Architektas Vytenis Rudokas: Miestas yra amžinas procesas

Kiekvienas miestas jo lankytojams ir gyventojams atsiveria įvairiais kampais: žmonėmis, gatvių vingiais ar jaukiomis kavinukėmis. Nepaisant to, esama dar vieno matmens – erdvių ir architektūros, – kuriančio tik jam vienam būdingą veidą. Artėjant atviros architektūros savaitgaliui „Pastatai kalba. Šiauliai“, vyksiančiam rugsėjo 24–25 d., kalbiname architektą Vytenį Rudoką, kuris daug prisidėjo prie miesto veido formavimo.

– Koks yra Jūsų santykis su Šiaulių miestu ir jo architektūra?

– Vieniems esu keiksmažodis, kitiems – pagarbos objektas. Būti architektu nėra profesija, tai liga: arba sergi, arba ne. Dėl to jaučiuosi tikras ligonis, nes gyvenu būtent tuo. Norėdamas kažką sukurti, turi tuo gyventi. Tai paprasta formulė, kurią rasti galime ne tik architekto profesijoje. Vieni gyvena darbu arba šeima, kiti – istorija, praeitimi, sentimentais. Žmonių įvairovė įdomi. Asmeniški dalykai nėra įdomūs.

Baigiau mokslus 1983 m. ir pagal paskyrimą atvažiavau į Šiaulius. Kaip ir visi, maniau, kad padirbsiu tuos trejus metus ir vyksiu laimės ieškoti į didmiestį. Kai atvykau, Šiauliuose buvo itin įdomus periodas, architektų bendruomenė buvo labai aktyvi, gyva, net kauniečiai atvykę pavydėdavo tokio mūsų bendravimo. Supratau, kad nereikia vykti kažkur kitur. Nepaisant to, nesijaučiu šiaulietis. Žinoma, esu Šiaulių bendruomenės dalis: man ir skauda, ir įdomu, ir rūpi, bet tų klišių, kuriomis apibūdinami Šiauliai, savyje nejaučiu. Man tai svetima.

– Kaip pradėjote architekto kelią?

– Nuo vaikystės piešdavau visokias karikatūras, šaržus ir kvailiodavau. Būdamas antroje klasėje, atvažiavau pas močiutę. Ji pasakė, kad moku gražiai piešti, užaugęs būsiu architektas ir jai namus pastatysiu. Taip buvo pasėta sėkla. Studijų metais daugiau studentavau nei studijavau, bet išskirtiniai dėstytojai (V. Jurkštas, K. Šešelgis) suformavo pamatus profesiniam mąstymui. Pradėjęs dirbti galutinai supratau, kad architektūra yra mano pašaukimas.

– Kokią įtaką architektūrinės erdvės turi jose dirbantiems ar susiburiantiems žmonėms?

– Yra dvi strategijos: arba pasakyti daug gražių žodžių, arba tiesą. Spėju, kad kiekvienas nori žinoti tiesą. Aš negyvenu ta gražiąja puse – į erdves žiūriu iš profesinės perspektyvos. Tai atradau pirmą kartą išlipęs Šiauliuose. Reikėjo parašyti darbelį, tai paskutinę naktį ir sudėjau tas razinkas, kurias čia atradau: erdvė, kurioje žmogus būna, priklauso nuo jo santykio su aplinka. Jei erdvė nekokybiška estetine ir funkcine prasme, nepatogi ir t. t., ji neleis žmogui realizuotis. Pati erdvė diktuoja, kokia ji yra, o žmogus pasiduoda arba pasitraukia. Tai ir yra raktas suvokti architekto profesijos reikšmę.

– Kodėl svarbu Šiauliuose kalbėti apie architektūrą?

– Šiauliečiui reikia pagaliau apsispręsti, jis kaimo ar miesto žmogus. Tai taikoma ne tik Šiauliams, bet ir visai Lietuvai. Labai ilgą laiką Šiauliuose nebuvo statoma daugiabučių namų. Atgavus nepriklausomybę, visi bėgo į individualius gyvenamuosius namus. Tai rodo žmogaus mentalitetą: mano žemė, mano sklypas, mano namas. Čia visiškai nėra miesto kultūros. Aš nesu prieš kaimo žmogų, visi turime paskirtį. Per karus žlunga miestai, o kaimai išlieka. Aš apeliuoju į šiaulietį ir klausiu: jis miesto ar kaimo žmogus?

– Daugumai žmonių architektūra reiškia tik pastatus, kurie atlieka vienokias ar kitokias funkcijas. Kiek architekto darbe yra laisvės kūrybai, o kiek įvairių apribojimų?

– Seniai atsakytas, bet nelabai malonus klausimas. Kalbant apie praktinį darbą, laisvės kūrybai yra apie 10 proc. Praktikoje architektai paskęsta biurokratiniuose ir normatyvų labirintuose. 90 proc. užsakovų, kurie ateina pas architektus, realiai nežino, ko nori. Sėkmės formulę sudaro užsakovo ir architekto duetas. Daug daugiau kūrybos atsiranda, dalyvaujant architektūriniuose konkursuose. Ten pasimato ir architektų potencialas. Deja, Šiauliuose architektūriniai konkursai tampa atgyvena, nes dalyviai neturi tikslo pasiekti maksimaliai gero rezultato.

– Kaip apibūdintumėte Šiaulių architektūrą?

– Miestas – ilgalaikis projektas, istorinių įvykių ir žmonių, kurie ten gyvena, veiklos pasekmė. Natūraliai miesto architektūra nėra vienalytė. Kiekvienas miestas susiformuoja savaip ir tai yra jo unikalumas. Matau, kad Šiauliai turi daug minusų. Iš urbanistinės pusės miestas yra be galo sudarkytas. Norint tai ištaisyti, reiktų labai daug griauti ir perstatyti. Šiaulių architektūra fragmentiškai yra labai solidi, bet jos nedaug. Kalbame apie centrinę miesto dalį, kuri turi unikalių istorinių fragmentų. Potencialas yra beprotiškai didelis (pavyzdžiui, „Elnio“ teritorija yra tiesiog nereali), bet mes, kaip miesto bendruomenė, neužaugome ekonomiškai ir intelektualiai, kad jį realizuotume.

Miestas yra amžinas procesas, bet tam tikros lokalios zonos, pavyzdžiui, aikštė, gali tapti baigtiniu dalyku. Ji gyvuos tol, kol užbaigtas objektas tenkins visus poreikius. Taip miestas ir progresuoja besikeisdamas.

– Koks, Jūsų nuomone, sovietmečio architektūros likimas? Ar galėtumėte įvardyti kelis gerų sovietmečiu statytų pastatų pavyzdžius?

– Yra daug puikių pastatų. Didžiausią pagarbą jaučiu buvusiai „Tauro“ sporto salei. Tuo metu jaunas architektas A. Dineika gavo užsakymą panaudoti pramoninį karkasą. Logiškai turėjo būti stačiakampė dėžutė su gražia apdaila, o meistras sukūrė architektūrą iš didžiosios raidės. J. Janonio gimnazijos priestatas – puikus kontrasto principo kompozicijos panaudojimas. Taip pat puikūs pavyzdžiai yra parodų rūmai, „Laiptų“ galerija.

– Kaip manote, kodėl Šiauliuose yra tiek daug apleistų, nenaudojamų pastatų?

– Todėl, kad nėra reikiamo miesto kultūros mentaliteto. Gyvenimo peripetijos išplovė šiauliečių galvas ir įtikino, kad miestas nėra jų namai, kiekvieno asmens atsakomybė.

– Kokia Jūsų nuomonė apie postmodernistinius Šiaulių pastatus? Kuo jie Jums žavūs, o gal kaip tik atgrasūs?

– Mano santykis su postmodernizmu labai griežtas: jį neigiau ir jam nepasidaviau. Visi stiliai turi savas misijas, o postmodernizmo misija – sugrąžinti humaniškumą ir emocijas. Modernizmas buvo atitolęs nuo žmogaus – tik funkcija ir švari forma. Mėgstu sakyti, kad nėra blogų spalvų, formų, jos tik neteisingai panaudojamos. Autorius yra atsakingas už rezultatą ir jo meninę kokybę.

– Šiemet Šiauliuose vyksta atviros architektūros savaitgalis, kurio metu bus atverta 15 įvairių miesto pastatų. Panašu, kad tokio pobūdžio renginio, skirto miestiečiams ir svečiams, kurio pagrindinė tema būtų architektūra, dar nėra buvę. Kokia Jūsų nuomonė apie tokią iniciatyvą?

– Kaip ir visos gražios iniciatyvos, vienos pasiseka, kitos žlunga. Nors atrodo, kad viskas gerai, bet rytoj apie jas niekas nieko nebežino. Jei taip įvyksta, tokios iniciatyvos nelaikau sėkminga. Momentinė sėkmė nėra sėkmė, tai emocija. Matau, kad „Pastatai kalba” – jau patikrintas dalykas. Kai jis atvyko į Šiaulius, pastebėjau, kaip mūsų bendruomenė sureagavo. Pajutau, kad jiems tai bus iššūkis, kad nebus taip paprasta. Subtilu tai, kad reikia išlaikyti reputaciją, nesukurti nesėkmės precedento, pasiekti maksimumą. Tikiu, kad sukelsite judesio, tačiau man įdomiausia, ar paveiksite miestą. Šiauliuose yra daug intelektualų, bet tie šviesuoliai pavargę. Čia ir yra paradoksas: gal ta šviesuomenė, apsilankiusi nemokamose ekskursijose, pajus įkvėpimą, ir iniciatyva tikrai įsimins.

Šiauliai – gerai žinomas, tačiau architektūriškai dar neatrastas ir turtingas miestas. Šiauliečius ir miesto svečius kviečiame tuo įsitikinti bei iš naujo atrasti Šiaulius renginyje „Pastatai kalba. Šiauliai” rugsėjo 24–25 d.

Archfondas.lt informacija