Apie vieną gąsdinantį žodį

Nuo seniausių laikų žmonės vengė atvirai kalbėti apie kūniškus dalykus ir nuo savo akių slėpė juos po tabu skraiste. Per anksti paragauti uždrausto vaisiaus buvo pavojinga, o nuo katastrofiškų padarinių saugojo draudimai. Atrodė, kad po tabu skraiste tūno grandinėmis sukaustyta pabaisa, kuri staiga ištrūks į laisvę, vos tik bus ištartas jos vardas. Šis dėsnis tiksliai suveikė ir 1986 m. liepos 17 d., kai sovietų pilietė Liudmila Ivanova per teletiltą tarp Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) ir Bostono moterų išdidžiai pareiškė: „Sovietų Sąjungoje sekso nėra!“

Frazė akimirksniu išgarsėjo visame pasaulyje, nepaisant to, kad ji buvo išpešta iš konteksto ir gerokai supaprastinta. Moteris tokių žodžių neištarė – ji tenorėjo paaiškinti, kaip Sovietų Sąjungoje atsiranda vaikai: „Sekso pas mus nėra, ir mes kategoriškai prieš jį. Pas mus yra meilė.“

Vaizdžiau tariant, ji preparavo seksualinį instinktą, atskyrė fizinę ir dvasinę jo puses, fizinę dalį paliko amerikiečiams, o dvasinę pasiliko.

Moteris buvo nuoširdi ir absoliučiai teisi. Sovietų Sąjungoje apie seksą nebuvo kalbama, kaip ir daugelis kitų sąmonės pogrindyje užslėptų dalykų, jis tiesiog neegzistavo. Šiapus ekrano jis turėjo savo vardą, netgi ne vieną, o anapus ekrano baugščiai slėpėsi bevardis po neperregimu gėdos ir drovumo šydu. Gerokai vėliau moteris aiškino, kad ją gąsdino ne veiksmas, o jį žymintis žodis, nors buvo kalbama apie lytinį aktą, kurį amerikietės atvirai vadino seksu, o rusės droviai dengė žodžiu „meilė“.

Iš frazės juokiamasi iki šiol, užmirštant, kad net ir Vakarų kultūroje seksas iš pogrindžio ištrūko tik po ilgus dešimtmečius trukusios seksualinės revoliucijos, kai nustota gąsdintis žodžių ir imta be drovios baimės kalbėti apie draustus dalykus. Iš sovietų piliečio tokia galimybė buvo atimta dar neįsisiūbavus revoliucijai, mat ūmai buvo susiprasta, kad tai revoliucija, bet ne ta, apie kurią rašė Karlas Marksas su Frydrichu Engelsu.

Marksistinė ideologija negalėjo pritarti minčiai, kad Žemę aplink savo ašį suka seksualinis instinktas (libido). Ši kilni paskirtis teko galingoms ekonominėms, politinėms, socialinėms jėgoms, kurias vainikavo klasių kova. Bolševikų perversmas nesutrukdė rusų kalba pasirodyti visiems svarbiausiems Zigmundo Froido veikalams, tačiau kai tik bolševikai atsitokėjo ir suvokė, kad Z. Froidas pučia reakcinius vėjus, libido jėgą laikydamas galingesne už klasių kovą, jam iškart užsitrenkė durys į Sovietų Sąjungą. Psichoanalizės ir marksizmo tyrimai užsidarė. 1930 m. išvaikyta ir Rusų psichoanalizės draugija.

Lietuvoje tais laikais viešpatavo tyriausi jausmai ir tauriausio pavidalo meilė, todėl įkvėpti gyvybės pas mus seksas neturėjo nei teorinių, nei praktinių galimybių. Mūsų krašte nedrįso rodytis joks psichoanalitikas, netgi su libido teorija nesutikęs Karlas Gustavas Jungas. Vakaruose augantis dėmesys pasąmonės reiškiniams mus gąsdino, bet žymus kultūros veikėjas Vytautas Bičiūnas 1930 m. ramino: „Nėra reikalo ginčytis dėl d-ro Z. Freudo minčių netikslumo. <...> drąsiai galima tikinti, kad šito moderniško psichoanalitiko teorijos yra laikinos.“

Simptomiškas šioje byloje buvo 1934 m. prelato Adomo Jakšto-Dambrausko išsakytas pasipiktinimas Vaižgantu, kam šis per paskaitas universitete citavo kunigo Antano Strazdo pornografiškas eiles. Norėdamas paryškinti moralinį Vaižganto nuosmukį, A. Jakštas rėmėsi Rusijos pavyzdžiu: „Rusų poetai Puškinas ar Lermontovas panašių pornografiškų eilėraščių yra prirašę devynias galybes. Bet Rusijoj jie nebuvo spausdinami, nes cenzūra drausdavo.“

Bolševikinėje Rusijoje, nors, kaip ten yra, „tikrų žinių neturime“, neabejotinai „seni cenzūros draudimai panaikinti, todėl tie pornografiški eilėraščiai plačiai spausdinami, o kai kurie net aiškinami ir verčiami mokytis mokyklose“. Iš savo spėlionių A. Jakštas sukurpė kaltinimą Vaižgantui, „kad jis tame dalyke pralenkė net bolševikus“, todėl „pasidarė menkas ir kaipo kritikas, ir kaipo profesorius, ir kaipo moralistas“. Tačiau su bolševikais lenktyniavo ne Vaižgantas, o aršia kova su nuogybėmis mene garsėjęs A. Jakštas, kurio davatkiškos pažiūros į „pornografines eiles“ keistai sutapo su bedievių bolševikų.

Vaižgantas seksą pavadino lytine meile ir nesiruošė jo, kaip neatskiriamos žmogaus prigimties dalies, išdeginti ugnimi, kadangi iš jo kyla visi pirminiai žmogaus poelgių impulsai: „Jei kas ištirtų visus paslapčiausius akstinus, paraginusius mūsų didvyrius šį bei tą nuveikti, tai kiekviename atrastų paprastą meilės, lytinės meilės pajėgą ir jos akstiną. Jei to pat ieškotų Tėvynei žuvusių vaikų veiksme, tą pat atrastų“ („Pragiedruliai“).

Kultūrinę energiją ir Vaižgantas išgauna iš seksualinės energijos, tik pritaiko ją tautinėms reikmėms. Lytinis instinktas realizuojamas asmeniniu lytinės meilės arba visuomeniniu Tėvynės meilės pavidalu. Reikšdamasis egoistiškai, jis atima jėgas iš visuomeninės raiškos ir „kliudo kitiems darbams“, kylantiems iš tautinių reikmių, todėl atidavus duoklę gamtai visą nuo giminės pratęsimo funkcijos atlikusią lytinės meilės energiją būtina pervesti į Tėvynės meilę, kaip darė dorovingi Vaižganto personažai – jie niekada „nežaidė meile“, „kurią vienaip tesuprato: tikslingą susiskyrimą į poras moralybės dėlei“.

Vaižganto psichoanalitiniai eksperimentai buvo drąsūs, tačiau mūsų žemės įšalo nepramušė. Ir Lietuvoje iki pat Nepriklausomybės nebuvo kūniško sekso – tik dvasingoji meilė.

Dr. doc. Gintaras Lazdynas