Apie vyrus, kurie išneša šiukšles

Ant galvos – skarelė, kad, plaunant grindis, į akis nelįstų plaukai. Ant rankų – vienkartinės pirštinės, kad ekologišku skalbiamuoju muilu trinant jautrius mylimojo marškinius, nenulūžtų ir taip silpni nagai. Pusė dienos sugaišta, o nesutvarkytas liko dar vienas kambarys – svetainė. Į ją vandens kibiru ir dulkių siurbliu apsiginklavusi Eglė įžengs, tik suskaičiavusi iki dešimties, mat svetainėje ant sofutės guli ir televizorių žiūri jos mylimasis. Toks pat glebus, kaip ir tie jo marškiniai.

Vietoje mamos

„Tiesą sakė močiutė“, – keturpėsčia plaudama svetainės grindis, pagalvojo Eglė. Prieš trejus metus į močiutės namus atsivedusi dabartinį vyrą, neslėpė džiaugsmo – koks išsilavinęs, koks dailus. Tiesa, močiutė būsimuoju žentu kažkodėl nesidžiaugė. Šiek tiek paklausinėjusi, nejaukiai nutilo, o, išlydint svečią, anūkei į ausį sušnabždėjo: „Mamyčiukas.“

Po vestuvių apsigyvenus kartu, paaiškėjo, kad Eglei iš tiesų teks būti suaugusio vyro mama: ruošti jam valgį, skalbti jo rūbus, rūpintis, kad būtų sumokėti mokesčiai už būstą, kuriame abu gyveno, ir retkarčiais priminti, kad jau laikas miegoti.

Iš prisiminimų Eglę pažadino varvantis grindų skuduras. Kai baigė tvarkyti svetainę, buvo beveik aštuonios vakaro. Pavargusi Eglė klestelėjo prie virtuvės stalo ir atsivertė nešiojamąjį kompiuterį. „Ar vyrai padeda jums namų ruošoje? Kokius darbus atlieka?“ – parašė klausimą virtualioms draugėms, susirenkančioms vienoje mergaitiškų pokalbių interneto svetainėje. Norėjo sužinoti, ar ji viena tokia barbė-devyndarbė.

Prižiūri šiukšliadėžes ir augintinius

„Mano vyro pareigos tokios pat kaip mano. Abu vienas kitam reguliuojame, kokius darbus daryti, – aš jam, jis man. Pas mus šeimoj, taip sakant, lyčių lygybė“, – pašmaikštavo viena diskusijos dalyvė.

„Mano vyro pareigos: parnešti krūvą pinigų, neturėti kitų moterų, tiktai mane vieną, karštai mane mylėti ir gerbti“, – ironizavo kita.

„Mergaitės, surimtėjam, – juokus nutraukė svetainės senbuvė. – Mano vyras paprastomis dienomis kartais išplauna indus, bet savaitgaliais turi darbų, kuriuos privalo atlikti: plauna grindis, valo vonią, nuveža mane, kur reikia, ir pakeičia katinui smėlį.“

„Mano vyras nuveža ir parveža vaikus iš mokyklos, paduoda jiems pietus (būnu paruošusi iš anksto). Pašeria šunį, atneša produktus iš mašinos ir sudėlioja juos į šaldytuvą. Paruošia vaikus miegui, mažajai paskaito pasaką. Prižiūri šiukšliadėžes, automobilį, atlieka tuos namų ir sodo darbus, kurie man per sunkūs. Pavyzdžiui, išneša kilimus arba apgenėja medžius. Bet gal jau užteks vardyti, nes atrodys, kad jis darbštuolis, o aš nieko neveikiu. Mano darbas numeris vienas – nuolatos jį stumdyti, kad viską atliktų“, – įvardijo kita diskusijos dalyvė.

„Aš savo vyrui irgi esu prigalvojusi pareigų. Kiekvieną rytą turi atnešti man kavos į lovą, jeigu nedirba, išleisti vaiką į mokyklą, jeigu paprašau, nueiti į parduotuvę. Dar jis atsakingas už šiukšliadėžę, šunį, turi savaitgaliais mane nuvežti apsipirkti arba į svečius, nes svečiuotis labai mėgstu“, – raportavo dar viena.

„Viską turi daryti MOTERIS“

Po šio pasisakymo drauge su Eglės atodūsiu pasipylė apmaudo žinutės:

„Skaitau ir seilė tįsta... Mano vyro pagrindinė pareiga – pareiti namo. Dirba nuo ryto iki kito ryto, namo grįžta tik pamiegoti.“

„Na, bet ir darbštūs kai kurie vyrai. Aš nesakau, kad maniškis labai tingus, bet, ką nors darydamas, kiekvieną kartą primena, kiek daug jis man padeda. Šventai tiki, kad viską turi daryti MOTERIS, o jis prisideda tik iš geros valios. Gal, sakau, reikės šitą diskusiją atspausdinti ir parodyti?“

„Net nežinau... Taip išeina, kad mano vyras neturi jokių pareigų. Nebent pats kažką nuveikia, jeigu netingi, o taip būna retai. Iš tikro dabar esu nekokios nuotaikos, tai viskas atrodo blogai: nei jis valgyti kada nors padaro, nei indus išplauna, nei grindis. Tik prie kompiuterio sėdi arba guli ir televizorių žiūri.“

„Džiaugiuosi dėl kai kurių moterų, kad jų vyrai tokie šaunūs. Jei maniškis būtų toks pagalbininkas, tai oj kokia laiminga būčiau. Nes dabar kiekvieną dieną atsigulu į lovą ir mąstau, ko nespėjau sutvarkyti ir ką galėjo padėti padaryti vyras. Bet tokioms mano mintims vargu ar bus lemta išsipildyti.“

Namų tvarkymo instruktažui – niekuomet nevėlu

„Vyrai – ne telepatai, jūsų minčių nesupras. Reikia kalbėtis, – pastarajam komentarui atkirto viena diskusijos dalyvių. – Mūsų šeimoje nėra mano ar jo pareigų, tiesiog yra darbai, kuriuos būtina atlikti ir dėl kurių tariamės, priklausomai nuo tingėjimo lygio, laiko stokos ir pan. Pavyzdžiui, kartą buvome sutarę, kad indus vienas plauna lyginėmis mėnesio dienomis, kitas – nelyginėmis.“

„Kai kuriems vyrams labai sekasi. Jie, matyt, nežino, kur namuose šaldytuvas ar kriauklė. Sakyčiau, palepinti jie, o kas juos lepina? Ogi jų žmonos. Mergaitės, darbus namuose reikia dalytis, jeigu nenorite virsti piktomis tetomis su šluota rankose, neaiškios spalvos chalatu ir „bigudukais“ plaukuose. Niekada nevėlu vesti instruktažą namų tvarkymo ir smegenų atstatymo klausimais“, – konstatavo kita.

„Sutinku. Kai maniškis grįš iš darbo, būtinai jam garsiai perskaitysiu, ką daro kiti vyrai. O tai per dažnai man primena, kad valgio gaminimas, indų ir grindų plovimas, vaikų auginimas – moteriški darbai“, – pridėjo dar viena.

Pasidaryk pats

Kitas rytas Eglei buvo kaip niekados palaimingas. Atsikėlusi padarė kelis jogos pratimus, o tuomet su garuojančiu kavos puodeliu užsidarė vonios kambaryje – neskubėdama darėsi makiažą. Pieštuku ryškindama antakius, išgirdo kažką bruzdant – atsikėlė vyras. Užsuko pas ją į vonią, nusiprausė, išsivalė dantis. Kadangi buvo visa galva aukštesnis, prie veidrodžio gražinosi drauge su žmona, o ir jos kremu pasinaudojo.

Tuomet nutipeno į virtuvę – ten turėjo garuoti pamėgti jo pusryčiai: minkštai virtas kiaušinis, gausiai aliejuje kepti šoninės gabaliukai ir skrebutis. Eglė suprunkštė. Įsivaizdavo, kaip nustebo vyras, ant stalo radęs duonos, sviesto, dešros ir raštelį: „Pasidaryk pats.“ Iš garsų suprato, kad pusryčius vis tik pasidarė.

Po 15 minučių vyro žingsnių skambesys nuaidėjo prie drabužių spintos. Šiandien pirmadienis, vadinasi, vilksis mėlynuosius marškinius. Eglė ir vėl patyliukais sukikeno – ant neišlygintų pirmadieninių marškinių pakabos buvo prilipdytas dar vienas raštelis: „Išsilygink pats.“

Pikti žingsniai artėjo vonios, kurioje Eglė lakavosi nagus, link. „Klausyk, kas čia darosi?“ – netrukus išvydo surūgusį vyro veidą.

Nieko nesakiusi, Eglė ištraukė lapą, ant kurio buvo surašiusi sau ir mylimajam paskirstytus namų ruošos darbus. Jos stulpelis buvo dvigubai ilgesnis, bet tebūnie, juk tai – tik pradžia.