Architektas A. Karalius: Vasario 16-oji man greičiau - didelis, šviesus, galingu pozityvu užtaisytas ūkas

Kiekvienas tikriausiai šiandien gali pasakyti, kuo išskirtinė Vasario 16-osios data. Kad tai - valstybinė šventė, nedarbo diena ar panašiai. Daug kas pasakys, kad tai - Lietuvos valstybės atkūrimo diena, primenanti lemtingus 1918-ųjų įvykius ir šalies laisvei bei nepriklausomybei ypač reikšmingą dokumentą.

O asmeniškai ką reiškia Vasario 16-oji? Kokias mintis, svajones ar nusivylimus ji sukelia, kokį tikėjimą uždega ar užgesina? Į tokius naujienų agentūros ELTA klausimus sutiko atsakyti architektas, pilietinių iniciatyvų autorius Audrys Karalius.

- Priimta manyti, kad Vasario 16-oji yra mūsų visų. Tarsi kokia visų lietuvių bendra mama. Panašiai galvojau ir aš, kol po truputį pradėjau suvokti, kad mano santykis yra truputį kitoks...Vasario 16-oji man greičiau - didelis, šviesus, galingu pozityvu užtaisytas ūkas. Difuziškas, neapčiuopiamas, bet skleidžiantis aktyvią spinduliuotę.

Jaučiuosi nuolatinėje Vasario 16-osios gravitacijoje, skriedamas jos orbitoje tarsi smulkus dirbtinis palydovas. Kasdien ir kasmet. Pastebiu, kad ji orientuoja visa, ką galvoju ir ką darau, suteikdama kryptį ir prasmę.

Vasario 16-oji man nėra data. Greičiau - mano kosmoso centras. Ašis erdvėje, kurioje dūzgia kasdieniškos mano trajektorijos ir mintys. Gal todėl Vasario 16-oji ne tolsta nuo manęs, bėgant metams, o visada yra tuo pačiu atstumu ir tokio paties intensyvumo.

Kažkada organizuodavau „Vasario šešioliktines” kavinėje „Kultūra” Kauno paveikslų galerijoje. Susirinkdavo gausi ir marga publika. Sykį pakviečiau Gintą Kraptavičių, kuris atliko savo akustinį triukšmo projektą, sukurtą specialiai Vasario 16-ąjai.

Dalis publikos pabėgo. Koncertas vos nebuvo nutrauktas. Žmonėms tiesiog stigo kantrybės ir noro suvokti kitokį garsą, kitokią muzikinę estetiką. G. Kraptavičius panardino auditoriją į dekonstruktyvų, niūrų triukšmų pasaulį, kuris, rodėsi, nesibaigs. Ir tik po gero pusvalandžio, kai ir atlikėjas bei „Vasario šešioliktinių“ organizatorius buvo uoliai iškeikti, ėmė po truputį ryškėti artikuliuoti garsai, sąskambiai, skiemenys. Kol galiausiai susisluoksniavo vyrų bei moterų balsai . Ir dar niekada „Tautiška giesmė“ man neskambėjo taip tyrai ir harmoningai.

Meistriška G.Kraptavičiaus Vasario 16-osios muzikinė rekonstrukcija sukūrė be galo įspūdingą bei įtaigią valstybės atgimimo panoramą karo nualintame, alkaname ir depresyviame Europos pakraštyje tą 1918-ųjų žiemą. Kantrybė, protas, pasiaukojimas ir ištvermė - keturi sargybiniai budėjo tuomet prie Vasario 16-tosios lopšio. Todėl ji išsipildė. Neliko vien data istorijos vadovėliuose.

Žinoma, Vasario 16-oji tapo kūnu visų pirma dėl daugybės nematomų „signatarų“. Tokių kaip Baltasis Erelis (Jurgis Bielinis). Bene 40 metų iš proto varęs caro žandarus nepagaunamasis knygnešys tą žiemą išgirdo, kad Vilniuje Jonas Basanavičius rengia susirinkimus, ir gali būti, kad jau įvyks Tai...

Ir Baltasis Erelis išėjo pėsčiomis į Vilnių, nes turėjo savo akimis pamatyti stebuklą, kurio laukta, dėl kurio dirbta visą gyvenimą. Nesvarbu, kad žiema, speigas. Kad ant pečių - daugiau nei 70 metų, o prieš akis - pusantro šimto kilometrų...

Vasario 16-oji nesulaukė ištikimo savo pėstininko, mirtinai sušalusio žygyje į Laisvę. Tačiau man jos praba (dėl Baltojo Erelio aukos) - tik dar aukštesnė. Dar pilnesnė prasmės bei tauraus turinio. Kurio šiandien labai dažnai stinga ir kasdienybėje, ir Vasario 16-ąją.

Dabar stengiamasi viską adaptuoti iki masėms suprantamo, lengvai virškinamo turinio, išplaunant iš jo tautinį vektorių ir politinę esmę. Taip Vasario 16-oji devalvuojama iki „tiesiog šventės” formato, nes svarbiausia, kad masėms būtų linksma. O apie ką linksma - ne tiek ir svarbu...

Visgi svarbiausias man dalykas Vasario 16-ąją - nesėdėti namuose. Išeiti į gatvę, susitikti su kaimynais, matyti ir matytis. Dalyvauti Vasario 16-ojoje yra svarbiausia, tai - minimalus mūsų indėlis į nuostabų lietuvišką perpetuum mobile...

ELTA