai, o prie vieno stalo jis nesmurtauja ir ji yra saugi. Viduje, prisipažinsiu, aš jį smerkiau. Bet meldžiausi ir prašiau, kad Dievas paimtų iš manęs tą norą jį teisti.

– Ką tau reiškė tokios kitų žmonių reakcijos ir tai, kad jie atrodė švelnesni agresoriui?

– Žinai, dabar galvoju, jog griauti, tai ne statyti. Moters suaugusi dukra galėjo stipriai sugriauti tą šeimą, pasakiusi savo mažoms dukroms, jog senelis mušdavo močiutę, todėl močiutė gyvena atskirai ir pas senelį daugiau nevažiuosime. Bet dabar jie užsuka pas abu senelius ir nėra jokio tabu kalbėtis vieniems apie kitus. Mergaitės turi ir senelį, ir močiutę. Aš supratau, kad taip yra žymiai geriau, nes anūkėm nėra traumos, joms nedraudžiama susitikti, su kuo jos nori. Dabar manau, kad tai buvo labai protingas mergaičių mamos, tos moters dukros, pasirinkimas. Aš, ko gero, nebūčiau gebėjus taip išmintingai pasielgti.

– Kalba krypsta apie auklėjimą ir visuomenės normas. Kaip manai, kaip mes galim keisti auklėjimą apie smurtą?

– Ta moteris augo dar tais laikais, kai visuomenėje galiojo norma, kad moteris nepalieka vyro, nes vyras yra visam amžiui. Nesvarbu, koks jis. Jis yra vaikų tėvas ir moteris turi džiaugtis, kad augina vaikus santuokoje ir nėra vieniša mama. Bet dabar ji sako, jog džiaugiasi, kad yra didesnė laisvė ir moteris gali rinktis išeiti. Niekas nepasmerks, nes nebe tie laikai, kai „Dievas baudžia“. O ji anuomet tarsi negalėjo, net neįsivaizdavo, kad galėtų išeiti, kur išeiti?

Jeigu auklėjant yra pabrėžiama, kad mes visi susiję, kad aš tau padėsiu, o kažkada man padės kažkas kitas, nes taip sutvertas šis pasaulis, tai tokiam žmogui net paskaitos nereikia skaityt apie pagalbą kitam. Ir vaikai labai gerai tą supranta – padėti kitam yra būtina. Tik jie gal nežino būdų reaguoti į smurtą. Jie puola ginti mamą, jei yra pakankamai drąsūs, arba tūno tyliai kamputyje ir bijo kam nors apie tai prasitarti. Tokius dalykus turėtų spręsti ne vaikai. Bet jie turi žinoti, kur ieškoti pagalbos.

Džiaugiuosi, kad dabar vis garsiau kalbama apie tai, kad smurtas yra nenormalu, bus viešinamos istorijos, kaip moteris rado savyje jėgų išeiti ir atsitiesti. Tikiu, kad tai suteiks drąsos kitoms moterims, kurios vis dar kenčia smurtą.

– Kas tave skatina klausytis žmonių ir priimti jų istorijas, kai jie ieško pagalbos?

– Aš taip buvau auklėta, kai augau. Mano abi močiutės tokios buvo: net kai jų neprašydavo pagalbos, jos eidavo siūlytis. Viena močiutė, pavyzdžiui, būdavo, eina į prekybos centrą sau kažką nusipirkti ir pasikviečia į namus pamaitinti narkomaną, nes jai jis pasirodo išalkęs. Ji pamaitins pati neturėdama. O kaime gyvenusi močiutė tai gydė visus iš eilės, kovodavo už silpnesnius, daug darė dėl savo šeimos. Aš tą mačiau. Man dabar turbūt būtų žymiai sunkiau nesureaguoti. Smerkčiau save paskui.

Aš tikiu Dievu, bet netgi tikėdama, nemanau, kad prisiekusi bažnyčioje, moteris privalo tą kryžių – smurtaujantį vyrą – ant savo kupros nešti. Man atrodo, jeigu vyras nebevykdo sutuoktinio pareigų ir muša, tai jis joks ne vyras tau. Dievas neliepia kentėti. Tai atgyvenusios tiesos, kad jei Dievas suvedė, tai kol mirtis išskirs. Baisu, kad kartais mirtis išskiria, kai jis ją tiesiog užmuša. Negalime šito leisti.

– Labai svarbu, kad sakai, jog tikėjimas neįkalina kančioje. Kad yra laisvės tikėti ir rinktis skyrybas. Tik ar tai paprasta?

– Nesu tikra, ar pasiskundus kunigui, kad vyras namuose smurtauja, jis neišsiųstų moters namo, sakydamas: „Melskis už savo vyrą, jis nesupranta, ką daro.“ Meldiesi, o jis toliau tave muša. O jeigu trūksta supratimo ir palaikymo ir iš artimųjų, tai moteris tikrai gali neištverti.

Ir šita protinga moteris, man dabar su ja kalbantis, ėmė savimi dvejoti. Jeigu jos buvęs vyras nesmurtauja prieš savo dabartinę moterį, tai gal visgi tai buvusi jos kaltė? Gal ji ištraukdavo iš jo tą žvėrį? Per tiek metų kartu su juo, jai jau yra įaugę į kaulus, kad turi būti žemesnė už žolę. Net ilgai gyvendama atskirai, ji nepasitiki savimi ir man jai reikia darsyk priminti, kad jeigu jis mušė, tai yra jo, o ne jos kaltė.

– Būna, kad žmonės atpažįsta smurtautojus ir aukas, nes patys yra tai patyrę. Tu sakei, kad pati savo aplinkoje smurto nepatyrei. Į tave auka kreipėsi pati. Ar galvoji, kad dabar labiau galėtum atpažinti smurtą ir į jį reaguoti?

– Ne, tikrai nežinau. Nes tai yra tik vienas vienintelis atvejis. Bet galvoju, jog nesvarbu, kas į tave kreipiasi, ar draugė, ar nepažįstama moteris traukiny, reikia tiesiog išklausyti. Aš juk veiksmų nedariau, nenuomojau buto, nėjau muštis su jos vyru. Mano ramus išklausymas ir paskatinimas jai tiesiog suteikė drąsos, ji gavo patvirtinimą, kad ji teisi. Vėliau ji viską pati padarė.

– Ar tau pačiai buvo sudėtinga būti tuo emocijų kanalu, kurio reikėjo pažįstamai?

– Visai nesudėtinga. Mano darbas toks. Aš daugiau kaip 12 metų klausausi moterų, tai įvairiausios istorijos man kasdienybė. Sunku buvo tik tai, kad tai savas žmogus, tai kažkiek jautriau reagavau. Bendrai, artimuosius nėra lengva išklausyti. Ne kartą esu girdėjusi, kai ta moteris guosdavosi ir jos artimieji jau nebenorėjo klausyti, nes jiems tai buvo baigta istorija.

Ir aš mačiau – tai moteriai tiek skauda, ji taip nori pasakyti vėl ir vėl. Juk kalbėdama apie tą patį moteris sveiksta. Bet ir artimuosius suprantu, nes pabosta girdėti kartojant tą patį. Norisi, kad mama pagaliau judėtų į priekį. Todėl, manau, pagalbos reikia ieškoti ne tik šeimos ar giminės rate.

Galiausiai, ji neturi ir draugių, nes kaip pati sako, jis neleido jų turėt. Atribojo ją nuo visų ir ji bendravo tik su vaikais ir su juo. Nesuprantu, kaip ji nusprendė skambinti man. Bet šitoje vietoje pasakysiu: aš ne jokia didvyrė, tiesiog taip turėjo būti. Tikiu, kad Dievas atveria kažkokį mažą tarpelį ir aš jai tapau tuo siūleliu užsikabinti. Kas nelabai tiki, sakys, prašiau Dievo, bet vyras mane kaip mušė, taip muša. Tik klausimas, ar tu nors kam nors pasiguodei, ar ieškojai pagalbos, ar išdrįsai bent pasakyti visų pirma sau, kad tai nenormalu?

– Aš girdžiu tą gaidą, kad atsakomybė už aukos tolesnius veiksmus galiausiai vis tiek yra jos pačios?

– Vienareikšmiškai. Suprantu, kad ji bijo, ypač jeigu turi mažų vaikų. Jai nesaugu ir fiziškai, ir finansiškai. Bet gal kartais žmogus tiesiog turi pasiekti dugną ir nušalti užpakalį, kad liautųsi kęsti smurtą? Galiausiai vis tiek kiekvienas pats turi pereiti per savo tamsą, kad išvystų vidinę šviesą.

Tekstas parengtas įgyvendinant projektą „Koordinuotas tarpinstitucinis atsakas į smurtą: sąmoningumo didinimas ir praktikų kaita“, kurį įgyvendina Lygių galimybių plėtros centras, projekto partneriai – Lietuvos žmogaus teisių centras ir Lietuvos policijos mokykla. Projektas iš dalies finansuojamas Europos Sąjungos Teisių, lygybės ir pilietiškumo programos lėšomis.