Apie Vinco Mykolaičio-Putino dienoraštį klasiko jubiliejaus proga

Sausio 6 d. buvo minimos iškilaus lietuvių poeto, prozininko, dramaturgo, kritiko ir literatūros mokslininko Vinco Mykolaičio-Putino 130-osios gimimo metinės. Šia proga rubrikoje „Apie literatūrą – gyvenimiškai“ literatūrologė Dalia Jakaitė aptaria Vinco Mykolaičio-Putino knygą „Dienoraštis 1938–1945“ (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2022).

1945 m. sausio 6 d. Vincas Mykolaitis-Putinas rašė: „Šiandien saulei tekant man sukako 52 metai. Nekartosiu čia, kokių man minčių ir rūpesčių kelia tokis rimtas mano amžiaus skaitmuo.“  (p. 399).

Taigi, šiais metais galima minėti 130-ąsias mūsų klasiko gimimo metines. Šio jubiliejaus „išvakarėse“ pasirodė iškilmėms tarsi nelabai patogi knyga – Dienoraštis 1938–1945. Nepatogi – dėl knygai būdingų ideologinių ar pasirinkimo priešpriešų, jų sukeliamo slogučio. Nuo pat pradžios kyla ir savotiškas detektyvo įspūdis, neleidžiantis nuspėti, koks įvykis, jo vertinimas ar emocinis santykis su tikrove laukia tiek skaitančiojo, tiek rašančiojo. Istorinio detektyvo įspūdį iš dalies lemia jau knygos įžanga. Kaip rašo gerai parengto įvadinio straipsnio autorius Manfredas Žvirgždas, susiduriame su tekstais, kurie pas mus atkeliauja tarsi kontrabandininkų maršrutais. Šiame įvade gana taikliai apibendrinamas ir iš dienoraščio kylantis psichologinis bei idėjinis rašytojo portretas, pavyzdžiui: „Dienoraštis išryškina poetą kamavusias moralines dilemas, kritiškumą sau, pesimizmą, kartais naivų nesiorientavimą situacijoje, liguistą uždarumą.“ (p. 11). Kita vertus, gyvenimiškų dienoraščio prieštaravimų, idėjinių, moralinių ar istorinių įtampų tiek daug, kad diskutuoti norisi tiek su Putinu, tiek ir su jo kritikos įžvalgomis. Pavyzdžiui, įprastai akcentuojamas Putino uždarumas ar kritiškumas sau neretai pasirodo ir visai priešingu pavidalu…

Nuo oro permainų iki pesimizmo himnų

Pradėsiu nuo tarsi mažiausiai įtampų keliančių, bet ne mažiau iškalbingų dalykų. Skaitant dienoraštį, neįmanoma neatkreipti dėmesio į tai, kas įvade apibūdinama kaip stropiai registruojami klimato pokyčiai. Dienoraštyje fiksuoti orų permainas – lyg ir nieko ypatingo. Vis dėlto stebina šio fiksavimo ritmiškumas – nepaisant to, koks dramatiškas būtų įrašas. Pastabos apie orą iškyla kaip savotiškas pasaulio tvarkos liudijimas arba šios tvarkos ilgesys, kai tik gamta ir gali suteikti paguodos arba, kaip įprasta literatūroje, patvirtinti, įprasminti tai, ko nesugeba aprėpti žmogaus sąmonė. Sunkmetį liudija ir su socialinėmis realijomis neretai siejamas orų fiksavimas: „Oras atšalo. Pernai pirmą kartą pakūrėm rugs. 13. Šįmet – kuro stoka. Teks pašalti.“ (p. 69). Orų stebėjimas išprovokuoja ir impulsyvesnes refleksijas: „Savijauta – tartum grimztum į kokį klaikų košmarą. O gyvenimas galėtų būti tokis gražus! Dabar tokios auksinės giedrios rudens dienos. Pro burzgiančius lėktuvus traukia į pietus gervių pulkai.“ (p. 382). Dėmesys orams tarsi numato ir netrukus po karo ateisiantį laiką, kai literatūroje apskritai bus likę nedaug nekaltų temų…

Simbolistą Putiną menantis įsiklausymas į gamtos ritmą tarsi įteisina ir netikėtą geocentrizmo sąvokos vartoseną viename fragmente, su kuriuo norisi peršokti prie dienoraštyje (kaip bebūtų keista) ne tokių dažnų – labiau metafizinių dalykų. Toliau pateiktoje citatoje, atsispiriant nuo tariamo ar realaus žemės centriškumo, išeinama į platesnius religinio pasaulėvaizdžio klausimus, o iš tiesų – į teocentrinio pasaulėvaizdžio problematiką, į gana radikalią jo interpretaciją:

„Daugelis ligšiolinių pasaulėžiūrų ir religijų, tarp jų ir krikščionybė, tegalėjo susikurti geocentriniame pasaulio visumos supratime. Žemė – pasaulio centras ir svarbiausia jo arena, kurioj gyvena, kovoja, kuria ir nepaprastų laimėjimų pasiekia tobuliausi pasaulio padarai – žmonės, savo protu ir dvasine siela susiliečią su pačiu Dievu, kuris juos ir sutvėrė, įdiegęs į juos savo dieviškumo kibirkštį. […] Geocentrinio ir antropocentrinio žmogaus egoizmas taip suklestėjo, kad jis Dievą padarė ne tik savo Kūrėju, bet ir Atpirkėju, Išganytojum, Rūpintojum, o kartais savo pavaduotojum ir net beveik tarnu. […] Ne, aš negaliu tikėti, kad Dievas dėl kažkokių neišaiškinamų priežasčių būtų panorėjęs šitoj visumos dulkelėj daryti tokius stebuklus, kaip mus moko šventoji istorija ir religija. Niekam mūsų mikroskopinė žemė nerūpi, jokia Apveizdos akis ties ja nebudi ir veltui mes savo egoizme ir puikybėje didžiuojamės, kad pats Dievas už mus ant kryžiaus kentė […] Kokia šiurpi iliuzija, koks tuštumas aplinkui, kokia vienatvė begalinėse tamsybėse!“ (p. 279–280). (Paryškinta – D. J.).

Paliekant nuošalyje sąvokų geocentrinis ar teocentrinis autentiškumą bei legitimumą, šiame fragmente dėmesį patraukia konkretūs Putino pasaulėžiūros posūkiai. Atrodo, tarsi pripažindamas čia pateiktą teocentrinio pasaulio modelį, poetas nuo jo akivaizdžiai atsiriboja, išreiškia radikalų savo svetimumą krikščionybei, atsisako tikėti esminėmis jos tiesomis. Atpirkimo ir išganymo tiesos paradoksaliai priskiriamos žmogaus egoizmui, o galų gale atsisakoma patikėti ir Dievo meile. Išsakydamas absoliučios tuštumos būseną, Putinas tarsi priverčia iš naujo permąstyti apskritai krikščionišką tapatybę jo kūryboje bei gyvenime. Kita vertus, atsiranda ir įspūdis, kad tai ne tiek asmeninis įrašas, kiek savotiško personažo laikysena, artima dienoraštyje anksčiau išsakytam sumanymui parašyti knygą itin simbolišku pavadinimu – „Pesimistinės pasaulėjautos pagrindai“. Anksčiau cituota neviltis, tariamas žinojimas apie bet kokią Apvaizdos tuštumą – turbūt radikaliausia šio pesimizmo išraiška dienoraštyje. Bet nuo jo gelbsti žvaigždėto dangaus ar orų stebėjimo ritmas… Minėtas sumanymas grąžina ir į ankstyvąją Putino „Pesimizmo himnų“ epochą, kelia minčių apie apskritai nerealizuotus kūrybinius sumanymus mūsų klasiko kelyje.

Turint galvoje šią konstruojamo personažo galimybę, galima sakyti, kad ir visas Putino dienoraštis nėra labai asmeniškas. Kita vertus, iškalbingos yra ir užuominos apie šeiminį gyvenimą ar bendravimą su aplinkiniais (pavyzdžiui, keistas nepasitenkinimas Vladimiro Šilkarskio vaišėmis), ar tik iš pirmo žvilgsnio santūrus motinos mirties užrašymas, su brolio atvykimu susijusi tokia savivokos pastanga: „Keista mūsų šeima. Vieniems su kitais mums nebėr kas veikti, nebėr kalbos.“ (p. 55). Atrodo, kad visuotinai žinomą Putino santūrumą, uždarumą ar tam tikrą racionalumą galima suvokti ir kaip suvalkiečio tapatybę, kuri kartais išsakoma ir tiesiogiai. Įvardijimas „Manoji Sūduva“ atsiranda išgyvenant griuvėsių, karo, beįsigalinčios okupacijos siaubą: „Ar pajėgs kas nors išplėšti Lietuvą iš rusų nagų?“ (p. 365). Itin asmeniškas yra mirties baimės klausimas, prisipažinimas dėl jos, atvirumas ir kitoms baimėms…

 „Mano“ ir kitų kultūrinis gyvenimas

Šis Putino dienoraštis – tai ir galimybė geriau pažinti to meto kultūrinį gyvenimą. Pavyzdžiui, nors Putinas nemini jo paties įsteigtos studentų ateitininkų draugijos „Šatrija“ vardo, prasminga ir simboliška atrodo tai, kad visi labiausiai jį dominantys poetai tuo metu priklausė šiai bendruomenei. Rašydamas apie vienus 1942 metų skaitymus Vilniaus universitete, dienoraščio autorius fiksavo: „Iš šio žmogaus [Krivicko] gali išeiti stambus rašytojas, o iš Matuzevičiaus ir Mačernio – geri poetai. Bradūnas man atrodo kol kas žymiai silpnesnis, bet gali išaugti ir tas. Jam berods stoka apsiskaitymo ir gilesnio išsilavinimo. Indriliūnas paskaitė jaunosios kartos vardu kaip ir kokią deklaraciją-credo. Ji per daug teisinga, akademinė, bendra, dėl to negali pasidaryti kokios nors grupės ar srovės manifestu. O aš labai norėčiau, kad toks atsirastų.“ (p. 299–300). Šis įrašas liudija ne tik Putino lūkestį, bet ir tam tikros bendruomenės egzistavimą, leidžia patikrinti legendomis apipintą Putino nuomonę apie Bronių Krivicką, primena apie besiformuojantį mąstytojo ir kritiko Mamerto Indriliūno kelią… Literatūrinės diskusijos gali pakviesti ir kritiški pasisakymai apie kitus šios kartos autorius, pavyzdžiui, rašant jau apie 1944-uosius: „Niliūnas su Švedu šį kartą menkai pasirodė: abu pretenzionalūs, manieringi, pompastiški. Švedas vis dėlto turi minties ir galios, o Niliūnas visai dar gimnazistiškas – ir skaitė taip pat gimnazistiškai.“ (p. 342). Turint galvoje Putino kaip romanisto kelią iki „Krizės“ ar „Sukilėlių“, dviprasmiškai nuskamba ir kritiški dienoraščio autoriaus žodžiai apie realizmo perviršį mūsų literatūroje: „Mes tenkinamės primityviu realistiniu atvaizdavimu tokios pat primityvios kaimo buities, kaip štai „Raganiuje“, ir netgi visą mūsų literatūrą norėtume ta linkme pakreipti, kaip tai daro Korsakas, analizuodamas tą patį „Raganių“ ir visokių ten nuostabių tobulybių rasdamas.“ (1940 m., p. 130). Kita vertus, įdomus Antano Vaičiulaičio „Šiaurietės“, kitų tekstų vertinimas. Vienas įdomesnių dalykų literatūriniu požiūriu yra išsipildę ir neišsipildę paties Putino planai, nors ir skurdoki, bet savo eilėraščių komentarai, muzikinis ir apskritai kultūrinis to meto gyvenimas. Mano dėmesį atkreipė grįžimas prie dramų, noras taisyti rašytas anksčiau ir imtis naujų. „Mano drama svyruoja tarp komedijos ir rimtos dramos. Nežinau dar, kaip galutinai pakryps“ (p. 59), – 1938 m. rašė Putinas. Nepaisant simbolizmo ir kartkartėmis reiškiamo nepritarimo realizmui, Putinui nesvetimos buvo ir „gyvenamo momento“ paieškos savo kūryboje, o svarbiausia – kad eilėraštis nebūtų banalus (idealioji siekiamybė). Išleistas dienoraštis – tai ir puiki proga sužinoti apie muzikinę Putino „kolekciją“, įvertinti muzikinio jo skonio profesionalumą.

Skaitytoją gali sudominti Putino kaip profesoriaus darbas, savirefleksija ta tema. Baudžiava vadinamas ir dėl įvairių priežasčių nepasitenkinimą keliantis dėstytojavimas yra ir tai, ko netrukus, okupacijų siaubo atmosferoje, Putinas ilgisi kaip ramaus gyvenimo galimybės. Dienoraštis fiksuoja ir literatūrinio muziejaus, kitų mokslo bei kultūros institucijų darbą, kaip ir iki kada įmanomi paprasti, ideologinių įtampų nesaistomi Balio Sruogos ir Antano Venclovos, kiti pasikalbėjimai.

Ideologijų ir vertinimų pinklėse

Putino dienoraščiui skirtoje recenzijoje lengviau kalbėti apie orus, metafiziką ar kultūrinio gyvenimo atspindžius. Kur kas sunkiau – apie idėjinę ir ideologinę Putino istoriją. Nuo įprastinio kritinio požiūrio į tuos, kurie „vogrioja, kad didelėj valstybėj gyventi geriau“ (1938, p. 63), ši istorija tęsiasi iki pašėlusio teroro siaubo ir kone gailestį keliančio paties Putino pasidavimo didelės „valstybės“ tvarkai. Bet kokiu atveju norisi pabrėžti, kad Putinas išreiškia ne tik savo, bet ir bendras tos epochos ar bent jau visuomenės dalies nuotaikas, pavyzdžiui, abejonių persmelktą bandymą suprasti, kuo baigsis derybos su rusais, ko neteksim atgaudami Vilnių, džiaugsmą dėl atgautos sostinės ir taip toliau. Turbūt naiviu galima pavadinti pernelyg paprastą pirmos sovietinės okupacijos, Spalių švenčių ar pirmų raudonų Kalėdų priėmimą, kai viskas atrodo esą „po senovei“ (p. 162), kai netgi „rinkimai“ atrodo esantys „procedūra greita ir aiški“ (p. 166). Keistas gali pasirodyti ir pasitikėjimas sovietų valdžia: „Bolševikai vis dėlto moka paspaust ir išspaust. Galgi jie taip sukrės mūsų gyvenimą, kad sprogs ir nubyrės nuo mūsų tas atrofijos kevalas.“ (p. 158). Priblokšti gali ir bandymas gyventi ramiai žinant pirmuosius trėmimus ar netgi persiimant atitinkama sovietine retorika (panašiai kaip vėliau persiimant stereotipine mąstysena žydų klausimu): „Kokios to priežastys ir kokia žmonių kategorija išvežama, iš šalies žiūrint neaišku. Yra visokių: buržujų ir darbo žmonių, lietuvių, lenkų, žydų. […] Suprantama, kad šiomis dienomis visuomenėj plinta nerimas, baimė ir daugybė visokių gandų. Šiandien jau kiek ramiau.“ (p. 198–199, 368). Keista, naivu, bet ir gyvenimiška, nes pats nesupratimas yra žmogiškas, pažįstamas ne vienos giminės istorijai… Apnuogindamas rašantįjį, dienoraštis leidžia pabūti konkrečių būsenų ir nuotaikų liudytoju, kai pats skaitytojas kone atsiduria visų aprašomų įvykių akivaizdoje, yra priverstas (o gal ir nepavyksta) pasirinkti, suprasti ir nesuprasti.

Spėjęs išpažinti savąjį nesupratimą ir tik vėliau išgyventą bolševizmo siaubą, Putinas fiksuoja ir pirmosios tremties tragediją: „Šiandien – liūdnų metinių sukaktuvių diena: pernai birželio 14 d. rytą išėję į miestą pamatėme sunkvežimiais vežamus žmones, saugojamus dviejų ginkluotų enkavedistų. Taip prasidėjo lietuvių trėmimas į Kazakstaną […]. Jei ne karas, dabar visi Lietuvos inteligentai ir ūkininkai dauguma sėdėtume Kazakstane ar kituose panašiuose kraštuose.“ (p. 277). Ši tariamybė, kaip žinia, išsipildė vėliau, todėl toks skausmingas ne vienam atrodė Putino ar kitų asmenų pasirinkimas. Artėjant antrajai okupacijai, Putinas ima aiškiai suvokti, kad: „Bolševizmas turi kažkokią prakeiktą slegiančią, pritrenkiančią, smaugiančią galią. Jis gramzdina į neviltį, apatiją, kaip į juodą dumblą, absorbuojantį visą žmogaus esmę.“ (p. 388). Todėl kyla ir egzistencinis klausimas – „ar pajėgsiu“, o tiksliau – ar sugebėsiu nepasiduoti propagandai (p. 389). Užvaldant šiai smaugiančiai galiai, vėlgi prisiimamos ir tariamai ramaus gyvenimo, naujo „žaidimo“ taisyklės: „Nieko dabar nenorėčiau, tik pasilikti nuošaliai nuo to viso gyvenimo, sutvarkyti savo literatūrinį palikimą ir gal dar ką nauja parašyti. Bet ar bus kam reikalingi mano senieji ir naujieji raštai, jei neimsiu rašyti pagal šio momento reikalavimus?“ (p. 394–395). Nors šis klausimas ir retorinis, skaitant dienoraštį, randasi atsakymų, modeliuojančių ne realią, bet tik galimą literatūros istoriją. Nerašius pagal reikalavimus, sugebėjus rašyti ne pagal nurodytas taisykles, reikalingumas būtų kitas, kitoks. Bet tam būtų „reikėję“ ir kitaip pasirinkti. Bandant suprasti šio „nuošaliai“ ramaus svarstymo ar pasidavimo „žaidimui“ priežastis, atsakymą pasiūlo kitose dienoraščio vietose dar aiškiau išsakomas argumentas ir turbūt labiausiai už viską Putinui rūpėjęs dalykas: „Atšliaužia sovietų ordos ir mus nušluos kaip šapus nuo kelio. Kam bus reikalingi mano raštai, kas ir kada juos skaitys – ir kaip juos išsaugoti nesunaikintus?“ (p. 350). Šis „mano“ raštų gailestis – pasikartojantis viso dienoraščio motyvas. „Bet ko man labiausiai gaila, tai rankraščių, laiškų, dokumentų, nuotraukų. Ilgų metų darbas nuėjo niekais. Žuvo mano paties, mano sielos dalis“ (p. 389), –  rašoma pamačius, kaip viskas išgrobta senajame Vilniaus bute. Ir atrodo, kad šis turtas yra vienodai brangus kaip „Lietuva pasruvusi dūmais, paplūdusi krauju ir ašaromis“ (p. 399). Ideologinė Putino gyvenimo istorija paliečia ir paties dienoraščio rašymą. 1944 m. gruodžio 31 dieną, abejodamas, ar dienoraštį rašys toliau, Putinas nerimauja ne tik dėl to, ar „bus jis kada kam įdomus“, bet ir – „ar verta rizikuoti šiais pašėlusio teroro laikais?“. Turint galvoje tolesnį Putino gyvenimo kelią, rizikuoti Putinui pasirodė esą verta. Su didesne ar mažesne rizika dienoraštis buvo tęsiamas ir sovietmečiu kaip ir kitas – prozos, poezijos rašymas. Buvo tęsiama išsaugant tam tikrą dalį savęs ar pasiduodant į propagandos spąstus.

Šioje situacijoje natūraliai kyla ir emigracijos klausimas. Apmąstymų, diskusijų vertas ir šis įrašas, gavus laišką iš Antano Maceinos, kuriame ne visai pamatuotas kritiškumas jungiasi su taikliai įvardyta emocija: „Manau, kad jo ir kitų mūsų emigrantų laukia liūdnas likimas, kaip ir iš viso visų emigrantų. Atitrūksta nuo savo tautos, ima nebesuprasti jos reikalų, pameta sveikos nuovokos jausmą, pasidaro egzaltuotais fantastais. Be to, pragyvenimo klausimas!“ (p. 157). Kaip ir kitais esminiais momentais, šio pamąstymo palydovas yra kone gelbstintis orų fiksavimas: „Diena giedra ir šaltoka. Temperatūra viso apie 0 (zero).“ Emigracijos klausimas aštrėja jau su antrąja okupacija. Greta dėmesio vertų konkrečių vietos ir laiko aplinkybių ryškėja ir ilgo svyravimo drama, pagrindinės pasirinkimo priežastys tiesiogiai ir netiesiogiai įvardytas rūpestis dėl raštų, bibliotekos: „Vienas vežimas išriedėjo ir iš mūsų kiemo. Ilgai svyravau: važiuoti man ar pasilikti. Nutariau pasilikti. Bastūno gyvenimo miške aš ilgai nepakelčiau. […] Čia pasilikęs galiu žūti skaudžia, bet prozajiška enkavedisto aukos arba katorgininko mirtim.“ (p. 359). Neišsipildo ir ši pranašystė, ir turbūt verta sakyti – ačiū Dievui.

***

Kaip sakė viena knygos skaitytoja, lietuvių kalbos mokytoja ir mano bičiulė Eglė – tas dienoraštis labai rezonuoja šiandienos įvykius… Pateiksiu tik vieną su šiais laikais išties koreliuojančią citatą: „Pagaliau ir patys rusai, pamatę svetimų kraštų gyvenimą ir pakvėpavę laisvesniu Europos oru, ar nepanorės nusikratyti ir savo raudonųjų diktatorių klika?“ (p. 375). Nepaisant to, kad čia išsakyta viltis pasirodė utopiška, šie ir kiti Vinco Mykolaičio-Putino klausimai leidžia konstatuoti itin daugiaplanį išleisto dienoraščio aktualumą.

Recenzijos pabaigoje verta paminėti ir gerai parašytus knygos komentarus, įspūdingas leidinio iliustracijas, kuriose – ne tik paties Putino skirtingi veidai, jo mokinių žvilgsniai bei laikysenos profesoriaus atžvilgiu, bet ir tik iš pirmo žvilgsnio paprastas, o labai daug slepiantis rankraštis…

Literatūrologė Dalia Jakaitė