Ar bus pasiryžusių ginti Tėvynę, kai patriotizmą pakišome po kilimu?

Plk. ltn. Linas Idzelis, Lietuvos šaulių sąjungos vadas, sako, kad, kalbėdami apie nacionalinį saugumą, neišvengiamai turime kalbėti ir apie karą. Nes, tik būdami visapusiškai pasirengę kovai, galėsime ją laimėti.

Karas vyksta ne tik fizinėse srityse: sausumoje, jūroje, ore, kosmose, bet ir informacinėje erdvėje. Joje mes jau kariaujame ne vienus metus, nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Ir jei Vakarų pasaulis Šaltojo karo metu laimėjo ekonominę kovą, tai ideologinę, deja, pralošė. Ir visa tai dabar Rytų kaimynams duoda nemažai dividendų.

Turime nebijoti tai pripažinti, kaip ir kelti klausimą – ar tokioje ideologinėje terpėje iš viso bus tų patriotų, kurie reikalui esant eis ginti Tėvynės? Juk patriotizmas iki karo Ukrainoje buvo jau beveik eliminuotas iš viešos erdvės.

Bet kokiam pasipriešinimui yra labai svarbus mūsų nusiteikimas bei ryžtas. Deja, kalbant apie gynybą, labai mažai dėmesio kreipiama į kognityvinę erdvę. Ir tai yra didelė problema. Kognityvinę erdvę sudaro mūsų išsilavinimas bei kultūra, žinių lygis, kokį mes suteikiame vaikams mokykloje ir kokį jie pasaulėvaizdį joje susiformuoja.

Retorinis klausimas – kuo šiandien virsta mokyklos: tam tikrais uab’ais vaikų užimtumui ir krepšelių įsisavinimui ar mes jose tikrai vaikus išmokome, suteikiame jiems kokybiškų žinių bei ugdome Tėvynės meilę?

Religija – dar vienas svarbus veiksnys, lemiantis valią gintis. Neatsitiktinai visi partizanai pirmiausia buvo giliai tikintys žmonės, kuriems Dievas, Tėvynė ir šeima buvo svarbiausi prioritetai būtent tokia tvarka. Jei religija devalvuojama iki filatelistų būrelio, natūralu, kad ir pasiryžimas aukotis devalvuojamas.

Visuomenės pasiryžimui gintis taip pat labai svarbu, per kur mes ir kokią gauname informaciją, kaip ją suvokiame. Negalime ignoruoti ir globalios aplinkos poveikio. Visi šitie dalykai lemia žmonių elgseną. Taigi, ją galima prognozuoti. Ir, deja, mūsų situacija nėra labai gera.

Nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo mes Lietuvos kariuomenėje svarstydavome įvairius galimus karinio konflikto scenarijus:

Hibridinį karą. Jį pradeda informaciniai karai, taip pat gali būti užsukamos dujos, atjungiama elektra, prasidėti šantažai, žmonių grobimai.

Suplanuota ataka. Suplanuotą ataką galima numatyti, kaip 2022 metais Ukrainos žvalgyba jau prieš kelis mėnesius numatė, kad šalis bus puolama, tai rodė tam tikri indikatoriai. Taigi, jai galima pasiruošti.

O staigi ataka būna iš anksto nepastebėta. Pavyzdžiui, koks tūkstantis „Wagner“ samdinių staigiai kerta sieną, išžudo pasieniečius ir užima kelias gyvenvietes. Tuomet mes būtume labai stipriai įkliuvę.

Tačiau ne mažiau svarbi bet kokio karinio scenarijaus dalis – gyventojų sampratos ir požiūrio keitimas. Čia ir prieiname prie kognityvinio mūšio lauko. Priešų tikslas – pasiekti, kad žmogus nenorėtų kariauti, būtų palaužta jo valia, kad jis neturėtų Tėvynės, kad žodis „patriotizmas“ būtų sušluotas su šiukšlėmis kažkur giliai po kilimu.

Ir mes tai padarėme patys! Trisdešimt metų patriotizmą stūmėme iš viešos erdvės. Jį, kaip ir religiją, irgi buvome devalvavę iki filatelistų būrelio lygio. Tiesa, dabar jau pamažu atsiranda šioks toks supratimas, kad tai yra svarbūs dalykai.

Žinoma, būtinas ir fizinis karinės galios komponentas. Pirmiausia tai yra kariai – kiek mūsų yra. Tada ginkluotė bei technika, kurios kiekis ir kokybė tiesiogiai priklauso nuo gynybai skiriamų lėšų. O logistika ir turimos atsargos padiktuoja, ką galime nuveikti, turėdami karius, ginklus ir techniką.

Bet yra dar vienas reikšmingas komponentas, apie kurį ir vėl per mažai kalbama, tai yra moralinis komponentas. Į jį telpa motyvacija ir vadyba. Juk labai svarbu, ar žmonės į kariuomenę ateina savo noru, ar tiesiog suvaryti prievarta.

Bet net ir labiausiai motyvuotų karių ryžtą gali užgesinti tie, kas vadovauja, kokį vadovavimo stilių naudoja. Ar tvirtą vertybinį stuburą turintys vadai, ar kokie nors bestuburiai. Tai labai svarbu, nes jei reiks kariauti, teks paskui kažką sekti. Niekas neis paskui amebas ir klumpeles.

Pasiruošimas karui turi būti realus, o ne rūpestis trimis „P“ – popieriumi, prezentacijomis powerpoint’e ir pašnekesiais, kurie veda į nieką.

Žinoma, kad moraliniam komponentui yra svarbus ir karių skaičius. Kovinė dvasia priklauso ir nuo to, ar susirinks 300, ar 30 tūkstančių karių, ir nuo to, kokiais ginklais jie turės kautis. Tačiau tie kariai negali būti tik statistiniai vienetai. Jų intelektas irgi svarbus.

Visi šie dalykai telpa į moralės apibrėžimą. Ir jei moralinis komponentas lygus nuliui, galima turėti kokios tik nori ginkluotės – ji nesuveiks. Taigi, mūšio laukas yra mūsų galvose.

Mes esame ES, NATO nariai, tačiau neturime bijoti ir pripažinti ten egzistuojančių ydų. Gyvendami už geležinės uždangos, net neįtarėme jas egzistuojat, įsivaizdavome Vakarus kone kaip rojų žemėje. Jai žlugus, pasaulį visi pamatėme labai skirtingai. Dabar jau visur turime susiskaidžiusias visuomenes, o pandemija tai dar labiau katalizavo.

Mačiau, kaip tuo metu, pavyzdžiui, iš vienos kuopos tapo dvi kuopos. Vieni vakcinavosi, kiti ne ir dėl to tarpusavyje nesišnekėjo. Pandemija ir ribojimai baigėsi, bet žymės žmonių galvose vis tiek yra likusios.

Kai kuriais klausimais mes negalime susikalbėti net savo artimųjų, giminių ratuose arba jų sąmoningai vengiame, arba tai sukelia rimtų konfliktų.

Mes gyvename informaciniuose burbuluose ir turime suprasti, kad juose veikia įvairios ideologijos. O ideologija gali keisti žmones, ypač jaunus. Kaip iš plastilino ji gali nulipdyti žmogų, bet gali ir špygą.

Šiandien daug kalbama apie vakarietiškas vertybes: pagarbą žmogui, pakantumą ir toleranciją. Tačiau realybėje jau matome situaciją, kad jeigu nešoki pagal mažumos dūdelę, tai jau tampi mažų mažiausiai keistas ir įtartinas.

Kažkada labai nuodugniai ir atidžiai perskaičiau Antano Maceinos disertaciją apie tautinį auklėjimą. Žmogaus ugdymas, jo vertybinių nuostatų formavimas prasideda šeimoje, tada darželyje, mokykloje. Jau ten turi būti kalbama apie patriotizmą, keliamos vėliavos ir giedamas himnas.

Buvau pasibaisėjęs, kai šiemet Žemaitijos kadetų gimnazijos atidarymo renginyje Alsėdžiuose gal tik kokie penki ar dešimt procentų susirinkusiųjų giedojo himną. Kaune per bet kokias šventes ar iškilmes gieda visi. Kaip skiriasi mažos Lietuvos kraštai, kas su jais nutiko?

Mes privalome apie patriotizmą viena kalba kalbėti ne tik darželiuose ir mokyklose, bet ir profesinio rengimo centruose, universitetuose, bažnyčiose. Nes dabar rūpestis juo paliktas tik kariuomenei bei Šaulių sąjungai. Šios organizacijos kažkaip turi iš žmogaus nulipdyti patriotą, net jei prieš tai kelis dešimtmečius neaišku, kas kitur buvo jam diegiama ir aiškinama, kokią įtaką padarė nesibaigiančios švietimo reformos ir mokymo programų kaitos.

Kas šiandien sujungia Lietuvos žmones?

Kurdami valstybę, mes norėjome, kad tai būtų partizanų Lietuva. Dabar gi niekas neprižiūri nei koplytstulpių, nei kitų atminties ženklų, viskas palikta vėl tik Šaulių sąjungai. Ir mes einame bei tvarkome. Bet kas bus, kai mūsų neliks? Juos, kaip ir tautos atmintį, užžels miškas?

Lietuviškumas – kalba, papročiai, tautosaka, gyvenimo būdas – tai turėtų būti labai saugojama bei puoselėjama. Ne tik šios sąvokos, bet ir jų turinys.

Reikia didžiuotis savo tapatybe, tuo, kas esame.

Juk gali du žmonės dirbti tą patį darbą, tik vienas apie jį sakys, jog skaldau akmenis, o kitas – kad statau katedrą. Taip ir valstybės kūrimas bei gynimas. Ką bedarytume, turime būti savo šalies patriotai.

Straipsnis parengtas pagal pranešimą, skaitytą 2024 m. rugsėjo 6 d. Šiluvoje rengtoje konferencijoje „Visuomenė be dorybių – grėsmė nacionaliniam saugumui: Šiluvos deklaraciją apmąstant“.