Apsisaugojimo nuo telefoninių sukčių ABC

Nors apie telefoninius sukčius ir jų „darbo“ metodus kalbama nuolat, antraštės vis dar mirga nuo nukentėjusiųjų istorijų. Šiaulių apskrities Povilo Višinskio bibliotekoje viešėjęs „Tele2“ Kredito ir rizikos kontrolės skyriaus vadovas Linas Marcinkevičius Trečiojo amžiaus universiteto studentams dar kartą priminė, kaip atpažinti telefoninius sukčius ir nepakliūti į jų spąstus.

Telefonų knygos

L. Marcinkevičius telekomunikacijų įmonėje dirba jau per 20 metų, o daugiau nei 15 iš jų gilinasi būtent į telefoninių sukčių gudrybes. Per tiek metų darbo šioje srityje jis pastebėjo, kad šio nusikaltimo metodai keičiasi nežymiai.

Anksčiau telefoniniai sukčiai turėjo labai naudingą įrankį – telefonų knygas. Tačiau ir atsivertę vieną iš jų skambindavo ne bet kam: išsirinkdavo žmones su tradiciniais, senoviškais vardais tikėdamiesi, kad atsilieps pensinio amžiaus asmuo – jį dažniausiai lengviau įtraukti į pinkles.

Pasak specialisto, dabar klientai, pranešę apie sukčiavimo arba pasikėsinimo sukčiauti atvejus, stebisi, kad paskambinusieji žino jų vardą ir pavardę. „Tam tikro lygio telefonų knygos egzistuoja ir dabar, – tvirtina L. Marcinkevičius. – Paėmiau ir į „Google“ paiešką įvedžiau frazę „nutekinti asmens duomenys“. Kokius gavau rezultatus? 2024 m. Užimtumo tarnyba nutekino beveik 30 tūkst. klientų duomenų – tai reiškia beveik 30 tūkst. telefono numerių ir pavardžių.“

Lektorius pastebi, kad duomenų nutekinimas vyksta keliais etapais: įsilaužiama į duomenų bazę, duomenys pavagiami ir parduodami sukčiams. Nors duomenų bazės – ypač didelių įmonių – smarkiai saugomos, visgi sukčiams kartais pavyksta jas nutekinti. L. Marcinkevičiaus teigimu, kaip ir telefoninių knygų laikais, taip ir dabar tokie asmens duomenys kaip vardas, pavardė ir telefono numeris nėra sunkiai pasiekiami, be to, ir patys sukčiai turi savo duomenų bazes – jie neskambina atsitiktinai.

Kelia stresą

Paskambinę sukčiai siekia sudominti – reikia, kad pokalbis tęstųsi. Vienas pagrindinių būdų prikaustyti asmens dėmesį – kalbėti apie kokią nors jam arba jo artimam žmogui iškilusią grėsmę. „Kas daroma šiais laikais? Vėlgi – bandoma sukelti stresą. Nuo maždaug gruodžio mėnesio vyksta masiniai apsimetinėjimai mobiliojo ryšio operatoriais. Ką tie sukčiai daro? Sako: „Jums po dešimties minučių išsijungs ryšys“, – jeigu neatliksite tam tikro veiksmo“, – dažnus atvejus įvardija specialistas ir priduria, kad tikri mobiliojo ryšio operatoriai niekada nesistengia klientams sukelti streso.

Be to, telefoniniai sukčiai stengiasi potencialiai aukai pateikti aktualią informaciją. Pavyzdžiui, pavasarį apsimetinėjama Valstybine mokesčių inspekcija (VMI), nes dirbantieji iki gegužės mėnesio turi deklaruoti gautas pajamas, taigi juos greičiausiai sudomins skambutis iš VMI.

L. Marcinkevičius prisimena, kad lapkričio mėnesį padaugėjo apsimetinėjimų „Regitros“ darbuotojais: tuo metu pasklido žinia, kad nemažai vairuotojų neteks teisės vairuoti dėl pasibaigusios sveikatos pažymos.

„Kodėl sukčiai apsimetinėja mobiliojo ryšio operatoriais? Mobiliojo ryšio operatoriai iš tikrųjų skambina savo klientams ir siūlo paslaugas. Sukčiai nenori išsiskirti. Sakykime, jeigu sukčius paskambins ir apsimes Kelių valdybos direkcijos atstovu, jūsų neužkabins“, – sako lektorius.

Nuolatinė kova

Žinant, kam skambinti ir kaip sudominti, yra dar viena problema, su kuria susiduria telefoniniai sukčiai: iš kur skambinti? Anksčiau itin dažnai skambindavo asmenys iš įkalinimo įstaigų: kadangi jose mobilieji telefonai draudžiami, reikdavo kaip nors slaptai jį gauti. Pasak L. Marcinkevičiaus, dabar sukčius nebėra tiesiog žmogus, pasiėmęs savo mobilųjį telefoną, atsisėdęs ir skambinantis, – viskas vyksta daug didesniais masteliais.

Pavyzdžiui, siunčiant SMS žinutes ir norint, kad gavėjas nematytų siuntėjo telefono numerio, tokią paslaugą galima užsisakyti pas tam tikrus jos teikėjus: tai daro ir realios įmonės, norėdamos, kad klientai matytų jų pavadinimą, o ne telefono numerį. Šios paslaugos teikėjai, sužinoję apie bandymą sukčiauti tokiu būdu, dažniausiai geranoriškai blokuoja tokias žinutes.

Visgi sukčiai nesunkiai išsisuka iš šios situacijos – tiesiog šiek tiek pakeičia siuntėjo vardą: sukeičia porą raidžių vietomis, praleidžia ar prideda raidę, o ne toks akylas žinutės gavėjas į tai nė neatkreipia dėmesio. Specialistas tikina, kad tos vardinės žinutės ir vėl blokuojamos ir ta kova vyksta nuolat.

„Ką aš labai rekomenduoju? Visi operatoriai, visi kompiuteriai turi apsaugos sistemas, interneto apsaugą, antivirusines programas ir gautas nuorodas įprastai blokuoja. Arba jų reiktų nespausti“, – perspėja L. Marcinkevičius.

Jeigu sukčiai ne siunčia žinutes, o skambina, tai šiais laikais dažniausiai atliekama iš skambučių centrų su atitinkama įranga ir ryšio kanalais. Su tuo kovoja net ir tokios institucijos kaip EUROPOL, praėjusią vasarą vykdžiusi operaciją „Pandora“ ir uždariusi net 12 tokių centrų keliose Europos valstybėse.

Lektorius atkreipia dėmesį, kad šiuo metu sukčiai dažniausiai skambina iš lietuviškų numerių, tačiau kalba rusiškai. „Mano žiniomis, Lietuvoje šiuo metu tokių skambučių centrų nėra – jeigu jūs arba jūsų artimieji sulaukiate tokių skambučių, galiu užtikrinti, kad jie ne iš Lietuvos. Sukčiai nelegaliais būdais, naudodami tam tikrą įrangą, savo numerius pakeičia“, – kalba specialistas.

Gerasis policininkas

Anksčiau sukčiai, įvykdę savo „misiją“ ir apgavę žmogų, patys atvažiuodavo pasiimti išviliotų pinigų. Šiais laikais viskas vyksta kiek kitaip. Paprasčiausias būdas – gauti banko sąskaitos duomenis ir tiesiog pervesti ten esančias lėšas į vieną ar kelias kitas banko sąskaitas.

Banko sąskaitos duomenys neretai gaunami atsiuntus tam tikras nuorodas ne tik SMS žinutėmis ar elektroniniais laiškais, bet ir per socialinius tinklus, pavyzdžiui, „Messenger“ ar „WhatsApp“: paspaudus nuorodą, atsidariusiame lange suvedami duomenys ir sukčiai pasiima pinigus. Be to, populiarus sukčiavimo metodas – apsimesti svarbiomis institucijomis ir sukurti netikrus tų institucijų puslapius, kuriuose taip pat prašoma įvesti asmens duomenis.

Lektorius pasakoja, kad neseniai buvo keli atvejai, kai sukčiai apsimetė telekomunikacijų bendrovės ar banko atstovais ir vadovavosi „gerojo policininko“ scenarijumi: paskambina greičiausiai rusakalbis žmogus, apsimeta telekomunikacijų bendrovės darbuotoju ir gąsdina, kad tuoj išsijungs ryšys, tada skambina iš banko ir prašo tam tikrų duomenų, o jeigu jų nesuteikiate – sulaukiate trečio skambučio: „Laba diena, aš iš policijos. Matome, kad į jūsų banko sąskaitą buvo įsilaužta. Man reikia jūsų duomenų, kad sustabdyčiau piniginius pervedimus.“

Nekalbėkite rusiškai

Apžvelgęs pagrindinius telefoninių sukčių metodus, L. Marcinkevičius įvardijo ir pagrindines taisykles, kaip neužkibti ant sukčių kabliukų. Jo teigimu, nei bankai, nei telekomunikacijų įmonės nesiunčia nuorodų gąsdindami, kad jei neatliksite tam tikrų veiksmų, atsitiks kas nors blogo: prarasite ryšį, bus užblokuota banko sąskaita ar pan.

„Man pačiam teko bendrauti su sukčiais ne vieną ir ne du kartus. Jie sako, jog vienintelis būdas, kad nedingtų ryšys, – paspausti nuorodą. Tikras operatorius jums pateiks keletą būdų: nuvykti į saloną, susitarti telefonu, palaukti dieną, savaitę ar mėnesį. Nebus jokio spaudimo ir jokių nuorodų“, – tikina specialistas ir priduria, kad sukčiai visada stengiasi sukelti stresą, kad tokioje būsenoje sprendimai būtų priimami jų neapgalvojant.

Kitas rodiklis, kad jums paskambino sukčius, – rusų kalba: lietuviškai jie net nemoka. Paskambinusieji ir apsimetantys kokių nors įstaigų darbuotojais neretai tikina, kad kur nors pasirašėte, jog norite bendrauti rusiškai. L. Marcinkevičius pabrėžia, kad visi Lietuvoje esančių bankų, telekomunikacijų bendrovių ir valstybinių įstaigų konsultantai moka lietuviškai.