Ar vilkagrybio turi?!

Toks klausimas dažnas Jankų krašte, kai prispiria negalia, užklumpa skausmas. Čia trimis vardais – poniabūde, vilkagrybiu ir žemės taukais – vadinamą grybą žmonės žino kaip vaistą.

Grybai pasislėpė ne nuo visų

Karšta, be lietaus vasara atėmė iš žmonių grybavimo malonumą. Lig šiol grybų nerasdavo nei dzūkai, nei sūduviai. Anksčiau sakydavo, kad Kapčiamiestyje, Lazdijų sav., po medžiais vasaromis pinigai auga, šiemet rugpjūtį net grybų supirktuvės nedirbo, o pakalbinti žmonės sako, kad „miškan nėra ko kojos kelti, nebent spyglių paklote kokią vieną kitą lepeškutę gali aptikti“.

Miške jau senokai buvo ir aistringa Jusevičių k., Kalvarijos sav., grybautoja Jūratė, liepos pradžioje „Suvalkiečio“ skaitytojus nustebinusi baravykų nuotraukomis. „Nei Vištyčio, nei Buktos miškuose nieko neradome – tik karštis ir uodai. Grybai turbūt į Žemaitiją pabėgo, iš ten žmonės nuotraukomis su jų pilnomis pintinėmis feisbuke dalijasi. Susigundėme ir mes į ten nuvažiuoti, bet svetimiems grybai turbūt nesirodo. O iš tikrųjų – reikia vietas žinoti“, – grybų pasiilgusi kalbėjo moteris.

Panašu, kad tikrai reikia žinoti, kur ir ką rinkti. Vis dėlto nors vieni neranda, kiti, žiūrėk, ir vežimaičiu veža. Taip prieš porą savaičių nustebino Jankų kaimo (Kazlų Rūdos sav.) žmonės. Nors metas grybams nepalankus, jie į tradicinę vasaros šventę ir raudonviršių, ir lepšių, ir voveraičių, ir pievagrybių pririnkę atnešė, o išradingiausiai juos pateikusią kraštietę Rasą grybų karaliene išrinko.

Staigmeną ne tik svečiams, bet ir vietiniams pateikė ir šventę vedusi Eglė Kančienė. Pasisakiusi, kad šventės rytą spėjo ir į mišką nubėgti, ir retų gėrybių prisirinkti, pakėlusi pintinėlę su baltais kamuoliukais, susirinkusiųjų paklausė: „Kas čia?“.

– Vieni sakė, kad aš pririnkau kurbezdalių, kitiems balti kamuoliukai priminė žalčio kiaušinius ir tik vienas kitas suprato, jog tai grybai, ir žinojo tikrąjį jų pavadinimą. Tiesa, mūsų krašte šie grybai žinomi trimis vardais – vilkagrybiai, poniabūdės arba žemės taukai, o auga jie nuo liepos vidurio iki rugpjūčio pabaigos, – atlėgus šventės šurmuliui pasakojo Eglė.

Grybą išduoda dvokas

Poniabūdės auga drėgnuose lapuočių miškuose, dažniausiai – kemsynuose. Surasti jas sunku, nes pusė kiaušinio formos grybo slepiasi samanose. Kiaušinis sudarytas iš dviejų sluoksnių, tarp kurių yra platus tarpas, pilnas skaidrios, gelsvos spalvos želatininės masės. Subrendus grybui ir trūkus jo luobelei, iš jo išauga kotelis su 3–4 cm aukščio kepurėle, padengta storu žalių gleivių sluoksniu su sporomis. Tokį grybą akimirksniu aplimpa musės ir vabzdžiai, mintantys grybo taukais (drebučiais) ir grybas labai greitai sunyksta.

Į Gineso rekordų knygą įtrauktas kaip pasaulyje greičiausiai augantis grybas, vilkagrybis (poniabūdė) skleidžia aitrių, nemalonų kvapą, pagal kurį jį dažniausiai galima surasti.

– Be abejo, toks dvokiantis grybas niekam nereikalingas, bet jis išduoda vietą, kur auga švieži, sveiki grybai, – sako E. Kančienė. – Šiemet, kai lietaus nėra, grybų mažai. Ir neužauga jie didesni, tad tik pagal kvapą surandi vos išdygusius. Ko gero, gyvenime vilkagrybį ne kartą būtų suradęs ne vienas grybautojas, tik kai jis taip dvokia, žmonės apeina tą vietą kuo didesniu lanku.

Apie Jankų miškuose augantį stebuklingą grybą Eglė sako žinojusi nuo vaikystės, tačiau pačiai surasti pavyko tik šiemet.

– Kiekvienas jankietis turi savo plotelį, kuriame radęs grybų pernai, ras jų ir šiemet, ir kitąmet, tačiau savo vietos niekas neišduoda. Geriau, patys surenka ir visiems, kam reikia, padalija, – pasakoja Eglė, pastebėjusi, kad poniabūdė, nors išoriškai ir panaši į mėšlagrybį ar pievagrybį, bet visai kitas grybas.

Ne maistui, o vaistui

– Mūsų krašte vilkagrybis – pirmas vaistas. Jeigu jo neturi namie sunegalavus, bėgi pas kaimyną. Ir pati daug metų jo užpiltinę naudoju, – sako Eglė.

Paprašyta moteris ir stebuklinguoju receptu pasidalija. Keturis nuvalytus, nuplautus grybus reikia supjaustyti į keturias dalis ir užpilti 0,5 litro spirito, degtinės ar naminukės. Užpiltinę porą mėnesių būtina laikyti tamsoje ir tik tada naudoti. Ant tų pačių grybų skysčio galima ir dar kartą užpilti.

Pasak Eglės, grybas – vaistas nuo visų ligų, tinka ir vidiniam, ir išoriniam naudojimui. Apie jo stebuklingą poveikį moteris ne tik skaičiusi, bet ir išgirdusi iš vieno dosnaus kaimo senolio, kuris grybų ne tik jai, bet ir kitiems prirenka.

Nenorėjęs skelbti savo pavardės vyras ir mums pasakojo apie tai, kaip vilkagrybio užpiltinė jam padėjo išvengti erkinio encefalito komplikacijų, taip pat ne vieną išgelbėjo nuo vėžinių ląstelių plitimo – ir liga atsitraukė. Pasak jo, tai – pirmas vaistas nuo peršalimo ir gerklės uždegimo, nuo sąnarių skausmo, reumato ir podagros, hemarojaus ir egzemos. Juo gydomas gastritas, skrandžio opos, taip pat stiprinamas organizmas ir t. t. Be to, grybo drebučiais moterys tepa veidą, kad oda būtų skaisti ir švelni.

Apie grybo gydomąsias galias devintą dešimtmetį įpusėjęs energingas senolis sako išgirdęs iš savo sesers, kurios kaimynė vokietė užpiltine tepė skaudamas vietas. Pats kelis grybus, už vieną mokėdamas po rublį, prieš kelis dešimtmečius nusipirko Kaune, Šančių turguje, pas močiutę, kuri pasigyrė išsigydžiusi balso stygų uždegimą. Tačiau bet kurio prekiautojo paklausus, kur šių grybų radęs, išgirsdavo: „Dilgėlėse“.

– Jų išsisukinėjimas man buvo aiškus – kad neitum, neieškotum ir nerastum. O aš visiems sakau: „Tik rinkit“. Prieš 35-erius metus iš Kauno atsikraustęs į šias apylinkes, grybą pats aptikau, ne tik jo nauda įsitikinau, bet ir pririnkęs duodu kitiems, kad užpiltinės pasidarytų, skaudamas vietas pasiteptų, linine drobule suvilgęs kompresą užsidėtų arba po šaukštelį į juodąją arbatą įsipylęs kasdien išgertų, organizmą išsivalytų ir sveikas būtų. Žmogus pats sau gydytojas, tad kada ir kiek vartoti pats supras. Geriausia gerti valanda prieš valgį, bet jeigu viduriuose griausti, gerk valandai po valgio praėjus, – sako vyras, pabrėždamas, kad svarbiausia – susirgus nepulti į neviltį, nes baisiausia liga – galvoje. – Reikia mylėti žmogų, o ne pinigus, dalintis žiniomis, o ne pasakoti, kaip apie stebuklą ir už tai prašyti atlygio. Gamtoje yra visi vaistai, tik reikia žinoti, kaip teisingai jais naudotis, – kalbėjo senolis.

Be to, vyras primygtinai siūlė paskaityti Genadijaus Malachovo knygas „Biosintezė ir bioenergetika“, „Badavimo fenomenas“ ir Michailo Tombako „Kaip ilgai ir sveikai gyventi“, kur, pasak jo, aprašyta visa gamtoje slypinti paslaptis, kuria tereikia pasinaudoti.