Apklausa dėl Sausio 13-osios skelbimo nedarbo diena: vyresniems žmonės ši data asocijuojasi su skaudžia emocine patirtimi

Sausio 13-osios trisdešimtmečio išvakarėse Seime vėl kilo diskusijos dėl galimybės Laisvės gynėjų dieną paskelbti nedarbo diena. Šių diskusijų kontekste atlikta visuomenės nuomonės apklausa parodė, kad respondentų nuomonė dėl šios atmintinos dienos paskelbimo laisvadieniu pasidalino į dvi lygias dalis. 45 proc. apklaustų suaugusių šalies gyventojų teigė, kad iniciatyvą Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena palaikytų, visgi tokia pati dalis respondentų tikino, jog tokiam sprendimui nepritartų.

Kaip rodo naujienų agentūros ELTA užsakymu sausio mėnesį atlikta „Baltijos tyrimų“ apklausa, šios iniciatyvos vertinimas labiausiai išsiskyrė tarp skirtingo amžiaus respondentų grupių. Dažniausiai iniciatyvai, kad Sausio 13-oji būtų paskelbta nedarbo diena, pritarė jaunimas iki 30 metų (palaikytų 65 proc.). Visgi rečiausiai tokiai iniciatyvai pritarimą išsakė vyresni nei 50 metų asmenys (palaikytų 36 proc.).

Šiai iniciatyvai taip pat dažniau nepritarė respondentai su aukštuoju išsilavinimu, didžiausiomis šeimos pajamomis, vadovai, specialistai ir tarnautojai, pensininkai, rajonų centrų ir mažesnių miestų gyventojai.

Iniciatyva Sausio 13-ąją skelbti nedarbo diena – ne nauja

Artėjant Laisvės gynėjų dienos trisdešimtmečiui, Seime buvo priimta šiam jubiliejui skirta Seimo nario Emanuelio Zingerio pasiūlyta rezoliucija, kurioje buvo akcentuojama, kad Laisvės gynėjų dieną būtų tikslinga paskelbti nedarbo diena. Visgi Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena buvo imtasi iniciatyvos ir anksčiau.

Projektą Laisvės gynėjų dieną paskelbti laisvadieniu ją įrašant į Darbo kodeksą yra registravę ir konservatoriai Laurynas Kasčiūnas bei Dainius Kreivys, panašų siūlymą taip pat teikė Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos frakcijos narys Algimantas Dumbrava ir Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narė Dalia Asanavičiūtė. Pritarimą, kad Sausio 13-oji būtų paskelbta nedarbo diena, yra išsakęs ir prezidentas Gitanas Nausėda, šiai iniciatyvai pritarė ir kadenciją baigusi Vyriausybė.

Visgi Sausio 13-osios paskelbimo nedarbo diena klausimas vertinamas ir per ekonominę perspektyvą, mat kiekviena tokia diena valstybės biudžetui brangiai atsieina. Dar prieš Seimo rinkimus sugrįžus diskusijoms dėl galimybės Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena, Lietuvos parlamentinių partijų atstovai nesutarė, vietoje kurios dienos Laisvės gynėjų diena galėtų atsirasti nedarbo dienų sąraše.

Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos narys L. Kasčiūnas tuomet siūlė švenčių sąrašo rokiruotę: Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo, o gegužės 1-ąją – darbo diena. Toks siūlymas buvo pateiktas, atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybės skaičiavimu dėl kiekvienos papildomos švenčių dienos į šalies biudžetą nesurenkama apie 50 mln. eurų, todėl tai nepalankiai atsiliepia šalies ekonomikai. Tačiau šis siūlymas sulaukė nepritarimo. Tuometis socialdemokratų lyderis Gintautas Paluckas tvirtino, kad Sausio 13-ąją paskelbti laisvadieniu vietoje Gegužės 1-osios būtų kvailystė, kadangi ši šventė svarbi viso pasaulio mastu.

Sociologė: tragiškų Sausio 13-osios įvykių liudininkai nenori, kad Laisvės gynėjų diena taptų laisvadieniu

Tuo metpu „Baltijos tyrimų“ direktorė Rasa Ališauskienė mano, kad apklausoje dalyvavę respondentai klausimą dėl Sausio 13-osios paskelbimo nedarbo diena vertino per istorinę prizmę. Jos teigimu, ekonominis faktorius apklausos dalyviams buvo tik šalutinis veiksnys.

„Apie ekonomiką, manau, čia mažiausiai žmonės galvoja, jie turbūt labiau galvoja apie šios dienos prasmę ir simboliką. Vis tik labai ryškiai matosi tos demografinės grupės, t. y. žmonės, kurie pritaria arba nepritaria šiai idėjai. Vis tik labiau nepritaria vyresni nei 50 metų žmonės ir žmonės su aukštesniu išsilavinimu, labiau turbūt tie, kurie buvo tos dienos liudininkai“, – atkreipė dėmesį R. Ališauskienė.

Sociologė atkreipia dėmesį, kad nedarbo diena visuomenei paprastai labiau siejasi su švente, o, pasak jos, Sausio 13-osios tragiškų įvykių liudytojams ši data asocijuojasi su skaudžia emocine patirtimi.

„Kadangi ši data yra tragiška, tai, matyt, tai visuomenės grupei, kuri atsimena šiuos įvykius ir juose dalyvavo, jiems ši data atrodo verta labiau paminėjimo, bet tikrai ne šventimo. Todėl aš manyčiau, kad tai daugiau ne ekonominis, o emocinis aspektas“, – atkreipė dėmesį R. Ališauskienė.

„Stipriausias skiriamasis bruožas šiuo atveju ir yra amžius, nes vyrų ir moterų nuomonės panašios, kaimo, miesto, didmiesčio gyventojai irgi ne taip ryškiai skiriasi. Tai šiuo atveju turbūt yra kartų klausimas. Ar tai yra vertinama per asmeninę prizmę, ar tai daugiau jau tolimesnis istorinis įvykis tiems, kurie gimė vėliau“, – taip pat akcentavo ji.