Apie tai, ko atsisakyti negalima

Girdėjau žmones guodžiantis, kad jie negali atsisakyti kavos, nes jiems ji patinka, negali atsisakyti šokolado, vyno, nes juos taip pat mėgsta. Antraip tampa nelaimingais. Ir ar pastebėjote, kad žmonės, kurie laikosi dietos, yra piktesni?

Nesu tų, kurie negali atsisakyti alkoholio, rūkalų ir visų gyvenimui nebūtinų dalykų, pusėje. Tačiau lenkiuosi tiems, kurie neatsispiria apsilankymui parodoje, teatre, negali į rankas nepaimti knygos ar nekeliauti. Štai būtent kelionių ir aš negaliu atsisakyti. Todėl vieną birželio savaitgalį nutariau įgyvendinti seną svajonę – nukeliauti į Lvovą, juo labiau kad tai yra nauja ir labai madinga kryptis keliaujantiems lietuviams.

Į Lvovą nukakti nėra sunku. Iš Vilniaus kiekvieną penktadienio vakarą išskrenda lėktuvas, o vėlų sekmadienio vakarą, veikiau naktį iš sekmadienio į pirmadienį, grįžta. Bet mes, penkių žmonių grupelė, nutarėme keliauti automobiliu, aplankant Balstogės, Liublino ir Zamostės miestus. Gal kelias iš Lietuvos į Ukrainą per Baltarusiją būtų trumpesnis, bet netraukė vargas dėl vizų, o ir viliojo minėti Lenkijos miestai.

Tad gal ir pradėsiu nuo tų miestų, o pirmiausiai, aišku, nuo Balstogės, iki kurios nukakti ilgai netruko, nes nuo sienos iki ten – 150 km. Balstogėje, esperanto kalbos kūrėjo, gydytojo Liudviko Zamenhofo gimtinėje, užtrukome gal tik kiek daugiau nei dvi valandas. Šį Lenkijos miestą galima lyginti su Šiauliais, nes taip pat nukentėjęs karo metu, tad senamiesčio kaip ir nėra, nors kai kas vykusiai atstatyta. Dėl to Lenkijos urbanistai 2010 m. miesto centrą pripažino geriausiai atnaujinta miesto erdve visoje šalyje.

Viskas čia kompaktiška: tai, ką reikia pamatyti, nepilno kilometro atstumu. Pradėjome nuo XVIII a. Branickių baroko stiliaus rūmų. Čia šiuo metu veikia Medicinos universitetas. Grožiesi, nors regi, kad rūmų užsakovai ir architektai bandė tiesmukiškai pastatyti savąjį Versalį. Aplankėme katedrą, rotušę ir jos aikštę, ir tik prieš kelis metus pastatytą puikios šiuolaikinės architektūros operos teatrą, kuriame taip pat yra Balstogės filharmonija. Nors pats vidurdienis, džiaugėmės įleisti vidun ir net užsikorėme ant stogo iš viršaus pasižvalgyti į šį Palenkės miestą.

Dar 250 km ir pasiekėme Liubliną. Vakarėjo, žiebėsi žiburiai, tad itin malonu paklajoti po senamiestį, pasigėrėti šokančiais spalvų fontanais. O ryte lankėme pilį, kurioje pasirašytas Liublino unijos aktas. Aišku, ilgiausiai ir užsibuvome toje pasirašymo menėje, šalia J. Mateikos tai progai nutapyto milžiniško paveikslo.

Pakelyje į Lvovą dar stabtelėjome Zamostės miestelyje, kurio senamiesčio aikštė įtraukta į UNESCO. O už Zamostės jau čia pat pasienis. Įvažiavome į Ukrainą nesunkiai, kadangi automobilių pasienyje nebuvo daug. Nors kelias iki Lvovo ir pusėtinas, bet šiaip jau keliai labai prasti: duobių duobės. Antrą dieną net nebeveikė mūsų automobilio elektronika. Buvo aišku, jog čia reikia atvykti su technika be elektronikos, nes išmanesniam automobiliui, rodos, paprasčiausiai atsibodo tas kratymasis, tad jis stop – ir nė iš vietos.

Buvome išsigandę. Tiesa, viskas įvyko miesto centre. Nutarėme, jog reikia tralu nusigabenti automobilį prie viešbučio, galvoti, kaip jį parsitempti į namus, o patiems grįžti maršrutiniu autobusu ar lėktuvu.

Stovėjome šalia kažkokio biuro durų. Užėjome paprašyti pagalbos rasti tralą. Sužinoję, kad mes iš Lietuvos, ten dirbę vyrukai ėmė skambinti po autotransporto kontoras, žodžiu, stengėsi padėti kaip galėdami. Bet, kol vyko paieška, automobilis, mūsų džiaugsmui, nusprendė nebesiožiuoti ir užsivedė. Stengėmės sukti kuo toliau nuo duobėtų gatvių, tačiau visiškai jų išvengti nepavykdavo, tad automobilis buvo nusprendęs dar kartą pailsėti ir vėl mus išgąsdino.

Lvovas įspūdį paliko. Tiesa, net nežinai, kaip jame jaustis. Tarsi Vakarai, tarsi sovietmetis: puošnus Operos ir baleto teatras, Potockių rūmai, įspūdingos cerkvės ir bažnyčios, paminklai, ypač Adomo Mickevičiaus, senamiesčio gatvelės, gatvės muzikantai ir mimai, kviečia net mazochistų baras, o šalia – senučiai žiguliukai ir autobusiukai „pazikai“.

Daug kas restauruota, daug kas restauruojama, daug pastatų dar laukia restauracijos. Viskas puiku, kol nepradedama tolti nuo pirminio statinio projekto. Tuomet iškart prasideda kičas. Nors bent man ukrainietiškas kičas su spalvingais ornamentais netgi kažkiek gražus.

Netikėtai atkreipėme dėmesį į Operos ir baleto teatro dešinėje stovintį pastatą. Apačioje kavinukės, viršutiniuose aukštuose, supratome, gyvena žmonės. Virš trečio aukšto buto langų pamatėme atitrūkusį didžiausią sienos tinko gabalą, kuris, atrodė, tuoj tuoj kris žemyn. Užkris ant gatvės kavinės skėčio, tuo viskas ir baigsis – pagalvojau. Kartu keliavęs draugas nesutiko ir buvo užtikrintas, kad atskilęs gabalas didokas ir tą skėtį pramuš.

Dar sovietmetin grąžina gan surūgę ar bent liūdni lvoviečių veidai, tamsūs rūbai ir daug girtų žmonių gatvėse. Gyvenome gan puikiame viešbutyje „Ramada“ (25 Eur už naktį, nors yra ir daug pigesnių variantų). Ryte šypsodamiesi su visais sutiktaisiais ir viešbučio personalu sveikinomės „good morning“. Nugirdau administratores kalbant: „Štai kokie laisvi žmonės, tai ne mes.“ Aišku, likome apgaubti pasididžiavimu.

Bet tie surūgę, liūdni veidai, tamsūs rūbai dingsta įžengus į Lvovo senamiestį. Čia visai kitas gyvenimas. Kažkas yra sakęs, kad ypač šeštadieniais Lvovas tampa mažuoju Vienos broliu – puikios kavos ir štrudelių miestu. Galiu paliudyti, štrudeliai nuostabūs: valgai ir laižaisi. O ir visas maistas puikus. Be to, pigus.

Restorane pakanka 5 Eur gerai papietauti. Iš rastų restoranų išskirčiau „Gazova lampa“ kiek paėjus už Armėnų bažnyčios, „Barčevsky“ gatvelėje netoli Turgaus aikštės ir „Atlas“ pačioje Turgaus aikštėje, jos dešiniajame kampe. Visur didelės porcijos. Aišku, pradėdavom ukrainietiškais barščiais. Ypač įsiminė veršienos ir kalakutienos patiekalai. O kur dar spaudžiamos sultys, gera kava, įvairiausi desertai...

Jei dar dėl kainų, tai restoranuose, aišku, viskas brangiau, bet ir tai pakenčiama. Pavyzdžiui, alaus butelis parduotuvėje kainuoja 0,5 Eur, restorane bokalas – 1 Eur. „Gorylkos“ (degtinės) butelis (0,7 l) parduotuvėje – 3–5 Eur, restorane 50 g (ten dar tokios porcijos) – 1 Eur, tad visas butelis būtų 14 Eur.

Lankantis Lvove buvo braškių sezonas, tad jų privalgiau, nes kaina buvo apie 0,5 Eur už 1 kg. Štai vienoje pakelėje prie margomis langinėmis pasipuošusio namelio sustoję nusipirkti braškių, pamatėme, jog šeimininkės vyras atneša ką tik darže priskintų uogų. Burnoje tiesiog salo. O lašinių, skanesnių už ukrainietiškus, nėra tekę ragauti. Pasinaudojimas tualetu kainuoja nuo 2 iki 3 grivinų (apie 0,10 Eur). Už 1 Eur Šiauliuose gavome 26,40 grivinų, o Lvove – 28,80. Pluoštelis nemenkas, žinant, kad net vienos grivinos banknotas popierinis.

Šį tą įsigijome „Blusų“ turguje, kuris irgi pačiame senamiesčio centre. Moterys pirkosi įvairiausių sidabro pakabukų. Aš pasisukinėjau prie parduodamų paveikslų, bet nieko gero neužtikau, nebent kai kuriuos paveikslus buvo galima pirkti dėl rėmelių. Nustebino begalė žvakidžių, lygintuvų, įvairiausių skulptūrėlių...

Lvovo senamiestyje vėlai vakare ir naktį taip pat verda gyvenimas. Štai restoranas „Pravda“ su puikiu džiazo orkestru. Visų restoranų orkestrai savo programas baigia kūriniu „Červona rūta“. Nustembi šiame Ukrainos mieste radęs mazochistų kavinę „Masoch cafe“ su kabančiomis grandinėmis ir antrankiais, vietoje paprastų fotelių ar kėdžių – lovomis, raudonomis lempomis, seksualia muzika ir padavėjomis, ant kaklo pasikabinusiomis rimbus.

Tik nuo naktinio gyvenimo, restoranų ir kavinių norisi vėl grįžti prie vietų, kurias nori nenori, jei jau čia atvažiavai, reikia pamatyti. Pirmiausiai tai – Aukšta pilis (Vysokij zamok), Liublino unijos kalva, ant kurios, tiesa, jokios pilies nėra, o tik apžvalgos aikštelė į miestą ir kitą smėlėtą kalvą, į kurią taip pat galite įkopti ir ant kurios stovi kryžius, skirtas žuvusiems Afganistane. Abi kalvas supa miesto centrinis parkas.

Norint pasižvalgyti į Lvovo stogus nebūtina lipti į Aukštos pilies kalvą, panoramą galima išvysti ir pakilus į rotušės bokštą. Man didžiausią įspūdį paliko apsilankymas Lyčiakovo kapinėse, kur palaidota per 400 tūkst. žmonių, tarp kurių Lvovo gynėjai, žuvę per Lvovo mūšį ir 1918–1920 m. Lenkijos-Sovietų kare. Po Paryžiaus Per Lašezo kapinių šios antrosios, kurios mane tiesiog pribloškė. Nuostabūs žymiausių skulptorių paminklai, pavyzdžiui, grafienės Marijos-Anos Poninskos, rašytojos Gabrielės Zapolskos, operos solistės Salomėjos Kručelnitskos, dailininko Artūro Grotergo, kompozitorių Igorio Belazaro ir Mykolo Kolesos...

Vakare pasukome į Operos rūmus, fantastišką senosios Austrijos-Vengrijos imperijos laikus menantį statinį. Stebėjome Dž. Verdžio „Kaukių balių“. Šiaip jau man šios operos libretas atrodo gan silpnas, tačiau dekoracijos, kostiumai, puikūs balsai viską nustelbė. Stebėti operą galima už 3 Eur, ką mes ir padarėme, tačiau, jei dar kartą būsiu Lvove, o būsiu tikrai, rinksiuos šešiavietę ložę, kuri kainuoja 80 Eur, ir, jei mes būsime šešiese, nebus jau taip brangu, o niekas neatstos malonumo, nes vis tiek vieną kartą mirsime, tad kodėl jo nepatyrus kad ir tokioje, tarkime, smulkmenoje.

Grįžtant vėl patyrėme ukrainiečių žmonių nuoširdumą. Navigatorius, nusprendęs, kad neverta mums iš viešbučio važiuoti per patį užkimštą miesto centrą, vedė Lvovo priemiesčiais ir kaimeliais, kad net kartą kreipė į tokį prastą keliuką, jog suabejojome, ar čia mums tikrai reikia suktis ir ar toks kelias gali iš Lvovo lydėti į Vakarų Europą. Susistabdėme pravažiuojantį automobilį klausti kelio. Vairuotojas apsisuko ir liepė sekti paskui jį, taip mus išlydėdamas į pagrindinį kelią pasienio link.

Šįkart buvo gan ilgokos eilės. Teko laukti. Vienas mūsų buvo nusipirkęs tualetinio popieriaus su Putino atvaizdu. Kas gali mėgti diktatorių, kuris pasauliui dar nežinia kiek gali atnešti nelaimių? Visgi tas veido spausdinimas ant tualetinio popieriaus manęs nežavi. Bet, jei tokius suvenyrus perka, reiškia, jie reikalingi.

Suabejojome: jei muitininkai šį popierių pamatys, reakcija gali būti įvairi. Jautėme, kad Ukrainoje dar daug anų dienų gerbėjų ir, jei ant tokio muitininko papulsi, pasienyje gali užgaišti pakankamai ilgai. Taip ir atsitiko – popierius iškart buvo pastebėtas. Muitininkas pavartė rulonėlį rankose, paklausė, iš kur mes, nieko daugiau nebetikrino, o tik šypsodamasis palinkėjo laimingo kelio.