Architektas Algimantas Mačiulis: „Maloniausias miestas – gamtoje“

Besitęsiant atviros architektūros savaitgalio „Pastatai kalba. Druskininkai“ pasiruošimo darbams, pasikalbėti apie miestą, jo pastatus bei žmones susitinkame su 92 metų buvusiu Vyriausiuoju miesto architektu Algimantu Mačiuliu. Jaunystėje išmokęs groti pianinu, fleita bei smuiku, ir pastūmėtas tapti kompozitoriumi, A. Mačiulis taip ir nebuvo priimtas į šią specialybę, nes neturėjo muzikos mokyklos baigimo diplomo, kurios Alytuje tuo metu tiesiog nebuvo. Atsitiktinumo dėka pasukęs į architektūrą ir vos 25-erių tapęs Vyriausiuoju Druskininkų architektu, kaip pats prisimena, vietoj patirties į miestą su savimi atsivežė neišsenkantį entuziazmą. A. Mačiuliui, vietoj simfonijų komponavusiam generalinius miesto planus bei projektavusiam privačius ir visuomeninius pastatus, kūrusiam interjerus, rašiusiam monografijas bei buvusiam ilgamečiu Vilniaus dailės akademijos dėstytoju, architekto sąvoka atrodo šiek tiek per ankšta, todėl galėtų būti pelnytai laikomas Renesanso žmogumi.

– Į Druskininkus atvykus dirbti vyriausiuoju architektu, jums buvo pavesta Baltarusijai priklausiusį miestą paversti moderniu lietuvišku kurortu. Kokių priemonių ėmėtės šiam tikslui pasiekti?

Dabar prisieis sugrįžti į jaunystę, kai vos metai po Dailės instituto (dab. Vilniaus dailės akademija) baigimo mane paskyrė į Druskininkus kaip Vyriausiąjį miesto architektą. Nors Baltarusijai miestas priklausė trumpai, ištisą dešimtmetį buvo mažai tvarkomas ir „užsikonservavo“ Stalino laikų architektūroje – kiekviena sanatorija čia buvo apsitvėrusi aukštomis tvoromis, miestą „puošė“ gipsinės Stalino, Lenino ir „kovoti“ už taiką raginančios skulptūros.

Atvykus reikėjo pačiam susikurti strategiją, visumą, kaip aš įsivaizduoju miestą, kam suteikti prioritetus. Visų pirma nusprendžiau jį išvalyti nuo tų baisių skulptūrų, nugriauti visas tvoras. Norėjau sukurti miestą-parką, įsivaizdavau, kad gamta čia turėtų tapti centrine ašimi. Pats mokiausi Alytuje, kurorte su pušynais, matyt pasąmonėje ir bus užsifiksavę, kad maloniausias miestas – gamtoje.

Taip pat daug dėmesio skyriau masteliui bei bendrai estetikai – iškart nusistačiau, kad pastatai turi būti nedideli, dviejų-trijų aukštų, nes žmonės į Druskininkus atvažiuoja iš didmiesčių ir nenori vėl gyventi bokštiniuose namuose. Kai esi kurorte, norisi būti arčiau žemės, arčiau gamtos, tokia tuomet buvo mano nuostata.

– Kiek asmeninės laisvės turėjote įgyvendinant savo viziją bei su kokiais iššūkiais teko susidurti?

Tuo metu reikėjo daug pastangų, norint nukelti Lenino ir panašias skulptūras, ir neretai tekdavo gudrauti. Kartą nutiko tokia istorija su vienu ordinais apsisagsčiusiu poilsio namų direktoriumi ir Stalino biustu. Atėjau pas jį sakydamas, kad tokį biustą laikyti negerai, nepagarba, mat skulptūros pjedestalas jau aptrupėjęs. Pasisiūliau suprojektuoti jam naują, o iki to laiko Staliną palikti daržinėje. Jis vis klausdavo manęs, kada suprojektuosiu tą pjedestalą, o aš vis atsakydavau, kad esu kuo užsiėmęs. Jis suprato, kad sugudravau, nes kitaip nebūtų išdrįsęs skulptūros nukelti.

Griovimas – nelengvas darbas. Su kolegomis architektais dažnai juokaudavau, kad Druskininkuose tenka daugiau griauti nei statyti. Dėl to taip pat buvo daug skųstasi - kad naikinu skulptūras, pasisakančias už taiką, kad esu orientuotas į Vakarus ir propaguoju kubizmą. Dėl šių skundų mano darbo patikrinti iš Vilniaus kartą atvyko Statybos ir architektūros komiteto pirmininkas. Viską apžiūrėjęs pasiūlė kartu papietauti ir pasakė: „Ir toliau taip veik, pasistatyk sau namą, įsigyk karvę ir pasilik Druskininkuose“. Karvės taip ir neįsigijau, bet kiaulę nusipirkom. O tam, kad nebūtų vien tik griaunama, pasikviečiau žinomus Lietuvos skulptorius, kaip Bronių Vyšniauską, Juozą Kėdainį bei Juozą Mikėną, ir jie miestui sukūrė puikių naujų darbų.

– Turint omenyje, jog kūrėte miesto generalinį planą, smalsu ar, jūsų nuomone, miesto-parko vizija Druskininkuose vis dar jaučiama šiandien?

Būtų galima teigti, jog ji buvo sugriauta, kai buvo pradėta statyti vienuolikos aukštų „Nemuno“ sanatorija. Bet tai nutiko jau po to, kai aš išvykau – dirbau Druskininkuose penkis su puse metų ir apie miestą turiu daug puikių prisiminimų. Nors iš kitos pusės, galbūt ta mano vizija ir nebuvo labai reali – kurortas pasidarė visa sąjunginis, kaip tai tada buvo vadinama, todėl dviejų ar trijų aukštų pastatai galimai tapo per žemais.

Ir vis dėlto manau, kad Druskininkai šiandien tvarkosi neblogai ir išlaikė savo miesto-parko įvaizdį, o tai labai svarbu, turint omenyje, kad jūros ten nėra, todėl pušynai ir sudaro visą vietovės grožį. Nedrįstu kritikuoti kolegų, kurie atėjo po manęs, nes tai būtų neetiška iš mano pusės – kiekvienas turi savo miesto viziją, o aš tuo metu jį įsivaizdavau būtent šitaip.  

– Dirbote ne tik prie didelio masto urbanistinių projektų, bet ir privačių namų projektavimo – kuo įdomi buvo ši patirtis?

Pradėjęs dirbti pastebėjau, kad naujuose gyvenamuosiuose rajonuose tikra grūdalynė – namukas prie namuko, visi statyti pagal tipinius projektus. Man pavyko įrodyti, kad, vietoj šešių, žmogui turėtų būti skiriami papildomi šeši arai sodui, juk visgi kurortas. Tuomet pradėjau ten projektuoti atskirus gyvenamuosius namus. Tais metais buvo daug žmonių, grįžusių iš tremties Sibire, jiems neleisdavo gyventi kitur bet, kadangi Druskininkuose trūko darbo jėgos, galėdavo čia apsistoti. Tie dzūkeliai labai darbštūs, sukūriau jiems apie 50 projektų – tai buvo man puiki mokykla.

Būdavo, kad suprojektuodavau atskirą ūkio pastatėlį, o tremtiniai pradėdavo statyti nuo jo, kad turėtų kur gyventi. O tuomet, kadangi neturėdavo daugiau pinigų, ateidavo pas mane klausti, ką daryti – pamatai išlieti, statyti nėra už ką, o patys gyvena tame sandėliuke. Purvo gydyklose būdavo tokių pelenų atliekų, kurias sumaišius su cementu gaudavosi labai gera, į monolitą panaši termoizoliacija, tinkama statyboms. Žmonės ją veždavosi ir, žiūrėk, vienas, du, jau kviečia į įkurtuves. 

– Savo atsiminimų knygoje „Permainingi metai“ minėjote, kad turėjote galimybę keliauti į komandiruotes užsienyje, kaip Alvar Aalto studijos Suomijoje lankymą. Kaip jos formavo jūsų, kaip architekto, praktiką?

Mūsų kartai įvykiai susiklostė taip, kad teko studijuoti metu, kai klestėjo stalinietiška architektūra – Vilniuje dygo tokie pastatai kaip „Pergalės“ kino teatras ar Mokslininkų namas. Dėstytojai diegė mums savo suvokimą apie architektūrą, o mums jis buvo nepriimtinas, mūsų mintys tada buvo visai kitur – mus, jaunus, visų pirma žinoma žavėjo Bauhaus mokykla, funkcionalizmas. Tik baigęs, projektuodamas Statybininkų kultūros rūmus, ir rėmiausi šia stilistika. Paskui turėjau galimybę pakeliauti po Lenkijos ir Čekoslovakijos kurortus bei susipažinti su suomių architektūra - ten funkcionalizmas jau įgavęs tam tikro dvasingumo ir plastiškumo, remiasi ne vien tik geometrija. O pamačius Alvar Aalto darbus atsivėrė akys, įgavau drąsos.

Kuo toliau, tuo mano kartos architektūra vystėsi link sudėtingesnių plastinių formų, čia galvoju apie Gedimino Baravyko projektą Vilniaus santuokų rūmams, jau nelyg skulptūrą. Matyt, tai organiška, nes reikia pereiti visus raidos etapus, kiekvienam pridedant kažko savo. Manau, jog ir mano karta šiandien domimasi ne todėl, kad mes buvome kažkuo gudresni, o dėl to, kad esame dalis visos šios architektūros vystymosi grandies. Mąstau apie Joną Kovalskį, iš Prancūzijos atvežusį savo stilistiką, funkcionalizmą su lietuvišku atspalviu, tada dėsčiusį Simonui Ramuniui, kuris tai perdavė Algimantui ir Vytautui Nasvyčiams. Ir taip gimė „Neringa“! Tai nenutrūkstami dėsningumai, kuriuos galima atrasti visoje architektūros istorijoje.

– Savo kolegų Aušros ir Romualdo Šilinskų darbus Druskininkuose lyginote su Antoni Gaudi architektūra – galbūt galėtumėte plačiau pakomentuoti jų indėlį į miesto veido formavimą?

Pamenu, R. Šilinskas Palangoje, Daukanto gatvėje, projektavo pastatą, kurį pamatęs pasakiau, kad jis – postmodernizmo pradininkas Lietuvoje. „Kas per velnias tas postmodernizmas?“, atsakė, „Pirmą sykį girdžiu“. Jis savo stilistiką pasirinko ir pastatus vystė intuityviai. Šilinskų indėlis į Druskininkus be galo svarus, nes jų Fizioterapijos gydyklos – vienas iš ryškiausių ir geriausių objektų mieste. Kai aplankiau jį statybos metu, pamenu, buvo visas išsitepęs gipsu, modeliavo formas ant laiptų turėklų. Kai paklausiau, ką čia daro, atsakė, kad išbraižyti tokių jau neįmanoma. Dirbo kaip tikras skulptorius. Šilinskas išties buvo nepakartojamas, kaip Gaudi, ir pats visada dalyvaudavo statybos procesuose. Gaila, kad paskui jam „prisikabino“ liga ir jis neteko regėjimo – architektui tai, žinoma, ypač didelė netektis.

– Viename reportaže sakėte, jog, jūsų nuomone, Lietuvos architektūrinis veidas sparčiai nyksta. Kokias neigiamas tendencijas pastebite? Galbūt galėtumėte išskirti ir gerų pavyzdžių?

Nenoriu būti koks niūrus kritikas – iš esmės galimybės dabar visai kitos, žymiai didesnės. Pavyzdžiui, kai projektavau Statybininkų kultūros rūmus, reikėjo viską daryti pačiam, net vitrinas ar interjerus, o dabar tam yra katalogai, viskas jau gatava. Bet, jei žiūrėtume į visumą, į akis krinta tas monotoniškumas, nesibaigiantys stikliniai pastatai. Kai kurie, galvodami apie mūsų, sovietinę, architektūrą, vadina ją nevertinga, bet iš tiesų ir tada buvo sukurta svarbių pastatų, juk dirbo visa karta talentingų kūrėjų – Algimantas ir Vytautas Nasvyčiai, Gediminas Baravykas, Vytautas Čekanauskas ar jau anksčiau minėtas Romualdas Šilinskas. Bet talentai niekada neprapuola, gabūs žmonės vis tiek kuria gerą architektūrą, todėl nenorėčiau niūriomis spalvomis nušviesti ir mūsų architektūros ateities. Išskirti šiame kontekste, manau, galėčiau architekto Rolando Paleko darbus – man jie atrodo labai saviti ir dvasingi.