Apleistoje Stuomenų kaimo sodyboje savo laimę atrado kauniečių šeima

Kasmet iš kaimo į miestą išsikrausto per dvidešimt tūkstančių Lietuvos gyventojų. Per metus iš regionų nuteka maždaug viena visos Lietuvos abiturientų laida. Tačiau praėjusių metų statistika rodo, jog kaimo ramybė traukia dar labiau nei didmiesčių šurmulys, o miestiečių apsigyvenimas atokiuose kaimeliuose nėra tokia staigmena, kaip kartais gali atrodyti.

Oficialiosios statistikos portalo duomenimis, 2020 metais iš miesto į kaimą gyventi persikėlė 24432 gyventojai, kai tuo tarpu iš kaimo į miestą – 23542. Didmiesčio šurmulį į kaimo ramybę iškeitė ir Kaune gimusi, augusi bei gyvenimą kūrusi Joana Bakūnė, prieš ketverius metus su šeima apsigyvenusi Stuomenų kaime. Apie tai, kokie keliai iš didmiesčio į vienkiemį atvedė Bakūnų šeimą ir kaip sekasi kurtis Prienų krašte, „Gyvenimui“ pasakoja Joana Bakūnė.

– Gerbiama Joana, papasakokite apie save: iš kur esate kilusi ir ką veikiate gyvenime?
– Gimiau ir augau Kaune, kur ir pragyvenau daugiau nei 30 metų. Labai patinka dirbti, lipdyti su moliu, todėl ilgą laiką dirbau keramike. Esu įsitikinusi, kad šis užsiėmimas gali būti ir meditacija, ir menas, ir verslas. Tačiau gyvenime norisi išbandyti naujų sričių, tad ėmiausi kitos veiklos ir šiuo metu esu kraštovaizdžio dizainerė, padedu žmonėms tvarkyti savo aplinką.
– Kaip atradote savo naują pašaukimą?
– Augalais domėjausi visą gyvenimą, ši sritis traukė nuo mažens ir dabar atrodo, kad tai savaime suprantamas sprendimas. Galima sakyti, jog užaugau tarp augalų – ir mama, ir močiutė mėgo gėles ir nemažai jų augino. Rimčiau tuo užsiimti pradėjau prieš 10 metų, kai baigiau studijas ir, apleidusi keramikos amatą, pradėjau suktis šioje srityje.
– O kuo užsiima Jūsų vyras?
– Daugybę metų pradirbęs užsienyje, dabar kartu su mumis gyvena kaime. Prie ūkio visuomet yra darbų, tad čia ir sukasi.

– Pati esate kilusi iš Kauno: kodėl pasirinkote gyvenimą atokiau nuo miesto?
– Ir miesto, ir kaimo gyvenimas yra savaip įdomus. Negaliu sakyti, kad gyvenimo kokybė mieste yra vienokia, o kaime kitokia. Tai priklauso nuo daugybės dalykų: gyvenimo tikslų, pomėgių ir poreikių. Miestas džiugina tuo, kad čia gyventi paprasčiau – gatves valo, žolę nupjauna, viskas arti: vaikų mokykla, darželis, vaistinė. Tačiau kaime užburia ramybė, kurios mieste, deja, nerasi.
Nors gyvenau mieste, visą gyvenimą mylėjau gamtą, norėjau būti greta jos. Man ji labai graži. Ypač mėgstu stebėti metų kaitą, o kaime ji dar ryškesnė ir labiau pastebima. Man labai svarbi gyvenimo kokybė nuo pačių smulkmenų – kai tu gali sodinti augalus, kokių tik geidžia širdis, kai gali lauke išgerti puodelį kavos, o vaikas gali lakstyti po žolę… Todėl džiaugiuosi, turėdama galimybę būti šalia gamtos.
O jei pasiilgstu miesto – šalia, sėdi į automobilį, ir visi miesto privalumai pasiekiami per pusvalandį.
– Šiuo metu su šeima kuriatės Stuomenų kaime, sakykite, kaip nusprendėte keltis į Prienų kraštą? Kodėl pasirinkote Šilavoto seniūniją?
– Kai ieškojome savo kampelio, nebuvo svarbi seniūnija ar kaimelis. Tiesiog norėjome ramios vietos netoli Kauno ir kad ta vieta būtų, kaip sakoma, „mūsų“. Norėjome gyventi ten, kur dainuoja širdis. Paieškos užtruko dvejus metus ir širdis „uždainavo“ Stuomenų kaime, kur kaip tik buvo parduodama išties apleista sodyba… Tiesiog atradome savo vietą.
– Tikriausiai svarstėte ir kitus pasiūlymus: kuo Prienų kraštas buvo pranašesnis?
– Kaip ir minėjau, nebuvome prisirišę prie miestelių. Tiesa, mums buvo svarbu, kad būtų patogus susisiekimas su mano bei vyro tėvais, o pusiaukelė ir buvo Prienų krašte, kur ir radom savo kampelį.
– Kiek laiko čia gyvenate?
– Sodybą įsigijome prieš 10 metų, tačiau gyvename 4 metus. Kartais įdomu palyginti, kaip viskas atrodė iš pradžių ir kaip atrodo dabar. Kaip „batsiuvys be batų“, taip ir landšafto dizaineris savo kiemą prižiūri paskutinį. Nors apie batsiuvius nežinau, bet mūsų kiemas išties gauna mažiau dėmesio nei klientų. Tačiau vis tiek po truputį keičiasi. Per tuos metus susitvarkėme kūdras, atsirado želdynai, naminiai paukščiai, avys.
– Prienų krašto miesteliai ir gyvenvietės pasižymi stipriu bendruomeniškumo jausmu, galbūt dalyvaujate ir vietos bendruomenių veikloje?
– Labai gerbiu bendruomenes, žaviuosi jų veikla, bet kol kas „verčiamės per galvas“ su savo darbais, bet neatmetu galimybės, jog kada nors atrasiu tam laiko.
– Tikriausiai nesuklysiu sakydama, jog kraštovaizdžio dizaineriui ypač svarbu estetika: ar nepasiilgstate išpuoselėtų gatvių vaizdo? Juk kaime išpuoselėtų erdvių, ištaigingų dekoracijų nepamatysime, jeigu neužeisime pas kaimyną į svečius. Čia daugiausia vyrauja natūrali gamta…
– Natūrali gamta, ko gero, labiau žavi nei išpuoselėti gėlynai. Šiuo metu pasaulyje vyrauja iš skandinavų kraštų atkeliavusi natūralizmo mada – net tikrai prižiūrėtos, išpuoselėtos miestų erdvės siekia išgauti vaizdą, kuo artimesnį natūraliai gamtai. Matėte naują Vienybės aikštę Kaune, apsodintą paprasčiausiais visur augančiais karpotaisiais beržais?.. Šiandien pasaulyje atsisukama į natūralumą – išpuoselėti gėlynai tampa vis mažiau patrauklūs, nes jie pabrėžtinai dirbtiniai.
– Iš savo profesinės patirties tikriausiai galite pasakyti, kaip savo erdves tvarko kaimo ir miesto gyventojai? Ar šiais laikais ir kaimo ramybę pasiglemžia modernūs sprendimai?
– Žmonės, kurie kviečiasi dizainerį, paprastai prašo to, kas madinga. O madinga dabar natūralistinis stilius – tai, kas primena natūralią gamtą, tik kiek gražiau. Žinoma, visur rezultatas skiriasi, nes skiriasi sąlygos.
Pagrindinis skirtumas tarp miesto ir kaimo gyvenamosios aplinkos yra erdvė – kaime jos visada daugiau. Mieste sklypai dažniausiai bus daug mažesni. Be to, mieste labiau privalai derintis prie bendros aplinkos: kas auga šalia, kas pastatyta. Negali sodinti per didelio augalo, nes sklypo dydis to neleidžia. Negali sodinti per arti tvoros, nes privaloma laikytis tam tikrų atstumų. Visiškai nuo nulio sukurti gamtos epizodą gali tik tada, jei aplinkui visiškai nieko nėra – mieste tokių vietų nerasi. Taigi kažko, kas būtų panašu į laukinę gamtą, mieste dažniausiai neišgausi.
O kaime, ypač vienkiemyje, vaizdas gali susilieti su gamta. Čia paprastesnis augalų pasirinkimas, landšafto formavimas. Čia žmonės gali norėti ir kūdros, ir didelių augalų grupių, nes gali sau tai leisti. Mieste retai yra galimybė pasisodinti, pavyzdžiui, ąžuolą, nes jis tiesiog bus per didelis, per arti namo, per arti tvoros.
– O kokį sprendimą savo erdvėje pasirinkote patys: arčiau gamtos ar labiau modernų variantą?
– Dabar pats moderniausias variantas ir yra arčiau gamtos! Jei jau savo noru atsikrausčiau gyventi į gamtą, tai ir stengiuosi prisiderinti prie jos. Mano požiūris – nekankinti gamtos, su ja sutarti. Matau savo sklype stirnas, lapes, girdžiu gerves. Nenorėčiau jų netekti. Tai ir yra pagrindinis gamtos pliusas – ramybė, kurios šiais laikais trūksta tikriausiai kiekvienam.
– Gyvenate Stuomenų kaime, tačiau tikriausiai jau turėjote progos apžiūrėti ir Prienų miestą bei jo apylinkes: kaip vertinate Prienų rajono erdves ir miesto užmojį tapti kurortine zona? Ar Prienai turi potencialo?

– Matau, kad ir Prienų miestas, ir aplinkiniai miesteliai tvarkosi, keičiasi ir požiūris į želdynus, į mažąją architektūrą. Tai labai džiugina. Suprantama, kad tokius pokyčius riboja lėšos, tačiau jau matosi ir rezultatas.
Kurortinė zona – kodėl gi ne? Juk netoliese esantis Birštonas kurorto statusą turi. Žinoma, Birštonas garsus dėl SPA centrų, jei Prienai sugalvotų ką nors panašaus, tikėtina, kad žmonės irgi važiuotų čia ilsėtis. Kol kas trūksta tokių vietų, kurios būtų išskirtinai patrauklios – kokių nors poilsio namų, SPA zonų, sanatorijų, kur būtų saugu ilsėtis, sportuoti, švęsti, vaikščioti su vaikais, augintiniais, tačiau jei tai atsiras, bus puiku.
Potencialas – greta didelis miestas Kaunas, kurio gyventojai galėtų čia važiuoti ilsėtis, jeigu Prienai ras jiems ką pasiūlyti. Kita vertus, Lietuva – nedidukė, joje viskas greta, tikėtini lankytojai ir iš kitų miestų. Jei sugebėtume pritraukti užsieniečius, net ir iš artimojo užsienio – lenkus, latvius – būtų puiku.
– Kalbame apie darbą, o ką mėgstate veikti laisvalaikiu? Ar randate veiklos, gyvendami nedideliame Prienų krašte?
– Gyvenant vienkiemyje, veiklos niekada netrūksta! Dar nesu išgyvenusi nė dienos, kad galėčiau pasakyti: „neturiu ką veikti“. Darbas, namai, vaikai, aplinka, gyvūnai. Ir be abejo, visą gyvenimą mane lydi mano hobis – fotografija, be kurios sunkiai galėčiau išgyventi bent porą dienų.
– Ar jūsų šeima jaučiasi laiminga Prienų krašte?
– Vyresnės dukros su mumis jau nebegyvena, savo gyvenimą jos kuria Kaune. Ten mokosi ir dirba. Pagrandukė gyvena kartu su mumis, lanko Kardokų gamtos darželį. Lietuva nėra tokia didelė, kad vienas kraštas kardinaliai skirtųsi nuo kito. Tačiau namai, kuriame krašte bebūtų, yra ta vieta, kuri kiekvienam mūsų yra vienintelė. Mes laimingi, gyvendami savo namuose, savo erdvėje ir darydami tai, ką norime daryti.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė