Apie vasaros potyrius

Neseniai netekau dar dviejų draugų. Įlipo į lėktuvą su bilietu į vieną pusę. Pagalvojau, jog būti nelaimingu – paprasta, o būti laimingu – reikia pasistengti. Apie laimę, gyvenančią kažkur kitur, bet tik ne pas mus, byloja ir horoskopai – kitų ženklų prognozės visada geresnės nei mūsų... Nors būna, kad horoskopai palankūs ir mums. Bet kas iš to – tuomet jie neišsipildo.

Sakoma, kad lietuviai – pavydi tauta. Nelabai ir pasiginčysi su tokiu teiginiu. Atsikeli rytą, geri kavą, pažvelgi pro langą ir akys užkliūva už naujo kaimyno automobilio. Kad jis su juo užsimuštų – pamąstai. Arba tu, jauna, graži moteris, tempi namo maišus pirkinių. Laiptinėje prasilenki su kaimyne, kuriai prie šono gražus stuomeningas vyriškis ir, aišku, maišai jo rankose. Ir taip toliau, ir panašiai. Vieniems pavydime naujų „ratų“, kitiems – lieknesnės žmonos ar stotingesnio vyro, tretiems – geriau apmokamo darbo ar ilgesnių atostogų, ketvirtiems... Žodžiu, bet kuriuo atveju įsigilinę rastume ko pavydėti. Sako, didžiausi pavyduoliai kauniečiai. Pavydi visiems gyvenantiems smetoniškuose namuose. Dabar ten mada gyventi tokiuose namuose. Šiauliuose tokių namų beveik nėra. Pavydas nėra gerai, nes jis užvaldo mintis, dažnai nuliūdina, gal net sužlugdo, bet, kita vertus, žinant lietuvišką mentalitetą, pavydas gali išeiti ir į naudą – tapti varomąja galia, užsukančiu varikliuku! Pamačius naują kaimyno automobilį, nusprendžiama, jog reikia stengtis įsigyti dar geresnį, aktyviau įsijungti į antrosios pusės paieškas, keisti darbą, paįvairinti atostogas ir t. t.

„Ar aš graži?“ – vyriškio klausia moteris. „Negraži“, – trumpai drūtai atrėžia vyriškis. Kaip elgiasi moteris? Nusijuokia ir dar kartą klausia: „Gerai jau, gerai, pajuokavai, o dabar iš tikro pasakyk, ar aš graži?“ Kaip ten bebūtų, moteris yra moteris, o vyras turi būti vyras. Moteriai reikia dėmesio, dovanų ir t. t., o vyras jai turi tai suteikti. Vyras neišsivers be moters, bet ir moteris nebus laiminga be vyro. Pagalvojau, jog galima atlikti eksperimentą. Imti ir nusiųsti savo moteriai vardadienio proga žinutę: „Nusipirk gėlių. Grįžęs atiduosiu pinigus.“ Galima įsivaizduoti, kas būtų.

Mes visi kasdien ką nors renkamės. Prekes parduotuvėje, gydytoją, kirpėją, automobilio meistrą, buto remontininkus, jei išgalime – dizainerius ir t. t. Ką bepasirinktume, kaimynai, atrodo, visada tai padaro geriau. Taigi, ne tik narius į Seimą rinkdami klystame. O juk prieš tris dešimtmečius viskas buvo paprasčiau. Parduotuvėse ne kaži ką galėdavai rasti ir džiaugdavais tuo, ką gaudavai; gydytojų, automobilių meistrų, butų remontininkų nelabai ir galėjai rinktis, tad apsiribodavai tuo, kur pakliūdavai ar kas pas tave į namus atvykdavo, o su politikų rinkimais buvo viskas aišku ir paprasta. Pamatę pilnas parduotuves gėrybių, žmonės išvydo tai, ko jie patys niekada nesugebės įsigyti, bet tai galbūt sugebės įsigyti jų kaimynai. Taip gimsta jau minėtas pavydas. Jis kartais yra kurianti, kartais – naikinanti jėga. Marksizmas pavydą laikė naikinančia jėga. Markso pastabos apie pavydą, kaip naikintoją, yra labai vaizdžios. Jei neklystu, tai vienintelė jo pranašystė, kuri išsipildė.

Bet grįžkime prie pasirinkimo. Nevykęs pasirinkimas gali įvaryti depresiją ar net stiprią neurozę. Jau taip gyvenime sunku, o dar ėmėme ir ne tai pasirinkome. Nesėkmės persekioja lietuvius. Net mūsų dainose dažniausiai užtiksime žodžius: išeinu, palieku tave, negrįšiu, atleisk... Lietuvoje populiari tema apie galimybę grįžti į praeities dienas ir kaip kitaip tuomet būtų gyvenama. Visi tvirtina – jeigu tokia galimybė būtų suteikta, jie gyventų kitaip, klaidingai nebesielgtų, rinktųsi tikrąsias vertybes. O jeigu tikrai tokia galimybė būtų? Austrų dramaturgas Maksas Frišas (ne vieną jo veikalą yra pastatęs ir Šiaulių dramos teatras) savo pjesės „Biografija: vaidinimas“ herojui Kurmanui tokią galimybę suteikia, ir ne kartą. Deja, herojus elgiasi kaip ir pirmąjį, t. y. tikrąjį, kartą: pasirenka tą pačią žmoną, tą pačią specialybę, tuos pačius daiktus, daro tas pačias klaidas.

Visą liepos mėnesį „Laiptų galerijoje“ pagrindinės salės, kur vyko garsaus kroatų dizainerio Boriso Ljubičičiaus paroda, užgožty, trečio aukšto erdvėje vykusi uteniškio fotomenininko Adolfo Sinkevičiaus paroda gal nepatraukė norėto dėmesio, nes autoriaus tikslas buvo paprastutis – supažindinti šiauliečius su Utenos kraštu. Paroda taip ir pavadinta – „Utenos krašto peizažas“.

Adolfas Sinkevičius Utenos rajono meno ir kultūros premijos laureatas, surengęs parodas Utenoje, Zarasuose, Lietuvos Respublikos Seime, penkių fotoalbumų autorius. Prieš parodos atidarymą jaukioje galerijos svetainėje kalbėjomės su fotomenininku apie jo kūrybinį kelią, apie pačią fotografiją. Adolfas prisimena, jog pirmieji jo fotoaparatai, kaip ir visų ano meto berniūkščių, buvo „Smena“ ir „Zenit“. Vaikystėje pamilęs fotografiją, jis ir rinkosi jos studijas Vilniaus technologijos technikume, kur jam dėstė fotografijos metras Rimantas Dichavičius, su kuriuo ryšius palaiko iki šiol. „Jei ne jis, nežinau, koks fotografas iš manęs būtų susiformavęs“, – šiandien drąsiai pripažįsta Adolfas.

A. Sinkevičiaus, kaip fotomenininko, atspirties taškas – gamta. Jos grožis, didingumas ir paprastumas. Gimtieji Utenos, Zarasų kraštai šiandien ir gula jo nuotraukose. Žvelgi į fotomenininko užfiksuotus peizažus ir supranti, jog gamta įkvepia būti nuoširdiems. Tiesa, regi, jog Adolfui rūpi ne gamtos rezultatų pristatymas, bet menininko žiūrėjimas į aplinką, jos kaitos pulsą. Nuotraukos atskleidžia, kas taip trapu ir kas amžina. Kartais atrodo, jog tai jau kažkur matyta. Ne, ne kituose nuotraukose, bet tai įsirėžę atmintyje, pasąmonės atspindžiuose, nes visi mes suaugę su gamta. O kartais Adolfo nuotraukose atrandi kažką nauja. Nors žmonių jo nuotraukose beveik nėra. Eksponuojamose Šiauliuose tik vienoje regi moteriškę, išeinančią iš Kirdeikių bažnyčios. Jam užvis svarbiausia pati gamta, jos kaita įvairiais metų laikais.

Ne vienas fotomenininkas pripažįsta, jog peizažas labai rimtas, daug laiko, žinių ir nuoširdaus atsidėjimo reikalaujantis fotografijos meno žanras. Juk peizažas neturi arba bent beveik neturi apibrėžto siužeto ar dramaturginio rentinio, tad ryto rūkui, upės vingiui, stūksančiam piliakalniui ar ošiančiam miškui nėra taip jau lengva suteikti gilią filosofinę prasmę.

Man pasirodė įdomu stebėti Adolfo nuotraukas eksperimentuojant: prieini arčiau nuotraukos, žiūri, paskui atitolsti, vėl ilgai žiūri, žiūri paėjęs dešiniau, po to kairiau. Vaizdas priartėja, tolsta, vėl priartėja, keičiantis žiūrėjimo kampui, kažkiek pasislenka ir vaizdas nuotraukoje.

Su nostalgija fotomenininkas kalba apie Aukštaitijos miestelius, kaimelius, sodybas, piliakalnius, bažnytėles, ypač medines, kai kur dar išlikusius koplytstulpius, o ypatingai jei jie dar su šventųjų figūrėlėmis. Apie Adolfo meilę gamtai liudija net skambutis jo mobiliajame telefone: paukščių čiulbesys, medžių ošimas.

Fotomenininkas nedvejodamas prisipažįsta esąs analoginės fotografijos šalininkas. Šiandienos fotografija išgaunama pačiomis moderniausiomis laikmečio priemonėmis jam atrodo negyva. Ypač jį žavi nespalvota fotografija, nors pripažįsta, kad fotografuojant gamtą spalvos visgi dažniausiai reikalingos.

Dirba A. Sinkevičius Utenos kultūros centre. Sako, laikraštyje dirbti fotografu negalėtų. Jam reikia laukti tinkamo laiko, nusitaikyti, dar kartą viską apsvarstyti ir tik tuomet fotografuoti. Dėl vienos nuotraukos reikia ir daug pakeliauti, kartais valandų valandas laukti ar lietaus, ar giedros, ar atplaukiančių debesų, ar saulės laidos.

Džiaugiasi, kad žmona irgi menininkė, todėl jį gerai suprantanti, susipažino jie studijų metais, nes abu buvo pasirinkę fotografijos studijas. Adolfas sako, jog atžalos fotomenininkų keliu nepasuko, nebent anūkai juo pasuks. Bet kalba apie tai linksmai, teigdamas, jog kiekvienas renkasi savo kelią, kuris jam arčiau širdies.

Ši paroda – tai nedidukas vasaros potyris, tačiau iš tokių potyrių ir susideda mano visa vasara. Susitikus su draugais, nesinori gadinti vasariškos nuotaikos, kurią ir taip gadina paklaikę orai, ir kalbėtis apie politiką ir politikus. Su jais viskas aišku. Niekaip nesuprasiu, kaip draudimų politika suderinama su ekonomikos klestėjimu, socialinės atskirties mažinimu, gyvenimo lygio, pajamų didinimu. Pasižiūri į estus ir norisi klausti: ko Lietuvoje trūksta? Atsakymas, manau, vienas – proto. Valdžia negali egzistuoti, jei nesuteikia laimės tautai.

Taigi man maloniausia kalbėtis ne apie politikus, o apie moteris. Neseniai net atradau vieną netikėtą moterų bruožą – jos kuklios. Ar kas matėte moterį, įšokusią į fontaną ir šaukiančią: „Aš – mama“, o vyrą, šaukiantį: „Aš – tėvas“, mačiau.

Save keikiu tik dėl vieno, kad grįžęs vakare namo, nors vasara, imu ir įsijungiu televizorių. Ir, aišku, nieko nepamatau. Kai kažkada darbavausi estradiniame ansamblyje konferansjė, privalėjau turėti vadinamuosius „budinčius“ numerius. Jei koks nors dainininkas bufete užsisėdės ir laiku scenon neišeis ar dar kas nors atsitiks, skaitydavau tą atsarginę parodiją. Laikraščiai turi „budinčius“ straipsnius. Kai trūksta medžiagos, tada jie „metami“. Televizijos vasaros atostogų metu kartoja jau rodytas laidas ar kino filmus. Pastarųjų vasarą pažeriama labai daug. Tad kino filmus vasaros televizijų ekranuose irgi pavadinčiau „budinčiais“.

Ar baigsi tekstą be bent kelių anekdotų?

Sukūręs naują kūrinį Mocartas prašo Saljerio jį išklausyti.

– Na kaip? – klausia sugrojęs.

Saljeris susimąstęs:

– Nieko gero, išgerk...

Žydų šeimoje (nors tai gali būti ir lietuvių šeima) miršta senolis, kuris mokėjo ruošti labai skanią arbatą. „Nejau nusineš į kapus paslaptį, kaip ruošiama tokia arbata?“ – mąsto sunerimę artimieji. Pagaliau prieš pat mirdamas vienam iš sūnų senolis paslaptį atskleidžia:

– Norėdami paruošti skanią arbatą, įdėkite reikiamą kiekį arbatos.

Sako, M. Mikutavičiui derėtų parašyti dainą apie du milijonus. Nors geriau pagalvojus ir kalbant apie visą pasaulį, mūsų vis tiek trys milijonai. Taip ir gyvename. Su blogomis nuotaikomis, kurias pateisiname. Klausi žmogaus „Ar tu laimingas?“ „Laimingas“, – nusiminęs atsako šis. Po 65-erių metų žmogus nebegyvena, o keršija vyriausybei. „Žinokit, čia jau lubos“, – pasakė grindų pardavėjas, kai su juo buvo deramasi dėl kainos. Ką darysi – peržiemojome žiemą, peržiemosime ir vasarą. Nors kai vasarą prilyginu žiemai, manau, ši turėtų supykti ir pateisinti savo pavadinimą.

Ričardas Jakutis